Menai
Pasivaikščiojimas Pohuliankoje
MALVINA JELINSKAITĖ Nacionalinėje dailės galerijoje veikia menininko, fotografo, avangardisto Algirdo Šeškaus paroda „Archyvas (Pohulianka)“. Autoriaus pirmoje personalinėje parodoje eksponuojamos 1975–1983 metų fotografijos ir grafika.
Gruzinų teatro genezė
MERAB GEGIDZĖ Gruzinų teatro ištakos susijusios su antikos religinėmis ir buitinėmis apeigomis, iš kurių išsiskyrė vaisingumo dievybėms Kvirijai ir Tvlepijai skirti maginiai misteriniai veiksmai. Įvairių apeigų gausa pasižymėjo šventiniai vynuogininkystės ir vyndarystės dievybės Aguno garbinimo ir orgijų ritualai (gruziniškasis graikų Dioniso atitikmuo). Gruzinų sceninio vaizdavimo plėtrai tam tikrą poveikį darė ir gruzinų kosmogonija, kurios svarbiausi objektai buvo Armazi (mėnulio dievybė)…
Negali įvardinti, ką skauda
DOVILĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Kęstučio Grigaliūno paroda / kūrinys „Mirties dienoraščiai“ (2010), eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre, gali būti laikomas kelerius pastaruosius metus autoriaus gvildenamų temų apie gyvenimą ir mirtį, individualumą ir prasmę tiek vaizdine, tiek idėjine variacija. Tokių temų nagrinėjimas (netgi panašia forma) nuo septintojo dešimtmečio turbūt geriausiai žinomas iš prancūzų menininko Christiano Boltanski darbų.
Merdinti mirties istorija
ŽIVILĖ JANULEVIČIŪTĖ Eidama per salę išgirdau mažametės mergaitės garsiai skaitomus žodžius: „Sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas. Visi jie sušaudyti.“ Tiesiog paprastas konstatavimas. Įžengiame į mirties kambarį. Į Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščius“. Tačiau mirties tema šiais laikais neturėtų būti taip paprastai konstatuojama. Pasak Philippe’o Arièso, mes stengiamės išstumti ją iš savo gyvenimo neigdami, ignoruodami, bijodami.
Tu žiūrovas, o aš menininkas?
DARIUS POCEVIČIUS Mano organizmas nepakelia „sunkiojo kultūros narkotiko“ – elitinio rimtojo meno. Pro gerklę ima veržtis patosinis operos solisto staugsmas, o galūnės pradeda trūkčioti tarsi apimtos baleto judesių konvulsijų. Panaši atmetimo reakcija įvyksta ir popkultūros atžvilgiu, todėl savo pojūčius dirginti mėginu vadinamosios kontrkultūros injekcijomis.
Stambiu planu – „meninykai“
AUDRONĖ JABLONSKIENĖ Lietuviškoji „Kino pavasario“ dokumentika šiemet buvo ypač dėmesinga menininkams. Ne tiems, kurie dabinasi šiuo vardu lyg kariškiai akselbantais, o tikriesiems meno darbininkams, prie pirmųjų nelabai norintiems dėtis. „Mes ne menininkai, mes – meninykai“, – sako Antanas Sutkus, pabrėždamas tos tikrosios menininkų kastos tikrąsias kūrybos paskatas – kurti ne dėl vardo, o dėl tikrosios kūrybos, kurti – nes tai…
Priešybių pinklėse
DOVILĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Vaikštant po Nacionalinės dailės galerijos sales vienas iš dėmesį patraukiančių kūrinių man visuomet yra Gedimino Karaliaus skulptūra „Šaukštas“. Poetiškai kalbant, ji žeidžia savo fiziniais spygliais, o vėliau glosto švelniu idėjiniu vidumi. Pirmiausia sužavi ir iš pasitenkinimo šyptelėti priverčia pats skulptūrinis sprendimas.
La vita è dolce
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ „Kino pavasario“ metu kūnas įeina į nuolatinę kovinę parengtį – turi bėgioti iš vieno kino teatro į kitą, tiksliai apskaičiuoti laiką, trukmę, rekomendacijų suderinamumą. Užtai žiemą prisimeni filmus, matytus pavasarį. Gal sulėtėjęs dvasinis gyvenimas, o gal elementarus tingulys vaikščioti į ketvirtarūšius kultūrinius renginius verčia grįžti prie kažkada matyto kino; kaip pasakytų fantastinio filmo apie daug tapatybių „Mėnulis“ (2009,…
Madagaskaras Paryžiuje
DAINIUS JUOZĖNAS Mistrz. Maître. Išties, tai ne meistras ar meisteris, Meister, majster. Ne skalbyklių meistras ar puikus amato žinovas. Mistrz yra Mokytojas. Žmogus, patyręs dieviškuosius apreiškimus ir regėjimus, pažinęs tikrąsias tiesas ir paslaptis. Dvasinis vadovas. Autoritetas. Suburiantis sekėjus ir skleidžiantis savo mokymą. Dabar būtų madinga sakyti – guru.
