„Dviračio šou“ prorabas ir Budelis

Su televizijos režisieriumi AUGUSTINU GRICIUMI kalbasi Audronė Jablonskienė

– Bandau įsivaizduoti jūsų darbo režimą. Kasdien ausys pastatytos: kas, kur, su kuo?.. Ir viską verčiat į parodijos kalbą.

– Maždaug. Bet tai daugiau pasakytina apie Mackevičių, Ruplėną ir Šerėną. Jie yra pagrindiniai laidos autoriai, dirbantys su nemaža asistentų komanda. Tai jų darbą man tenka versti į vaizdų kalbą. Laikas suspaustas, tempas didžiulis, todėl stengiamės nesiblaškyti erdvėje, nenutolti nuo savo bazės Lukiškių gatvėje. Neretai filmuojame ir mano namuose, nes čia pat, kaimynystėje.

– Pagrindų pagrindas – scenarijus, tekstas?

– Tikrai taip. Todėl labai svarbus teksto tikslumas. Praleisi žodį – darbas perniek. Nes yra tokių politinių niuansų, kurių ir aš dažnai nesuprantu – einu aiškintis, kas čia juokinga, kur šuo pakastas.

– Humoro jausmas – ne pati populiariausia Dievo dovana. Veikiausiai paveldimas su genais. Vieni, rodos, stačiai sukurti „Dviračiui“, o kiti – ir patys kankinasi, ir kitus kankina.

– Aš personažų nesirenku. Renkasi autoriai. Ką pakviečia, su tuo ir dirbu.

– Ir tokia padėtis tenkina?

– Nebūtinai. Bet čia ne akademija, nėra kada mokyti, reikia tiesiog dirbti.

– Ateina ir neprofesionalų?

– Ateina. Kas nors pasiūlo dėl išskirtinio panašumo. Taip buvo su komisaru Grigaravičiumi. Priklijavom ūsus – kaip iš akies luptas. Televizijoje visi subėgo žiūrėti.

– Regis, turite neprastą grimuotoją.

– O! Jolanta Gunevič! Virtuozė. Daugybę personažų atmintinai moka. Šmaukšt peruką, braukšt ūselius, kelias karpas – ir pirmyn! Kebliau, kai į aktualijų paviršių iššoka koks nežinomas Seimo trintukas. Tada ieškom fotografijų laikraščiuose, internete. Tada sukam galvą, kas čia būtų panašesnis…

– Stiprus aktorius ne mažesnio efekto gali pasiekti profesinėmis priemonėmis. Taip buvo su Vilkaičiu, kuris tapo „panašesnis už originalą“.

– Ir Kazlas gebėdavo pavirsti kuo tik nori – šast, ir jau visai kitas žmogus. Kalbėsena, eisena, manieros…

– Daugiausia kliūva politikams. Ar jie skambina, reiškia pretenzijas, pageidavimus, nuoskaudas?

– Man – ne. Bet autoriams – taip.

– Kaip jaučiasi aktoriai, sutikę savo personažų prototipus?

– Kiek žinau, nekaip. Nors… visaip nutinka. Kartą prie Prezidentūros filmavom Dainavičių-Melaginską. Ir ateina Medalinskas. Stabtelėjo, paspaudė ranką, šnektelėjo…

– Yra pataikymų į dešimtuką. Bet yra, atleiskite, nei velnias, nei gegutė. Labai vykęs buvo Adamkus, bet Grybauskaitė – net ne devintas vanduo nuo kisieliaus…

– Ne taip paprasta surasti, kad ir panašumas būtų, ir gebėjimas vaidinti. Gal kartais į galvą neateina, kas sugebėtų. Pakviesti kaunietį aktorių Šimukauską įkūnyti Valinsko personažo sugalvojo Hario (Mackevičiaus – A. J.) mama. Čia sutapo viskas: ir panašumas, ir temperamentas, ir reta improvizacijos dovana.

– O kaip atsirado Budelis?

– Taupant laiką. Neapsimokėjo dėl kelių sakinių kviesti ką nors iš šalies. Paprašė manęs. Labai nenorėjau, spyriojausi, todėl tas Budelis ir išėjo toks bambeklis.

– Užtat entuziastas darboholikas. Ar turite autoironijos jausmą?

– Manau, kad turiu. Iš savęs galiu šaipytis ilgai ir kantriai, bet nemėgstu, kai šaiposi kiti. Esu tam labai jautrus.

– Ar pačiam kyla idėjų siužetams?

– Retai. Nejaučiu vadinamojo įvykių pulso. Geriau sekasi koreguoti tai, ką kiti pasiūlo. Save vadinu prorabu. Gaunu brėžinį ir statau namą.

– O kai sėdite krėsle prie televizoriaus?

– Žiūriu, kaip pavyko montažas. Matau savo ir kitų klaidas. Būna – lieku patenkintas.

– Kurie personažai mėgstamiausi?

– Dirbti malonu su visais. Bet labiausiai patinka lenkų trijulė ir darbo birža.

– Dėl lenkų – sutinku. Tik gaila, kad nebėra neprilygstamojo Žebrausko. Tačiau darbo birža… šitoje vietoje, atleiskite, perjungiu kanalą. Bet sugrįžtu pasižiūrėti Peliukų. Kiek jau personažų išleido kvapą, o Peliukai – gyvi. Ypač puikus Ramanauskas.

– O, tai neprilygstamas improvizuotojas. Puikios atminties, geros orientacijos. Jam – išimtinai! – leidžiama improvizuoti. Bet būna, kad tenka nukirpti. Dažnai – labai juokingus dalykus. Pasiliekame archyvuose.

– Vadinasi, grietinėlę nugriebiate sau…

– Na, tai ne visai grietinėlė. (Juokiasi.)

– Pripažinkite, „Dviračiui“ prasčiau sekasi su moterimis. Visi pasigenda universaliosios Kazlauskaitės. Jos niekas taip ir nepakeitė.

– Sutinku. Bet neturim nei lėšų, nei laiko, kad galėtume naudotis aktorių agentūros paslaugomis, kviestis iš teatrų į bandymus. Ir vaizdo kokybė kenčia nuo skubėjimo. Stengiamės, kad nebūtų kalbančios galvos. Kad bent jau judėtų erdvėje.

– Ar Jonas Gricius, prityręs kinematografijos vilkas, duoda kokių patarimų?

– Kad čia kitas žanras, kitas mastas. Tai, ką darė tėvas ir ką darau aš, – nesulyginami dalykai. Na, maždaug kaip vairuoti traktorių ir… dviratį. (Atleiskite už netyčinę tautologiją.)