Audra Antakalnyje

ERNESTAS FLAKSAS

Gyvenu palėpėje Antakalnyje pas ponią Zitą jau antri metai, Vilniuje – jau septinti. Bet tik vakar naktį pirmą kartą dingo elektra. Ne trumpam išmušė saugiklius dėl per didelės apkrovos, ne pastebimas gedimas linijoje, o dingo kas antrame gatvės name, nes buvo vėjuota. Perėjau naktį visą gatvę, o vėliau – ir pusę Antakalnio, bet nesimatė nė vieno nutraukto laido nei nuversto medžio. Kaip ir jokio žmogaus net ir niekados nemiegančiame Tverečiaus stotelės knibždėlyne, kvepiančiame nagų lako valikliu, laidotuvių vainikais šalia šaltos kebabinės ir girgždančiame pagirių pustoniais. Tik prasčiausiame Antakalnio daugiabutyje ištikimai žybsėjo keli langai, nes jų šeimininkai jau seniai geria nepastebėdami orų ir metų laikų kaitos.

Po ilgos užmaršties prisiminiau save vaikystės namuose ant jūros kranto. Sirgdamas rudens paryčiais pro rasotą langą žiūrėjau į išskrendančias žąsis. Klausiausi žvejoti važiuojančio kaimyno traktoriaus rytmetinio klerkimo. Mama su maža sese miegojo, tėtis nejungė šviesos ir tyliai tamsoje valgė darbo savaitės pradžios sumuštinius. Paskui atėjo tikras ruduo, su audromis ir virstančiais medžiais, ir elektra pati dingdavo. Ryškiai pamenu, kai iš gimdymo namų baltu moskvičiumi parsivežėm sesę, verkė visą kelią – nuo žibintais apkaišytos Klaipėdos per tamsėjančią, bet dar bruzdančią Palangą iki ūkanotų užpalangės laukų. Tačiau visai užtilo tik kai įžengus į namus neįsijungė šviesa, jei ką ir kalbėjom tada, tai pašnibždom, kapotais žodžiais. Vaikystės namuose niekas net nebandydavo perrėkti audros, nuo vėjo girgždančių medžių ir tokiu metu, rodos, į palangę lūžtančių bangų. Garsesnį žodį vis tiek būtų sugėrusios sienose iššokusio juodo ruberoido pūslės, jei tik pakeli balsą – jos jį iškreipia iki didelių nesusipratimų ir visiško nesusikalbėjimo. Mama su sese tylėjo kambario tamsoje, o mudu su tėčiu traukėm naftalino prisigėrusias žvakes. Tada pirmą kartą leido man uždegti dagčius, tėtis tik laikė žvakes. Radę tamsoje vieni kitų veidus nieko nekalbėjom ir anksti nuėjom miegoti.

Vita Kaminskaitė. Naujasis Antakalnis. 1966

Kai vakar vėlai išėjau į Antakalnį, pajutau, ko Vilniuje labiausiai pasiilgstu – vėjo. Ne sukelto automobilių lėkimo, prasilenkiančiųjų gatvėje drabužių šnaresio ar „15 min“ vartymo rytiniuose troleibusuose. Ne pavasarinio vėjelio, taip tinkamo išsiruošus į miestą išgerti kavutės ar arbatytės, „prasinešti“ gatvėmis naujais batukais ar slapta pasibučiuoti ant pievutės. Pasiilgstu kiaurai veriančio, sąnariuose geliančio vėjo, užgniaužiančio balsą iki jo virtimo žodžiu ir užšaldančio gerklas. Štormą pranašaujančio vėjo, per kurį nejučia paspartėja žingsnis, nes tikrai baisu dėl linguojančių medžių. Vos išėjęs pro vartelius supratau, kad čia tas. Jam pučiant iš kažkur mano gatvėje maloniai padvelkia geležinkelio derva. Jis varo į vidų klegančiuosius, bet tylinčiuosius, kaip kantri motina moko kalbėti – cypia varteliai, ūbauja Antakalnio sodų garažėlių pastogės, kalbasi, kas neprisukta, pakabinta ir paremta. Labiausiai įsiklausyti reikia, kad išgirstum siaurų tarpunamių ir užkampių vėjų šuorus.

Tėtis tylėjo ir nieko nekaltino pjaudamas didžiulį štormo ant stogo užverstą medį. Jau buvau paauglys, tad taip pat nebyliai, net nepasisveikinęs iš ryto tempiau į malkinę šakas. Visą dieną nepratarėm nė žodžio, o vakare užmigom tamsoje. Kai siautė Anatolijus, elektros nebuvo tris dienas, pamokas ruošiau prie žvakės, o mokykloje lipdydavau vaško gumulėlius, nugramdytus nuo raidžių, skaičių ir smuiko raktų. Bet kai tik buvo galima įžengti į kopas smėlio neužpiltomis akimis, abu su tėčiu bėgdavome susijaudinę, viens kitą pralenkdami, kaip vaikai prie Kalėdų eglutės. Ir viską tempdavome namo: lentgalius – bus malkoms, geras lentas – kur prikalti, dėžes – gerai bulvėms sukrauti, virves, išgraužtus kelmus ir plūdurus – iš jų tėtis kieme dėliodavo keistų veidų ir kūnų pasaulį. Pamenu, vis norėdavau ką nors nusivesti į rūsį, kad pamatytų, jog mūsų bulvės žiemoja geltonose daniško alaus dėžėse. Labai gerbiau kaimyną, kuris keldavosi šeštą ryto ir rasdavo geriausių daiktų – porą litrų spirito ir kruopų, ir net veikiančių laikrodžių. Užtai aš radau medinę valtį. Judinau ją visaip, verkiau, kad nejuda, nes labai norėjau valties, prašiau, kad ir kiti šeimos nariai padėtų ją partempti, o pamatęs pas kaimyną sukapotą malkoms ilgai tyliai vaikštinėjau pakopiais. Įdomiausi būdavo kiek apsunkę daiktai, dėl kurių reikėdavo kasdien budėti – ar jau išmetė, ar dar plūduriuoja, o gal įbridęs jau pasieksiu ištraukti. Paskutines vaikiškas jėgas atidaviau tokiam vienam foteliui parvilkti. Kai po audros vasarą nerasdavau jokių daiktų, kaltindavau vasarotojus, kurie susimano anksti keltis nusimaudyti. Bet niekados nenešdavau ir, žinau, nenešiu į namus išmestų batų, nes jie po vieną ir paskutiniai juos avėjusiems. Šią vasarą pakraupęs klausiausi per televiziją pono Jurio iš Latvijos. Jis šypsodamasis pasakojo, kaip daug metų kala prie sienos jūros išmestus batus, jau solidi spalvinga kolekcija kieme sukaupta, bet per visą amžių nėra radęs dviejų vienodų.

Jei po audros jūra nieko neišmesdavo, tėtis sakydavo, kad mums buvo nepalankus vėjas, bet aš prisimindavau vyrą vilnonėmis kojinėmis. Vienas senas vietinis žvejys lunatikuodamas neapsiavęs, tik su kojinėmis, išeidavo prie jūros. Žmona prabudusi šaukdavo nuo kopos vardu. Jis viską išmestą ir surinkdavo nė pats to nežinodamas. O aš ant jo visai nepykau, nes jis kitaip negalėjo.

Gaila, kad per pačią baisiausią audrą buvau ne vaikystės namuose, o pas močiutę Šventojoje. Vaikai skaičiavom žaibus perkeldami ganykloje karves, kol teta iš palaukės liepė grįžti namo. Mačiau, kaip kilo: nuo spengiančios tylos, paslaptingo lapų šnarėjimo iki nupūstų nuo suolo aliumininių kibirų ir iš medžio išmesto kabėjusio dalgio. Sėdėjom su pusbroliu tamsoje ir juokavom, viens kitą drąsindami, bet kai visai sutemo, vėjas ne tik barškino į langus ir duris, bet ir kaukė krosnyje, močiutė ėmė pusbalsiu melstis. Tada stojo tyla, viena iš ilgiausių ligšioliniame gyvenime – ji ištirpino artimųjų kontūrus, nupūtė jų kūnus, bet paliko balsus ir alsavimą.

Kai namuose kildavo barniai, tėtis, neradęs tiesos, išeidavo prie jūros. Jam grįžus, po geros valandos prie jūros eidavau aš. Vakare jis man pasakydavo, kokius laivus matė ir kur plaukiančius, o aš – kad prie Būtingės terminalo atplaukęs tanklaivis, o kitas netoliese laukia savo eilės. O jis šypsodamasis atsakydavo, kad aš dar jaunas, todėl ir matau tanklaivius. Dabar, kai grįžtu iš Vilniaus į vaikystės namus, prie jūros einu vienas, stengiuosi per audrą ir prietemoje. Kaip anksčiau rėkiu eilėraščius, dainas ar frazes į audrą, todėl nuo mažumės neturiu klausos, tik girgždantį balsą. Prisimenu mylėtas moteris, turėtus draugus ir pasilikusias svajones. Kaskart grįždamas ramiai galvoju, kaip norėčiau mirti. Išsitraukčiau kelias dienas vis neišmetamą fotelį, pastatyčiau ant kopos ir laukčiau audros. Rastų tik aprimus audrai ir atsiradus elektrai, nes prieš tai būtų pūtęs toks vėjas, per kurį išėjęs nežinai, ar grįši. Būtų išmesta tiek daiktų, kad visi, kas nešė vaikystėje, bet vėliau liovėsi tai daryti, vėl juos vilktų į savuosius kiemus.

Neradęs jokios logiškos elektros dingimo priežasties, grįžau į savo Antakalnio palėpę. Atsidariau langą ir leidau vėją, kol sužvarbo pirštų sąnariai. Kai pabudau, jau buvo elektra, bet tvenkėsi debesys aplink geltoną krano strėlę Saulėtekio miškuose. Niekada Vilniuje nebuvau girdėjęs žuvėdrų. Viliuosi, kad kils stipri audra su štorminiu vėju, padvelks druska, nušveis miestą, ir pasigirs bangų muša. Tikiuosi, kad ši audra truks visą naktį: galėsiu tamsoje atsidaryti langą ir klausytis, kol ji užleis vietą gaiviai ramybei. Išsivalysiu prilytą kambarį, persirengsiu, nusipirksiu parduotuvėje valgyti ir gyvensiu toliau.

Komentarai / 3

  1. reckoner.

    ir taip dabar su lig paskutiniu sakiniu velniškai norėtųsi kylančios audros.

  2. rainwhisper.

    Sėdėdama Žirmūnų betono, metalo ir stiklo apsupty, ten, kur nėra kam šlamėti, pajaučiau tokią audrą. Gyvas tekstas, sveikinu!

  3. jamais_vue.

    Įspūdinga. Įtraukė akimirksniu.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.