Velnias

PAVEL BASINSKIJ

Rusijos nacionalinė literatūros premija „Didžioji knyga 2010“ šiemet skirta literatūros istorikui ir kritikui Pavelui Basinskiui už knygą „Levas Tolstojus: bėgimas iš rojaus“, kurioje pasakojama apie rusų literatūros klasiko grafo Levo Tolstojaus bėgimą slapta nuo šeimos iš savojo Jasnaja Polianos dvaro 1910 metų spalio 28-osios naktį, likus dešimčiai dienų iki mirties Astachovo geležinkelio stoties viršininko namuose. Skaitytojams siūlome knygos ištrauką – trečiosios dalies „Sonečka ir velnias“ skyrių „Velnias“.

Apysaką tokiu pavadinimu Tolstojus parašė 1889-ųjų lapkritį, vienu kartu, per dešimt dienų. Tačiau ne tik nebandė jos publikuoti, bet ir slėpė krėslo apvalkale nuo žmonos. Tai pats intymiausias Tolstojaus kūrinys apie save patį. Intymesnis net už „Vaikystę“.

Šis „skeletas spintoje“ (tiksliau, krėsle) išbuvo 20 metų, kol jį aptiko žmona.

„Sofija Andrejevna šiandien įsiutusi, – 1909 metų gegužės 13 dieną rašo Makovickis, – piktai, pagiežingai priekaištavo Tolstojui dėl apysakos… jis ir pamiršo, ką ir kada parašė.“

Pamiršo? Tų pačių metų vasario 19 dieną Tolstojus dienoraštyje rašo: „Pažiūrėjau „Velnią“. Sunku, nemalonu.“

Apysakoje „Velnias“ buvo liečiamas vienas intymiausių ir skausmingiausių jų šeiminio gyvenimo puslapių. Kalbama apie Tolstojaus santykius su ištekėjusia Jasnaja Polianos valstiete Aksinija Bazykina, ilgiausiai trukusius ir daugiausiai kančių teikusius santykius su moterimi iki vedybų. Jų pasekmė buvo nesantuokinis sūnus, Sofija Andrejevna tai žinojo.

1909-ųjų balandžio 26 dieną Tolstojaus žentas Suchotinas rašo dienoraštyje:

„Važiavau su Tolstojumi pas Čertkovus. Pakeliui užsukome pas vieną moteriškę, kurios namuose naktį pasimirė nežinomas klajūnas. Mirusysis gulėjo ant grindų, ant šiaudų, jo veidas buvo uždengtas kažkokiu skuduru. Tolstojus liepė atidengti veidą ir ilgai į jį žiūrėjo. Veidas buvo mielas, ramus. Čia pat sėdėjo keletas kaimo vyrų. Tolstojus vieno jų paklausė:

– Kas tu toks?

– Seniūnas, jūsų šviesybe.

– Kuo gi tu vardu?

– Timofejus Anikanovas.

– Ak, taip, taip, – ištarė Tolstojus ir išėjo į priemenę. Iš paskos nusekė šeimininkė.

– Koks Anikanovas? – paklausė Tolstojus.

– Taigi Timofejus, Aksinijos sūnus, jūsų šviesybe.

– Ak, taip, taip, – susimąstęs tarė Tolstojus.

Susėdome į brikelę.

– Bet juk jūs turėjote kitą seniūną, Šukajevą, – tarė Tolstojus, kreipdamasis į vežiką Ivaną.

– Atleidome, jūsų šviesybe.

– Kodėl gi atleidote?

– Labai apsileido, jūsų šviesybe. Gėrė per daug.

– O šitas negeria?

– Šitas irgi geria, jūsų šviesybe.

Aš visą laiką žiūrėjau į Tolstojų, bet nepastebėjau, kad jis būtų nors kiek sumišęs. Dalykas tas, kad šitas Timofejus – nesantuokinis Tolstojaus sūnus – labai į jį panašus, tiktai aukštesnis ir gražesnis. Timofejus – puikus vežikas, gyvenęs paeiliui pas savo tris teisėtus brolius, bet niekur nepritapęs dėl potraukio degtinei. Ar Tolstojus pamiršo savo karštą meilę moteriškei Aksinijai, apie kurią jis taip tiesiai rašo savo senuose dienoraščiuose, ar jis nusprendė parodyti, kad yra visiškai abejingas savo praeičiai, spręsti nesiimu.“

Timofejus Bazykinas gimė 1860 metais, likus dvejiems metams iki Tolstojaus ir Sofijos Andrejevnos vestuvių. Jaunavedžiams apsigyvenus Jasnaja Polianoje, jis dar buvo kūdikis. Būtent apie šį kūdikį Sofija Andrejevna rašo dienoraštyje, pasakodama apie savo sapną praėjus keturiems mėnesiams po vestuvių:

„Atėjo pas mus į kažkokį didelį sodą merginos ir moteriškės iš mūsų kaimo, o apsirengusios visos kaip ponios. Atsiranda iš kažkur viena po kitos, o paskutinė pasirodė Aksinija juoda šilkine suknele. Aš ėmiau su ja šnekėtis, ir mane apėmė toks pyktis, kad iš kažkur paėmiau jos kūdikį ir pradėjau jį plėšyti į gabaliukus. Ir kojas, ir galvą – viską nutraukiau, o pati baisiai įsiutusi. Atėjo Liovočka, aš jam sakau, kad mane į Sibirą ištrems, o jis surinko kojas, rankas, visas dalis ir sako, kad nieko – tai lėlė.“

Tai tebuvo „nemalonus“ sapnas. Bet koks išraiškingas! Sofija Andrejevna buvo labai pavydi. Bet tai ne šiaip pavydas. Įrašas dienoraštyje padarytas 1862 metų sausį, kai ji buvo nėščia. Pirmagimiui jau parinktas ir vardas: jei berniukas – Sergejus, jei mergaitė – Tatjana. Ar bereikia sakyti, jog pati mintis, kad jai tai bus pirmagimis, bet anaiptol ne jam, negalėjo nedraskyti jaunos žmonos ir būsimos motinos širdies?

Gandai, kad Jasnaja Polianoje gyvena nesantuokinis grafo sūnus, plito tarp valstiečių ir pasiekė Sofiją Andrejevną. Kai užaugo jųdviejų su Tolstojumi vaikai ir tėvo pavyzdžiu įsitraukė į lauko darbus, jie irgi tai išgirdo.

Jasnaja Polianos „rojus“ buvo suterštas iš pat pradžių. Velnio jame palikti pėdsakai neištrinami.

Su valstiete Aksinija Tolstojus užmezgė pažintį praėjus metams po grįžimo iš užsienio. Tai atsitiko per Sekmines, 1858-ųjų gegužę. „Nuostabios Sekminės. Vystančios ievos gremėzdiškose rankose; trūkinėjantis Vasilijaus Davydkino balsas. Žvilgterėjau į Aksiniją. Labai miela. Visas šias dienas veltui laukiau. Dabar senojoje girioje, marti, esu kvailas Gyvulys. Raudonas kaklo įdegis… Aš įsimylėjęs kaip niekada gyvenime. Jokių kitų minčių. Aš kenčiu. Rytoj visas jėgas.“

1858 metų vasara buvo viena blogiausių Tolstojaus gyvenime. „Aš baisiai pasenau, pavargau gyventi šią vasarą“, – rašo jis dienoraštyje. Jo ryšys su Aksinija truko dvejus metus ir daug smarkiau nei ankstesni ryšiai žlugdė jį morališkai. Šie santykiai buvo „ypatingi“ ir baigėsi tuo, kad ištekėjusią valstietę jis pirmą kartą matė tokią, kokių nematė provincijos ir sostinės panelių – ne tik moterį, bet žmoną. Ir ne kito vyro žmoną, o savo.

Praėjus metams po pažinties jis „prisimena“ Aksiniją „su pasibjaurėjimu“, o spalį su ja susitikinėja jau „išskirtinai“. Dar po pusmečio supranta įklimpęs galutinai. „Jos niekur nėra – ieškojau. Tai jau nebe elnio instinktas, o vyro jausmas žmonai. Keista, bandau atnaujinti sotumo jausmą, bet negaliu.“

Tolstojui tai buvo svarbus atradimas ir pirmas rimtas smūgis jo šeimos „projektui“.

Bet kas čia tokio? Jaunas ponaitis nusidėjo su valstiete, kurios vyras buvo išvykęs į miestą uždirbti pinigų šeimai ir žemės nuomai iš ponaičio. Negerai, žinoma, išeina, bet ir nieko čia labai neįprasta.

Tai nebuvo pirmoji meilė nekilmingajai. Labai tikėtina, kad garsioji kazokė Marjana iš apysakos „Kazokai“ turėjo realų prototipą vardu Solomonida. Apie ją jis rašo savo kaukazietiškame dienoraštyje: „Girtas Jepiška (apysakoje – dėdė Jeroška – P. B.) vakar pasakė, kad su Solomonida galima susitarti. Norėčiau aš ją paimti.“

Grįžęs iš Sevastopolio ir gyvendamas tai Jasnaja Polianoje, tai Maskvoje, jis įžvelgia „jau ne temperamentą“, o „pasileidimo įprotį“. „Baisus geismas, virstantis fiziniu skausmu.“ „Slampinėjau po sodą su miglota, gašlia viltimi ką nors pagauti krūmuose. Niekas man taip netrukdo dirbti. Todėl nusprendžiau, nesvarbu kur ir kaip, įsitaisyti tiems porai mėnesių meilužę.“ „Labai miela valstietė, gana malonios išvaizdos. Aš nepakeliamai bjaurus, kad pasiduodu šiai ydai. Geriau būtų pati yda.“

Na štai jis ir gavo ir „pačią ydą“, ir nuolatinę meilužę, ir ne dviem mėnesiams, o dvejiems metams.

Kodėl iš aistros kazokei Solomonidai gimė poetiški „Kazokai“, o iš santykių su Jasnaja Polianos valstiete – baisus, beviltiškas „Velnias“?

Priežastis buvo Tolstojaus šeimos „projektas“. Laiške Jergolskai ir „Dvarininko ryte“ jis surašė visą savo būsimo šeiminio gyvenimo programą ir šeštojo dešimtmečio pabaigoje jau sąmoningai ieškojo kandidatės į šeimininkes Jasnaja Polianos rojuje. Jei jis viską būtų apmąstęs kaip normalus, taupus žmogus… Bet jis buvo genialus menininkas. Jis savo vaizduotėje šį rojų nupiešė tokį skaidrų ir kartu konkretų, kad iš esmės jame jau gyveno. Ryšį su Aksinija jis iš pradžių vertino kaip laikiną būseną.

Ir staiga paaiškėja, kad ji ir yra žmona. Geismas ir jo patenkinimas – ne laikinas reiškinys, ne „potvynis“ ir „atoslūgis“, ne fiziologijos klausimas, bet šeiminio gyvenimo pagrindas ir pati jo „širdis“.

Apysakoje „Velnias“ dvarininkas Jevgenijus Irtenevas (beveik Nikolenkos Irtenjevo iš „Vaikystės“ bendrapavardis) – tai, be abejo, su kai kuriomis išlygomis pats Tolstojus. Jis to netgi neslepia. Jevgenijus baigė teisės fakultetą. Tolstojus Peterburge bandė eksternu įgyti teisininko diplomą. Jevgenijus gavo palikimą po dalybų su broliais, taip pat atsitiko Tolstojaus gyvenime. Jevgenijus pradėjo tarnauti ministerijoje (greičiausiai vidaus reikalų), ten vienu metu norėjo tarnauti ir Tolstojus. Jevgenijus apsigyvena kaime, svajodamas „prikelti tą gyvenimo formą, kuri buvo ne prie tėvo – tėvas buvo prastas šeimininkas, o prie senelio“. Tolstojaus tėvas nebuvo prastas šeimininkas, Jasnaja Polianoje jis tęsė uošvio kunigaikščio Volkonskio tradiciją, kurią, kaip matyti iš laiško Jergolskai, norėjo pratęsti sūnus ir anūkas Levas. Jevgenijus labai stiprus fiziškai, „vidutinio ūgio, tvirto kūno sudėjimo gimnastikos ištreniruotais raumenimis, raudonskruostis sangvinikas ryškiais dantimis ir lūpomis“. Tolstojus buvo užsispyręs gimnastas. Nuo jaunystės iki senatvės kilnojo svarmenis, sukosi ant skersinio.

Bet visa tai niekai, palyginti su tuo, kas svarbiausia. Jevgenijų labiausiai kankina ir trukdo ūkininkauti geismas. „Jis nebuvo ištvirkėlis, bet nebuvo ir, kaip jis pats sau sakė, vienuolis. O mėgaudavosi tuo vien tiek, kiek to reikėjo dėl fizinės sveikatos ir proto laisvės, kaip jis sakė…“

Kam jis tai sakė? Tai savo dienoraštyje rašė pats Tolstojus: „Niekas man taip netrukdo dirbti“ (kaip geismas).

Jevgenijus, kaip ir jaunas Tolstojus, – programos, „projekto“ žmogus. Jis užsibrėžė sau tikslą paversti dvarą pavyzdiniu ūkiu ir vesti padorią mergaitę. Ne dėl pinigų, ne pasidavęs laikinam jausmui, o pagal vidinį įsitikinimą ir įsivaizdavimą apie šeimos rojų.

Bet bėda! „Priverstinis susilaikymas pradėjo jį blogai veikti. Nejaugi dėl to važiuoti į miestą? Ir kur?“

Ir tada Jevgenijaus gyvenime pasirodo Stepanida. Pats jos vardas yra Solomonidos ir Aksinijos jungtis, aritmetinis dviejų vardų vidurkis. Jis plebėjiškas, bet nepaplitęs. Ir jame justi aiškus „vyriškas“ elementas.

Apysakos pabaigoje Jevgenijus praregi, jis sako apie Stepanidą: „Juk ji velnias. Tikras velnias. Juk ji mane užvaldė prieš mano valią.“ Kitame variante tai skamba taip: „Viešpatie! Bet nėra jokio Dievo. Yra velnias. Ir tai ji. Jis užvaldė mane. Aš nenoriu, nenoriu. Velnias, taip, velnias.“ Pirmajame apysakos variante Jevgenijus nusišovė. Antrajame – nužudė Stepanidą. Abiem atvejais jį palaikė laikinai pamišusiu. Abiejuose variantuose paskutinės frazės beveik identiškos. „Ir iš tiesų, jei Jevgenijus Irtenevas buvo psichikos ligonis, tai visi žmonės yra tokie pat psichikos ligoniai, o patys didžiausi – tai, žinoma, tie, kurie kituose žmonėse mato ligos požymius, o savyje jų nemato.“

Taigi, Jevgenijaus istoriją, kaip ir istoriją su Aksinija, Tolstojus laikė universaliu reiškiniu. Tai visų vyrų lemtis. O tie iš jų, kurie šito nesupranta, yra daug didesni psichikos ligoniai nei Irtenevas.

Apysaka „Velnias“ buvo parašyta vėliau nei „Kreicerio sonata“ (1888), tačiau tuo pačiu metu kaip „Kreicerio sonatos“ epilogas“, kur Tolstojus paskelbė moralinį nuosprendį ne tik lytinei meilei, bet ir santuokai: „Krikščioniškos santuokos negali būti ir niekada nebuvo…“

„Kreicerio sonata“ buvo parašyta anksčiau, bet pagal siužetą yra „Velnio“ tęsinys. Po Stepanidos nužudymo Jevgenijus buvo pripažintas psichikos ligoniu ir jam skirta bažnytinė atgaila. Iš tardymo izoliatoriaus ir vienuolyno jis grįžo jau beviltiškas alkoholikas. Savo žmoną nužudęs „Kreicerio sonatos“ herojus Pozdnyševas taip pat išeina į laisvę prisiekusiųjų teismo sprendimu. Šnekėdamasis su pakeleiviu Pozdnyševas nuolat geria labai stiprią arbatą, kuri kaip „alus“. Šio žmogaus psichika pažeista, tačiau jis įsitikinęs, kad yra psichiškai kur kas sveikesnis už aplinkinius. Pozdnyševas suprato (bet per vėlai), kad nėra esminio skirtumo tarp lytinių santykių su žmona ir su bet kuria kita moterimi. Vedybos – tai nuslėptas nusikaltimas.

Vėlyvojo Tolstojaus požiūris į santuoką nebuvo visiškai neigiamas. Jo įsitikinimu, pirmoji moteris, su kuria vyras „puolė“, ir turi tapti jo žmona. Šią mintį jis išsakė ne kartą, nesivaržydamas Sofijos Andrejevnos. Ir laikėsi šios minties iki gyvenimo galo.

Štai tokia buvo Tolstojaus-Irtenevo-Pozdnyševo žinia. Ir jei šeštojo dešimtmečio pabaigoje Tolstojaus būtų įgyvendinęs šią mintį, nebūtų buvę nei penkiasdešimt santuokos metų su Sofija Andrejevna, nebūtų nei „Karo ir taikos“, nei „Anos Kareninos“.

Bet kol kas, gal išsigandęs šios minties, jis 1859 metų sausio 1 dieną savo dienoraštyje karštligiškai parašys: „Aš turiu vesti šiemet – arba niekada.“

Iš: Павел Басинский. Лев Толстой:
Бегство из рая. М.: АСТ: Астрель, 2010

Vertė Vytautas Kinčinaitis