Vydūniškoji religijos simbolių interpretacija

VACLOVAS BAGDONAVIČIUS

Vydūno filosofiją iš esmės galima apibūdinti kaip religijos filosofiją. Visų joje keliamų klausimų išeities pozicija – žmogaus ir Dievo santykis. Tas santykis paaiškinamas gana paprastai: žmogus yra dvasinė esybė. Tai, kas sudaro jo esmę, t. y. žmoniškumas, yra ypatingo ryškumo dieviškosios būties apraiška pasaulyje. „Tame, kas tikrai žmoniška, dieviškumas ir žmoniškumas sutampa“, – teigia mąstytojas. Tiesa, ne tik žmogus, bet ir visas pasaulis yra Dievo emanacija. Iš Jo (Dievo) jis (pasaulis) kyla, Jame būna, į Jį grįžta. Viskas, kas pasaulyje dedasi, yra tąsa nenutrūkstančio dieviškojo veikimo, kuris sąlygiškai pasibaigs, kai tuo pasauliu tapusi ir begalinę įvairovę įgavusi dieviškoji substancija grįš į grynosios dvasios, nedalomos vienovės būvį. Tasai grynosios dvasios būvis yra siekiamybė pasauliui, bet ne pačiam Dievui, kuris emanuodamas į pasaulį išliko pačiu savimi, t. y. absoliučia dvasia. Taigi, Dievas pasaulio atžvilgiu yra ir imanentinis, ir transcendentinis. Nesileisdami į nuodugnesnę vydūniškosios būties ir žmogaus sampratos analizę, pasakysime tik, kad toji samprata labai akivaizdžiai sutampa su indiškosios vedantos būties ir žmogaus, kaip mikrokosmo, samprata, postuluojančia individualiojo „aš“ (atmano) ir dvasinio absoliuto (Brahmano) tapatumą. Ypač ryškiai toje vydūniškojoje sampratoje įsispaudę Upanišadų ir „Bhagavadgytos“ idėjiniai konceptai. Tąjį mūsų atpažinimą labai akivaizdžiai paliudija tai, kad Vydūnas pats „Bhagavadgytą“ išvertė į lietuvių kalbą ir Vedas bei Upanišadas nurodo kaip savo eksploatuojamą išminties šaltinį.

Grįžkime prie Vydūno nusakyto žmogaus ir Dievo santykio. Iš pirmo žvilgsnio jame lyg ir nesimato jokio dramatiškumo: jeigu žmogus savo esme yra dieviškas, tai jis turėtų būti jau savaime išganytas. Juo labiau kad išganymas yra užprogramuotas ne tik jam, bet ir visam pasauliui. Tačiau dramatiškumo tame santykyje vis dėlto esama, nes sunkus ir ganėtinai komplikuotas yra pats pasaulio, o su juo – ir žmogaus grįžimas dvasios būvin, arba Dievop. O grįžtama sąmonėjant, pamažu įveikiant inertiškos materijos, į kurią Dievas emanavo, būvį įgavusį nesąmoningumą. Gyvybės neturinti mineralija, augmeniškoji gyvybė, gyvūniškasis ekspansyvumas, žmogumi besiskleidžiantis protas – to sąmonėjimo pakopos, kuriomis reiškiasi gamtos įvairovė. Tos gamtos viršūnėje žmogus, kuriame, kaip pasakytų Vydūnas, telpa visa visata – ne tik tai, kas yra gamtoje, bet ir kas aukščiau jos. O aukščiau yra tai, kas priklauso grynajai sąmonei, ko jau nebeapima ir dar gamtos pasauliui priklausantis protas. Kaip gamtos galia juo jau disponuoja aukštesnieji gyvūnai. Žmoguje besireiškianti gamtiškąjį pasaulį pranokstanti dvasia, kurią Vydūnas vadina žmoniškumu, nėra visiškai laisva: ji yra ribojama ir varžoma tame pačiame žmoguje veikiančių gamtos galių. Pirmoji dieviškos substancijos dvasingumą įgaunančio sąmoningumo apraiška žmoguje – savęs suvokimas, savimonė, Vydūno įvardyta kaip ašainė sąmonė. Tąja žmogaus savimone į pasaulį emanavęs dvasinis absoliutas suvokiąs pats save. Tos savivokos dėka žmogus tampa savo paties valingomis pastangomis sąmoningai veikiančia galia, aktyviai įsitraukiančia į to pasaulio tolesnio sąmoningėjimo vyksmą. Tokią misiją jam skyręs pats visatos kūrėjas. Vydūno žodžiais tariant, „kiekvienas žmogus pasaulio Kūrėjo vartojamas kaip priemonė visam gyvenimui gyvinti ir tobulinti“. Kartu su žmogaus savimone atsiranda ir jo nuostaba dėl būties, kurioje jis pats yra, slėpiningumo. Kas yra supančio pasaulio ir paties žmogaus buvimo pirmoji priežastis? Kas lemia visus to pasaulio ir žmogaus gyvenimo vyksmus ir kokia visų tų vyksmų prasmė? Siekiant atsakyti į šiuos ir kitus panašaus pobūdžio klausimus ir atsiranda religija, kurios pagrindą sudaro tikėjimas pasaulį sukūrusia, amžinai esančia, visur veikiančia niekuo neapribota absoliučia galia.

Įvairiais laikais, įvairiose Žemės vietose gyvenantys žmonės susikuria savus tos galios ir jos reiškimosi formų įvaizdžius, jos genezės ir veikimo principų paaiškinimus. Šių pagrindu susiformuoja įvairios pasaulio religijos, besiskiriančios brandumu, teologija, panteonais, liturgija. Tačiau jas visas vienija ta pati, nors ir skirtingai išreiškiama, pagarbi nuostata Didžiojo Slėpinio, iš kurio visa atsirado, atžvilgiu. Vienija ir ryšio su tuoju Slėpiniu paieška, kurios būdai įvairūs, bet ieškoma iš esmės to paties. O ieško įvairaus skaidrumo ir įvairių atspalvių ta pati žmoniškumo esmę išreiškianti sąmonė. Religija, anot Vydūno, atsirado kartu su žmogumi, būtent ji ir „išreiškia žmoniškumo ypatumą“. „Apskritai sąmonė yra sugebėjimas gyventi, – teigia Vydūnas, – o religija yra pasiruošimas atsiverti pačiai būties paslapčiai.“ Tas pasiruošimas ar netgi ruošimasis atsiverti pačiai būties paslapčiai esąs visų religijų pagrindinis uždavinys, gali būti pasirenkami įvairiausi jo sprendimo būdai. Juos pasirenkant (veikiau kuriant, pagrindžiant) ir susiformuoja įvairios religijos. Jų idėjų, vaizdinių, ritualų sistemos yra labai skirtingos, tačiau jose esama ryškių bendrumų, kurie, anot Vydūno, rodo visoms būdingą bendrą generalinę kryptį – žmogaus orientavimą į minėtąjį atsivėrimą.

Vydūnui kaip tik ir rūpėjo pasiaiškinti, kaip įvairios tautos ir jų išpažįstamos religijos išreiškė žmogaus santykį su dvasine būtimi, kiek tame išreiškime būta gyvos Didžiojo Slėpinio pajautos, t. y. vidinio dvasinio gyvumo. „Vis aš stengiaus iš to, ką visokie žmonės ir tautos tūkstantmečiais yra mąstę ir kūrę, atspėti jų dvasinį lygį“, – apibūdindamas savo dvasinius ieškojimus rašo Vydūnas. Tas dvasinis lygis – suartėjimo su Didžiuoju Slėpiniu ir atsivėrimo jam laipsnis. Susipažinęs su religijų istorija, su prieinamais įvairių tautų šventraščiais bei religiniais padavimais ir kitokia medžiaga apie religijas, mąstytojas daro išvadą, kad senovėje „sąmonė buvo labiau atvira vidiniam gyvumui“, o tai reiškia, kad žmogaus atvertis Dievui buvusi stipresnė. Toji atvertis – svarbiausia gyvos religinės patyros sąlyga. Tolesnėje raidoje žmonija ne artėjusi prie Dievo, o veikiau nuo jo tolusi, nes jos sąmonė tolo nuo atvirumo vidiniam gyvumui ir „vis ryžtingiau skyrėsi įspūdžiams į jusles ir tuo vis giliau smuko į daiktiškumą“. Taigi, keitėsi sąmonės orientacinė kryptis – nuo dvasingumo eita į materialumą ir žmonijos pažanga imta sieti su išorinio pasaulio įvaldymu ir pajungimu savo reikmėms. Dvasia ėmė atsilikti.

Dabarties žmonijai, kurią globaliai suvienijo civilizacijos pasiekimai, vis labiau bręstanti būtinybė atsigręžti į senovėje sukauptą religijose labiausiai akumuliuotą dvasinę savo patirtį ir sąmonę vėl nukreipti religinei patyrai siekti. Tokią būtinybę prikišamai parodę žmoniją sukrėtę XX a. pirmosios pusės pasaulio įvykiai, kuriuos Vydūnas traktuoja kaip vienpusiškos orientacijos į civilizacijos plėtrą pasekmes. Neatsitiktinai per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, t. y. keliolika paskutinių gyvenimo metų, rašyti darbai (daugelis jų vokiškai) dažniausiai skirti religijos tematikai. Ypač daug dėmesio juose skiriama religinės patyros vaidmeniui ryškinti. O ji ryškinama parodant, kaip jospi žmogų kreipdavusios senovėje susiformavusios religijos. Tame ryškinime nemažą vietos skiriama religiniams simboliams. Deja, didžiausias tam skirtas lietuvių kalba rašytas apie 300 p. apimties darbas „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ dingo per karą, nors 1941 m. buvo išspausdintas. Negavus leidimo platinti, visas leidinio tiražas liko po O. von Mauderodės spaustuvės griuvėsiais Tilžėje. Šio darbo turinį apytikriai galima nuspėti pagal išlikusių vokiškųjų darbų turinį. Išsamiausias iš tų darbų – „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“.

Žvelgiant į religijų įvairovę Vydūnui ne tiek svarbu ar netgi visai nesvarbu akcentuoti, kuo jos skiriasi. Jam labiausiai rūpi, kas jose yra bendra, kas liudija jas visas siekiant to paties tikslo – žmogaus suartinimo su Dievu, orientavimo religinės patyros link. Tuos bendrumus, Vydūno požiūriu, nesunkiai galima įžvelgti visais laikais tose pačiose išliekančiose įvairių tautų pamatinėse religinėse pažiūrose, tapačiuose arba labai panašiuose simboliuose ar religiniuose apreiškimuose. Labai panašios esančios ir pagrindinės įvairių religijų šventraščių mintys. Tie bendrumai rodą, kad žmogaus santykio su Dievu supratimas, nors ir skirtingai išreiškiamas, iš esmės yra universalus visai žmonijai. Skirtingos savaip užšifruotos jo išreiškimo formos esančios nuorodos į atsivėrimą Didžiajai Paslapčiai. Tos nuorodos perteikiamos materialiais šio pasaulio realijų pavidalais, tačiau jų prasmė yra simbolinė, nes tie pavidalai traktuotini kaip anapusinio pasaulio galių įvaizdžiai. Vydūno manymu, senosios religijos, tarp jų ir lietuvių, negarbino pačių gamtos objektų – medžių, akmenų, gyvūnų, gamtos stichijų, nors būta daugybės tuos objektus ar stichijas personifikuojančių dievybių. Tas dievybes reikią suprasti kaip paties Dievo, niekada nepasitraukusio iš pasaulio ir jo tolesnėje veikloje tebedalyvaujančio, apsireiškimo galių vaizdinius, o ne kaip aklų stabmeldiškai garbintų gamtos jėgų personifikaciją. Tik įsigalint krikščionybei „Dievo apsireiškimo galios buvo vis tvirčiau skelbiamos negyvomis nesąmoningomis gamtos jėgomis“. O senovės žmogus visas pasaulyje veikiančias galias laikęs kūrybinio Didžiojo Slėpinio vyksmo apraiškomis. „Būties slėpinys įvairiomis galiomis atsiskleidžia pasaulyje. Jos yra Dievai, kurie iškelia tam tikrus uždavinius pasauliui ir gyvenimui, o labai ypatingus uždavinius – žmogui“, – aiškina Vydūnas. Žmonių susikurti dievų simboliai padedą jiems prisiminti dieviškąją tų galių prigimtį ir prie jų susitelkiant „svajoti apie išlaisvinimą iš visko, kas žemiška. Tai yra veržimasis iš pasidavimo daiktiškumui į dvasios laisvę.“ Taigi, religinio kulto objektai ne patys būdavo garbinami, jie tik atlikdavę tarpininko tarp žmogaus ir visumos kūrėjo vaidmenį. „Mes sentėvių dievus padarome medžiagiškus, o sentėviai žiūrėjo į juos kaip sąmoningas galias. O jeigu ir buvo pasidarę stabus, tai jie bus buvę ir jiems tik simboliai, kaip krikščionims kryžius su nukryžiuotuoju“, – apibūdindamas senąjį lietuvių tikėjimą, rašė Vydūnas.

Visoms religijoms daugiau ar mažiau esąs būdingas orientavimasis bemaž į tas pačias pasaulyje veikiančias dieviškojo reiškimosi galias. Toji orientacija nulemianti ir įvairių religinių reiškinių panašumus. Didžiąja dalimi religiniai fenomenai esantys susiję su šviesos ir tamsos galių poveikiu pasaulio ir žmogaus gyvenimui. Tos galios „reiškė tam tikrą dvasingumą, o kartu nesuvokiamą paslaptingumą, kuris pasiekia žmogaus vidų iš būties gelmių. [...] Tiek šviesa, tiek tamsa supa žmogų ir smelkiasi į jo vidų visą gyvenimą.“ Su šviesa esą susijęs dvasinis gyvėjimas, išsilaisvinimas, su tamsa – pavergimas, pragaištingumas, žuvimas. Šviesa einanti iš dangaus ir kelianti žmogų aukštyn, dangop, tamsa traukianti žemyn – „žemė yra jos simbolis“. Žmogui reikią siekti tų galių palankumo, tačiau turi būti atsidavimo šviesai persvara, nes pati žmogaus esmė ateinanti iš šviesos. Šviesai atsidavusio žmogaus gyvenimas būna nušviestas dvasios spindesio, kurį tasai žmogus skleidžiąs viskam, kas jį supa. Tamsos galiai pasidavęs žmogus savo darbais ir elgesiu skleidžia blogį, kitiems žmonėms daro tik žalą. Religijos orientavusios žmogų į šviesą.

Nuo seniausių laikų religijos palikusios savo ženklus, kurie „beveik visame žmonijos pasaulyje aptinkami tie patys“. Tąjį tapatumą sąlygojęs tų religijų išpažinėjų reiškimasis iš sielos gelmių, t. y. artimas sąlytis su visa apimančiu Didžiuoju Slėpiniu. Iš tokių seniausių ženklų esantys kryžius ir penkiakampė bei šešiakampė žvaigždė. Nors kryžių esama įvairių formų, jų prasmė iš esmės ta pati – dvasingumo persismelkimas per materiją, daiktiškumą. Svastikos formą įgavęs kryžius, nelygu kuria kryptimi pasuktos trumposios linijos, reiškiąs dvasingumo pakrypimą į materiją arba kilimą aukštyn. Žvaigždės „turėjusios išreikšti sielos patiriamo paslaptingumo įtaką būtyje“. Esama ženklų, kurie primena žvėrių pavidalus, tačiau jie nėra tokie bendri.

Dvasinė žmogaus prigimtis ir gyvenimo, kaip dvasinio išganymo siekimo, prasmė „jau nuo seniausių laikų mėginta išreikšti pasakose, sakmėse, legendose ir dainose“. Šiuose tautosakos kūriniuose vaizduojami stebuklingi nutikimai rodą, kad jie vyksta ne regimojoje realybėje, o žmogaus sieloje, remdamasis W. Grimmu, aiškina Vydūnas. Tokios prasmės vyksmus esą galima įžvelgti daugelyje tautų paplitusių pasakų apie Miegančiąją Gražuolę, Snieguolę, broliuką ir sesutę ir kt. Tokie žmogaus sieloje vykstą sakralinę prasmę turintys išgyvenimai alegoriškai vaizduojami daugelyje paties Vydūno dramos kūrinių, ypač lietuvių tautosaka besiremiančiuose vadinamuosiuose „pasakiškuose vaidiniuose“ „Sigutė“, „Lietuvos pasakėlė“, „Karalaitė“, „Jūraitė“, „Žvaigždžių takai“, taip pat draminėje trilogijoje „Amžina ugnis“ ir misterijoje „Probočių šešėliai“. Kaip į alegorinę prasmę turinčius reikią žiūrėti ir į pačių šventraščių pasakojimus ar atskirus jų epizodus, kurie pateikiami kaip žemiško gyvenimo įvykiai, bet „nėra kasdienio gyvenimo istorijos. Tai žinios apie vidinio gyvenimo, vidinio patyrimo ir sielos tapsmo vyksmus.“ Būtent alegoriškai reikią suprasti ir visus Biblijoje pateikiamus pasakojimus. Netgi ne tiek svarbus esąs paties Kristaus, kaip istorinės asmenybės, gyvenimas, kiek jo, kaip Dievo, apsireiškimo žmoguje fenomeno, kaip aukos, prisikėlimo sakralinė prasmė. „Gyva tikyba yra atsibudimas Dievuje“, „pasistengimas numanyti Dievo apsireiškimą žmoniškume. Tas apsireiškimas yra Kristus, o kaip Kristus siekia gyvas būti kiekviename žmoguje, taip turėtų kiekvienas žmogus pasistengti gyventi jame.“ Kristaus auką reikią suprasti „kaip Kūrėjo auką, per kurią žmoniškumas pakyla į aukštesnį, dieviškąjį gyvenimą“. Toks aukos supratimas ateinąs iš daug senesnių už krikščionybę laikų. Žvelgdamas į dabarties krikščionis Vydūnas viltingai tiki, kad jie savo mintis kreips nebe tiek „į pirm ilgų metų skelbtą Kristų“ (t. y. istorinę jo asmenybę – V. B.), bet jaus jį kaip „dvasiškai arti esamąjį ir jo išganingą galią, kuri žmones tobulina ir padaro nemirtingus“.

Svarbi vieta senosiose religijose tenkanti šventėms, kurias dabartiniai žmonės siejantys su šviesos kaita. Senovės žmonių toje kaitoje „būdavo įžvelgiama dieviškumo, Didžiojo Slėpinio apraiška“.

Kaip į brandžią, subtiliai žmogaus santykio su Didžiuoju Slėpiniu pajautą išreiškusią religiją Vydūnas žiūri į senovės lietuvių religiją. Tai, kad ji ilgiausiai atsilaikė prieš krikščionybės spaudimą, ir žmonėse ir šiandien dar gyva, rodo jos tobulumą bei šaknų tvirtumą, jos garbingą vietą tarp senųjų religijų. Joje yra tie patys pagrindiniai simboliai kaip ir kitose senosiose religijose. „Bet nėra abejotina, kad lietuvių tikyboj pirmą vietą užėmė ugnis, kad šalia jos buvo garbinamas ąžuolas ir žaltys, kad tikybinę tarnybą pildė vyriškiai ir moteriškos ir kad žmonės buvo laikomi gyventi pagal tam tikrus įstatymus“, – taip Vydūnas apibūdina pagrindinius senosios lietuvių religijos momentus.

Kalbėdamas apie religinę ugnies simbolio prasmę, Vydūnas pažymi, kad nereikia jos sakralinio reikšmingumo pagrindo sieti su ugnies svarba žmogaus kasdieniame gyvenime. Anot jo, „ugnis, kaip kasdien vartojamas dalykas, nebūtų galėjusi būti tikybos simboliu, kad nebūtų buvus išvysta sąryšis tarp jos ir saulės, tarp šilumos bei šviesos ir visos gyvybės. Todėl ne visi ugnies naudotojai buvo ir ugnies garbintojais.“ Senosiose religijose „ugnis buvo dievybės simbolis“. Apžvelgęs, kaip ugnis buvo traktuojama įvairiose religijose, Vydūnas daro išvadą, jog „vyriausioji ugnies garbintojų tikybos prasmė buvo ta, kad viskas pareina iš vienos priežasties, kuri, kaip šviesos galia, visame veikia ir visur apsireiškia“.

Lietuvių garbinto ąžuolo, kaip simbolio, prasmę Vydūnas irgi sieja su kitų tautų medžio garbinimo prasme: „Graikams yra žinomas dangiškasis medis, Šiaurės tautoms – pasaulio uosis. Keltai, Šiaurės tautos, kaip ir lietuviai, garbina ąžuolą. O ką medis reiškia, aiškiai pasakyta sename indų rašte – Bhagavad Gita, kur kalbama apie medį, kurio šaknis randasi viršuje dieviško pasaulio, o šakos, lapai skleidžiasi po erdvę ir amžius. Medis buvo simbolas nuolatai augančio, tai esti pasitobulinančio pasaulio.“

Svarbi senosiose religijose esanti ir žalčio simbolio prasmė. Vydūno traktavimu, „žaltys yra simbolas, jog gyvybė pasirodo pavidalais, kurie laiks į laiką pasikeičia, toliau žaltys yra gudrybės, išminties simbolu. Taip iš to simbolo galima išvesti, jog žmogus gyvendamas šiame nuolatai persikeičiančiame pasaulyje turi išmokti tame pasilikti, kas nesikeičia, kas visuomet tas pat. Tame gyvendamas, jis pastoja išmintingu.“

Apibūdindamas religiją kaip žmogaus atsivėrimą Dievui, Vydūnas joje ypač pabrėžia gyvosios Dievo patyros svarbą. Jeigu jinai pasiekiama – religija savo vaidmenį suvaidina. Visi religijos elementai, ypač simboliai, turį būti subordinuoti tam siekimui. Galima pažymėti, kad apie taip suprantamą religinės patyros svarbą Vydūnas kalbėjo dar XX a. pradžioje. Ją ypač akcentavo 1911 m. liepos 11 d. Lietuvių mokslo draugijos sesijoje skaitytame pranešime „Lietuvių tikybos prasmė senovėje“. R. Otto knyga „Šventybė“ (Das Heilige), kurioje Vydūnas jautėsi radęs savo įžvalgų patvirtinimą, pasirodė 1917 m. O vydūniškajame pačių simbolių traktavime, kad jie, būdami paprasti pasaulio objektai, tuo pat metu yra ir religinio garbinimo objektai, galima įžvelgti tai, ką daug vėliau apie tokius objektus, juos pavadindamas hierofanijomis, kalbėjo M. Eliade.

Pranešimas skaitytas spalio 27–28 d. Lietuvos kultūros tyrimų institute vykusioje mokslinėje konferencijoje „Religinis simbolis – jo prasmė ir esmė baltų kultūroje“

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.