Tapytojas peizaže

Tapytojas išeina į peizažą. Smulkiais purslais dulkia lietutis, pilkos ūkanos aptirpdžiusios akiplotyje regimus siluetus. Tapytojas netapo. Neturi vadinamojo etiudininko – medinės dėžės su metalinėmis išlankstomomis kojomis, savotiško molberto atitikmens plenero sąlygomis. Tapytojas tiesiog žiūri. Jo kojos slidinėja. Šlapia žolė, pažliugusi žemė. Stovi ant kažkokio šlaito. Fiziškai įsispyręs nestabiliai, tačiau kūrybingumo požiūriu jaučiasi visiškai patogiai. Tapyba atsiranda tik po to – po žiūrėjimo ir mąstymo. Toks man yra Martinas Jankus ir jo tapyba.

Pradėkime nuo apčiuopiamų konkretybių. Žvelgiant į Molėtų dailės galerijos parodoje pristatomus darbus (o jų yra nemažai, aprėpiančių skirtingus tapytojo kūrybos etapus nuo praeito tūkstantmečio iki mūsų dienų, – tad esama retrospektyvinio aspekto) galima pastebėti tam tikras (kartais gilumines, kartais – labai ryškias) tapybines slinktis. Slinktis – tai toji būsena, kai stovi kažkur gamtoje, nelabai patogioje vietoje, ir stebėdamas kraštovaizdį automatiškai savaime tampi peizažo dalimi.

Viena tųjų slinkčių yra susijusi su formatu – naujesni, ką tik išmąstyti, išjausti ir nutapyti Martino paveikslai tarsi mažėja savo fiziniais parametrais. Tačiau čia pat iškyla paradoksas – mažėjant formatui, pati paveikslo struktūra monumentalėja. Kitaip tariant, fizinis dydis ir tapybinės struktūros mastelis nebūtinai sutampa. Kaip pavyzdį ir argumentą pasiūlyčiau tokį palyginimą – kur nors ant žiedo tupinčią kamanę ir tundroje besiganantį mamutą. Dar neaišku, kuri ar kuris iš jų yra monumentalesnis. Tiesiog tapytojas pasirenka monumentalų dydį. Jį gali nusakyti sprindžio ar uolekčio kategorijos.

Žinotina, kad bet kurios tapybos vaizdai gimsta iš potėpių. Martino atveju tai yra duotybė. Potėpiai nėra tik paviršiaus žymės (tepimas ir tapšnojimas nėra tas pat) – veikiau struktūrinės dalelės, iš kurių konstruojamas atvaizdas. Potėpių klojimo ant drobės procesas artimas improvizacijai ir tapybiniam svingavimui (t. y. džiazui) – tam ypatingam momentui, kai teptuko judesys tampa nebe vien techniniu veiksmu, bet ir savarankiška menine kalba. Kaip koks liurlinimas kontrabosu. Jankus kinta ir transformuojasi savo tapybiniais judesiais. Anksčiau potėpiai buvo ekspresyviai „velti“, – šis vėlimas, beje, niekur nedingo ir ligi šiol, – o dabar jie dar ir išraiškingai klojami. Kartais tai primena skiedras, sluoksnis po sluoksnio dengiančias valstietiškos pirkios ar kluono stogą. Teigčiau, kad šiame buitiniame palyginime esama tikro materialaus tikslumo, nes dažas ne tik žymi ar modeliuoja, bet ir gula ant drobės, kuria paviršių, tampa savotiška konstrukcine medžiaga. Iš tūbelės išspaustas aliejus veikia kaip tam tikras emocinis kupolas, saugantis minties sodus, jausmų pievas, išgyvenimų laukus ir kančių pelkynus.

Ypač svarbus Jankaus tapybos elementas yra siluetas. Jis gali būti ryškus ir išraiškingas (matosi tose kompozicijose žmonės ir dvasios, briedžiai ir kentaurai), tačiau lygiai taip pat gali išskysti, prarasti kontūro tikslumą, paskęsti spalviniame rūke. Būtina prisiminti Leonardo da Vinci sfumato (italų kalbos žodis, dailės terminas, pažodžiui siejamas su „dūmu“, „dūmuotu“ paviršiumi; juo apibūdinamas švelnus, beveik nepastebimas tonų ir kontūrų perėjimas, kai formos ribos nėra griežtai nubrėžtos, o tarsi ištirpsta atmosferoje) ne kaip tiesioginę istorinę paralelę, bet kaip principą, kai daiktas tampa regimas būtent todėl, kad jo ribos nėra iki galo apibrėžtos. Galbūt pastaruoju metu tas siluetas, o ir jo kontūras vis labiau komplikuojasi, primena ne tik masyvų kadagio krūmą, bet ir lapus metantį lazdyną, staiga – ažūriškėja, tampa kažkokiu kaligrafiniu ženklu.

Tapytojo formuojamas paveikslas išlieka ir langu į menamą tikrovę, ir dažais užteptu paviršiumi, tampančiu savotišku begaliniu dvasiniu veidrodžiu. Žiūrint į Jankaus kūrinius galima pajausti ir tam tikrą mentalinės paklodės principą – kažką kasdieniško, artimo ir labai intymaus, ant ko kaupiasi vaizdai, prisiminimai, nuotaikos ir tapybinės patirties sluoksniai. Bet kartu žvalgomės juk pro langelius ir regime čiužiuojančius, liuliuojančius šešėlius. Tad tai ir figūratyvinė, ir abstrakčiajai artima tapyba.

„Vaizdas gražus iš toli“ galima skaityti ne tik kaip parodos pavadinimą, bet ir kaip tam tikrą tapybos principą. Atstumas nėra vien fizinis matmuo. Taip, paveikslas (kuris yra ne produktas, o mąstymo ir pajautos priemonė) nuolat reikalauja pakeisti žiūrėjimo ir suvokimo mastelį, distanciją, netgi judėjimo link jo trajektoriją – priartėti prie potėpio, spalvos, dažo materijos ir vėl atsitraukti, kad iš atskirų dalelių ir paviršių susidėliotų visuma. Bet čia reikalingas ir konceptualus atsitraukimas į šalį. Tarsi žiūrėtume į užtemstančią saulę – ne į konkretų objektą, o į būseną, į šviesą, kuri kartu yra ir spalva, ir atmintis, ir vaizdas. Būtent taip į pasaulį per savo paveikslų (ech, senoviškai tikslus yra šis žodis – mokykloje mus mokė, kad „paveikslas“ yra nevartotinas anachronizmas) filtrą žvelgia Martinas Jankus. Vis atsitraukdamas nuo vaizdo ir pats būdamas kraštovaizdyje.

Aptariamas tapytojas (kaip Žmogus ir Tapytojas) nepriklauso nei konkrečiai vietai, nei nusakomam laiko tarpsniui. Jo paveikslai galėjo būti nutapyti prieš keletą tūkstantmečių, šimtmečių ir neaišku kur – ar miglose paskendusioje Wang Wei regėtoje senovės Kinijoje (iš Tangų dinastijos), ar ūkanotoje Johno Constable’io Anglijoje, besipurtančioje nuo pramoninės revoliucijos niuksų. Pastarąjį menininkas, beje, vertina labiau nei Williamą Turnerį (iš išgirstos minties, į parodos atidarymą važiuojant automobiliu senuoju Molėtų plentu ir žvelgiant į „terneriškai jankiškus“ atspalvius įgaunančias vaizdingas apylinkes). Tad ir asmeniškai sakyčiau, kad daugiapakopis planų struktūravimas nėra svetimas abiem tapytojams. Kita vertus, Jankaus tapyba yra ir labai „itališka“ (kokio savąją „modusų“ teoriją konstravusio Nicolas Poussino net neminėsiu). Dailininkas įmanytų didingai ir monumentaliai (taip, esama šių bruožų jo tapybiniame mąstyme) ištarti: Et in Arcadia ego. Martino rankų ir kojų panagėse neabejotinai esama dirvožemio iš Apeninų. Nes jo paletėje esama žemiškų – umbrinių, sieniškų, ochrinių – pigmentų.

Per parodos atidarymą autorius prisipažino, kad „nebebijo“ žalios spalvos. Galima buvo to net nesakyti, nes matoma! Žalia vis labiau atsiranda Martino tapyboje, pradžioje elegantiškai veikdama tarsi koloristinis kamertonas, virsdama durklu, aštriai pjaunančiu patį tapybos kūną, šios plastinės išraiškos priemonės „mėsą“. Galbūt šį spektro plėtimąsi, tam tikrą vietlaikio kategoriją, tiesiogiai veikia ir Dubičių* – miškingos vietovės pietinėje Lietuvoje, visai šalia Gudijos sienos, istoriškai žymios dėl 1863 metų sukilimo, – faktorius. Martinas ten turi sodybą, o būtent Dubičiuose atsirado ir naujausi jo darbai. Žinoma, būtų pernelyg paprasta šį ryšį aiškinti vien tiesiogine aplinkos įtaka. Tačiau vieta, kurioje gyvenama, ir vieta, kurioje tapoma, anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip įsiterpia į spalvą, diktuoja kraštovaizdžio inspiruotus, tiesiog įkvėpuotus į save koloristinius sprendimus.

Bet nėra visiškai korektiška Jankų vadinti peizažistu, tegul kraštovaizdis jam yra archimediškai svarbus – it koks atspirties taškas, dėl kurio jis judina savąją visatą. Man, pavyzdžiui, jis yra netgi labiau batalistas (panašus į Dubičių apylinkėse Liudviko Narbuto žūtį savojoje litografijoje, kurioje rungiasi šviesa ir šešėliai, pavaizdavusį Mykolą Elvyrą Andriolį), mat jo drobėse vyksta kuo tikriausi potėpių ir spalvų, dėmių ir ertmių, kitokių plastinių elementų mūšiai. Lygiai taip pat Jankus yra nuotaikos, pojūčio portretistas. Toks spalvomis (o ne kokių nors daiktų, daržovių, vaisių sankaupomis) kaip elementais struktūras kuriantis Giuseppė Arcimboldo.

Pasikartosiu, kad Martino tapyboje esama kažko, kas išsprūsta iš įprastų geografinių ar chronologinių nuorodų. Jo paveikslai galėtų būti iš pustomų Mirusiųjų kopų Neringoje ar karščiu alsuojančių žemyninių smėlynų pietų Lietuvoje vidurvasario dieną, šalia tų pačių žalumomis smūgiuojančių Dubičių. Jie galėtų būti nutapyti ir kokiame žvyro karjere prie Vilniaus, galėtų atspindėti rudeninius Dzūkijos laukus šalnos pakąstais žiedais arba gruodo surakintas Naujosios Vilnios (čia menininkas iri yra palikęs savo pėdų) apylinkes. Kitų pasaulio vietų net nevardinsiu, nes tai gali būti bet kur! Bet kuriame peizaže, kur atsiduria tapytojas.

Martinas Jankus. Dubičiai. 2017

Martino Jankaus paroda „Vaizdas gražus iš toli“ Molėtų dailės galerijoje (Inturkės g. 4) veikia iki lapkričio 22 d.