Niekur iki galo nebepriklausau

 

Su šiuo metu tarp Danijos ir Lietuvos gyvenančia 2026 m. Vaikų literatūros premijos laureate EVELINA DACIŪTE kalbasi Laimutė Adomavičienė

 

– Ką tik grįžote iš Lietuvos: kokius įspūdžius ir potyrius parsiskraidinote?

– Laikas Lietuvoje visada būna labai intensyvus: norisi susitikti su kuo daugiau žmonių, su brangiausiais praleisti kuo daugiau laiko. Taip jis ir išgaravo. Dar vaikų festivalyje spėjau dalyvauti, pora bibliotekų bei darželių aplankyti. Žinoma, Danija arčiau nei Kinija ar JAV, kur anksčiau gyvenau, galima ne kartą ir ne vasarą suskraidyti. Grįžau pasiilgusi rutinos.

– Esate teigusi, kad emigracija Jums padeda kurti knygas vaikams. Rašėte, kad gyvendama su šeima užsienyje esate tik stebėtoja. Kaip tai padeda kurti?

– Emigracijoje yra daugiau laiko sau ir savo mintims. Apmąstyti ir analizuoti gyvenimą, reiškinius bei žmones. Sukti galvoje istorijas, kol ateina laikas jas užrašyti. Galbūt padeda ir tai, kad svečioje šalyje iš aktyvaus gyvenimo dalyvio, vertintojo tampi stebėtoju. Tai labai rašytojiška pozicija. Neišsitaškai, kaupi.

– Kiek veikia svetimos kultūros, šalys, kuriose gyvenote? Dabar gyvenate Danijoje. Ar Jūs esate atvira pasauliui ir jo kultūroms?

– Kitos kultūros plečia akiratį, neleidžia „įsipatoginti“, stato tave į skirtingus kampus, kad tuos pačius dalykus, reiškinius galėtum įvertinti skirtingais rakursais. Kai pasuki nauju keliu, bendrauji su ne savo burbulo žmonėmis, esi priverstas spręsti ne savo teritorijoje iškilusias problemas, smegenyse vyksta įdomiausi procesai: kuriamos naujos nervinės jungtys, kas kažkiek laiko patiri kūrybinius pliūpsnius – esi bombarduojama idėjomis kaip rugpjūtį vasaros dangus krintančiomis žvaigždėmis.

Esu dėkinga savo veiklai, nes knygos, jų vertimai atvėrė galimybes keliauti su kūryba, edukacijomis po pasaulį. Kai pradėjau rašytojos kelią, apie šiuos privalumus negalvojau. Susitikti su savo skaitytojais įvairiose pasaulio vietose ir pakeliui prisipildyti vaizdų bei istorijų – man, kaip rašytojai, tai privilegija.

– Kokie danų kultūriniai skirtumai ir panašumai Jus žavi / liūdina?

– Žavi ramybė, kuri supa, pagarbus bendravimas, bendruomeniškumas. Per metus nepastebėjau, kad kas labai liūdintų. Na gal šaltas vėjas, kai jau pavasaris, o jis dar košia kiaurai, iki pat kaulų. Tačiau net ir tai paskui virsta privalumu: jam pasikeitus dar labiau džiaugiesi šiltu ir minkštu vėju. Danijoje esu viešnia, taip jaučiuosi ir taip elgiuosi.

– Ar esate jau pajutusi Anderseno šalies dvasią?

– Andersenas, o kartu ir jo kūryba Danijoje vizualūs: per skulptūras, muziejus, suvenyrus. Su vaikais lankėmės Odensėje, kur įkurtas rašytojo muziejus: sužinojau, ko nežinojusi. Kai kurios Anderseno pasakų vietos, plečiantis žinioms apie jo gyvenamo laiko kultūrinį, socialinį, o ir jo paties biografinį kontekstą, atsiskleidė naujai. Ar Danija kuo nors labai išsiskiria, nes čia gyveno Andersenas? Dauguma šalių turi savo genijus ir tironus, savo juokdarius ir pasakininkus. Kas iš jų bus žinomi visame pasaulyje, yra jų darbo, sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių reikalas.

– Kaip skirtingos šalys ir kultūros keičia Jūsų tapatybę? Kokią svarbą turi lietuviškumas?

– Kai esi kasdien su savimi, sunku pastebėti pokyčius. Gal kitiems iš šalies lengviau? Visada buvau smalsi, troškau daugiau pamatyti ir sužinoti, nomadiškas gyvenimas man padeda patenkinti pažinimo alkį. Nežinau, kokia būčiau, jei nebūčiau išjudėjusi. Bet kai tai nutiko, atsirado jausmas, kad niekur iki galo nebepriklausau. Taip, su Lietuva yra daugiau bendros DNR, bet kai paragauji kraustymosi, atrodo, kad pasigavai tarsi kokį virusą: čia pabuvau, pagyvenau, galima judėti toliau, nes dar yra vietų, kur galima pagyventi. Apsistojimas ilgesniam laikui labai skiriasi nuo turistavimo.

Man lietuviškumas yra daugiau darbai nei žodžiai. Visi mano vaikai puikiai kalba lietuviškai, daug dėmesio skiriu lituanistiniam švietimui: esu aplankiusi dešimtį mokyklų JAV, taip pat Turkijoje, Danijoje, Azerbaidžane, Švedijoje. Jei nėra galimybės gyvai, rengiu virtualius susitikimus. Lietuvybę užsienyje išlaikyti nelengva, norisi padėti ir mokytojams, ir tėvams, įkvėpti vaikus skaityti lietuviškas knygas. Kopenhagoje sau pačiai netikėtai prisijungiau prie lietuvių choro „Credo“, kurio repertuare daugiausia lietuviškos dainos. Taip jau yra, kad, gyvendama svetur, susipažįstu su dar daugiau lietuvių.

– Po kiek laiko pavyksta adaptuotis Jums ir Jūsų keliaujančiai šeimai?

– Danijoje pradėjau antrus metus. Tie antri yra patys geriausi. Jau kai ką žinai, bet dar – ne paskutiniai sezonai. Atsiranda malonus komforto jausmas, prisijaukintos vietos, gatvėje sutinki pažįstamus. Kinijoje ir JAV praleidome po ketverius metus. Ketvirtais metais pradedi leisti šaknis, nebegali tik stebėti, atsiranda poreikis įsigyventi. Stebėtojas virsta dalyviu. Krauniesi daiktus ir vėl judi. Grįžti nebūtinai yra lengviau.

Vyresnieji vaikai jau paliko namus. Matau, kad mūsų gyvenimo būdas jiems daug davė: lengviau būti pasaulio piliečiais. Nemažai ir atėmė: tai, kad susirandi draugų, paskui virsta tuo, kad su tiek jų patirsi išsiskyrimo skausmą. Ką jau vien reiškia būti paaugliu naujoje aplinkoje. Kaip ir kiekviena lazda, ši turi du galus.

– Neseniai sakėte, kad susikūrėte savo rašytojos karjerą, nepriklausomą nuo vietos. Apie kokią karjerą svajojote nuo vaikystės?

– Iki ketvirtos klasės svajojau būti aktore. Karjerai sutrukdė moralinės vertybės: sužinojau, kad jei režisierius lieps su kuo nors bučiuotis, tai ir privalėsi. Patiks ar nepatiks. Svajonė dužo į smulkias šukeles: niekas man neaiškins, su kuo bučiuotis. Paskui nebesvajojau, kuo būsiu: man patiko skaityti ir rašyti. Negalvojau, ar tai įdarbinsiu. Mokantis aukštesnėse klasėse, mūsų auklėtoja tapo jauna lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jolanta. Ji mane skatino kurti, siųsti, dalyvauti. Neretai sutikdavau, nes taip buvo lengviau nei atsikalbinėti. Dvyliktoje klasėje apsisprendžiau stoti į žurnalistiką. Vėliau mano darbai beveik visada buvo susiję su rašymu. Rašiau tai, ką reikia, ko iš manęs prašo. O nuo trisdešimt devynerių, kai pasirodė pirma knyga, rašau tai, ką noriu.

– Naujausia Jūsų knyga vaikams – „Dienos drugelis, nakties drugelis“. Kodėl apie gamtą?

– Taip, apie ją. Norisi, kad pasaulyje, kuriame vis daugiau vietos užima technologijos, vaikai žinotų daugiau juos supančių augalų, medžių pavadinimų. Kad juos stebėtų ne per ekraną, o gyvai. Nemėgstu tiesioginės didaktikos, bet į pasakojimą įpintos ir mandagumo bei dėkingumo pamokos. Ne tik vaikams, bet ir jiems skaitantiems suaugusiesiems. Susitikus pasisveikinti, išsiskyrus atsisveikinti, o ką nors gavus – padėkoti. Mano stebėjimais, Lietuvoje to per mažai, o bendrą foną tos nieko nekainuojančios malonybės gerai veikia.

– Paaugliams esate sukūrusi apysaką „Duobė“. Ar neplanuojate daugiau?

– Labai norėčiau įžengti į vyresniųjų vaikų pasaulį, imtis ilgesnio kūrinio. Turiu ne tik idėjų, bet ir apmatų. Viskas priklausys nuo to, kiek leisiu sau klaidžioti prokrastinacijos džiunglėse. Nors kad tie blaškymaisi neduoda naudos, irgi nepasakyčiau. Ne visada aišku, kada prasideda knyga. Tiksliau, kiek laiko prieš užrašant pirmą sakinį ji prasideda.

– Panašiai ir suaugusiesiems „Žuvys fontanuose“?

– Su eilėraščiais šiuo metu yra beveik štilis: buvo laikas, kai pokšėjo, ypač vos persikėlus į JAV, kai poezijos rašymas laikė mane virš vandens. Šiek tiek neramu, bet tai ne pirmas toks laikotarpis. Nerašymo momentai mane yra ištikę ne kartą ir ne du. Yra laikas mėtyti akmenis ir laikas juos rinkti. Dėl romano suaugusiesiems irgi kyla minčių, bet dar turiu ir neužaugusių vaikų, iš kurių gyvenimo nenoriu iškristi. Kūrinys tave pasigrobia, o ilgos apimties kūrinys tave pasigrobtų visiškai. Persijunginėti iš savo sugalvoto gyvenimo į realų nėra lengva, net skausminga. Todėl kol kas ne.

– Jūsų veikėjai paveikslėlių knygose, pasakose mėgsta ir geba pasakoti istorijas. Jums pačiai patinka pasakoti istorijas? Kas įkvepia jas užrašyti?

– Man patinka skaityti istorijas, patinka jų klausytis ir patinka jas pasakoti. Patinka, kiek prisikaupė realių ir kaip šios realios tampa mielėmis, iškeliančiomis sugalvotų istorijų tešlą. Paskui belieka kepti bandutes. Įkvepia ir kasdiena, ir kelionės, ir žmonės. Jei neužrašau istorijų, jos paskui grūdasi eilėje, triukšmauja, stumdosi. Užrašai – išjuda kita. Bet reikia laiko joms subręsti.

– Ar žvelgiant iš šalies lietuvių vaikų literatūrai stinga įvairovės?

– Taip, stinga. Šiemet pirmą kartą buvau Bolonijos vaikų knygų mugėje: tokia didelė įvairovė, matai, kad įvairiausiems pasakojimams, žanrams, iliustravimo stiliams yra vietos po saule, jie atranda savus skaitytojus. Vaikams reikia dar didesnės įvairovės, dar drąsesnių, galvą raunančių sprendimų, taip auga jų drąsa. Mes labai nuvertiname vaikus ir apiplėšiame jų kūrybiškumą, kreipdami vienu keliu. Tuo keliu, kuriuo eina visi. Kelių yra daug, kol jų neišvaikščiosi – neatrasi, kuris smagiausias, kuris intensyviausias, kuriam reikia stipraus fizinio pasirengimo, o kuriuo eini atsipalaidavęs ir pasišvilpaudamas. Labai norėtųsi, kad rengiant ikimokyklinio ir pradinio ugdymo mokytojus būtų skirta daugiau dėmesio vaikų literatūrai, o pedagogai savo žinias perteiktų vaikams. Viešėjome su drauge iliustratore Aušra Kiudulaite Italijos mokykloje. Ten taip šauniai dirbama su vaikų literatūra pagal „Reggio Emilia“ ugdymo programą, kaip norėtųsi, kad taip būtų ir Lietuvoje.

– Ką manote: ar lietuvių konservatyvumas netrukdo įvairovei rastis?

– Konservatyvumas trukdo. Atsargumas trukdo. Baimė. Maža rinka. Nesmalsaujama, kas vyksta literatūroje svetur. Arba imamasi tik komerciškai saugių variantų. Norima eiti patikrintais, išmintais keliais. Tai viskas čia suprantama. Labai žmogiška. Blogiau, kai stengiamasi užkardyti kitiems minti naujus kelius.

Neretai girdžiu su pasididžiavimu sakant, kad skaitoma tik klasika. Saugu, kitų patvirtinta, pažymėta profesionalų. Nesuklysi. Klasika labai gerai, bet vien tik ji yra gerokai per mažai. Pačiam rinktis, pačiam nuspręsti, nepriklausyti nuo kitų nuomonės – štai čia yra svarbus dalykas, čia reikia ginti savo poziciją kaskart paaugant.

Ir Lietuvoje yra žmonių, kurie ir nori, ir viską daro, kad vaikus pasiektų įvairesni kūriniai, dalinasi savo žiniomis, nebijo eksperimentuoti. Tarp jų yra iliustruotojų, rašytojų, literatūros ekspertų, bibliotekininkų, mokytojų, leidėjų. Jie mane įkvepia ir skatina nenuleisti rankų. Padėti vaikui augti skaitytoju, pasakotoju, kūrėju. To neįmanoma padaryti be vaikų literatūros. Ketvirta sezoninių batų pora vaikui yra per daug, o penkiasdešimta knyga jo lentynoje – per mažai.