Juodasis zodiakas
Charlesas Wrightas (g. 1935) – amerikiečių poetas, eseistas, vertėjas, kūrybinio rašymo dėstytojas; vienas tituluočiausių savo kartos poetų. Nors metams bėgant stilistiškai nemažai eksperimentavo, jo poezijos dominante laikytina gamtos ir dangaus skliauto stebėjimo inspiruota meditatyvi, muzikali lyrika, žodžio ir tikrovės santykio refleksija. Šis „prieblandos dainius“, pasak kritiko Tedo Genowayso, pasižymi „transcendentalumo paieška kasdienybės kraštovaizdyje“, tik „idealo troškimas eilėraščiuose gesinamas įtarumu dėl pastangų beprasmybės“. Paties Wrighto, vadinančio save „Dievo bijančiu agnostiku“, teigimu, visa jo poezija – „nesibaigiantis ginčas su savimi dėl abejotino išganymo tikėtinumo“. Tarp daugiau nei trijų dešimčių poeto knygų minėtinos „Kinų taku“ (China Trace, 1977), „Pietų kryžius“ (The Southern Cross, 1981), „Kaimo muzika: rinktiniai ankstyvieji eilėraščiai“ (Country Music: Selected Early Poems, 1982; Nacionalinės knygos premija), rinktinė „Pasaulio aibė“ (The World of the Ten Thousand Things, 1990; Haroldas Bloomas ją įtraukė į savo sudarytą Vakarų literatūros kanoną), „Čikamoga“ (Chickamauga, 1995), „Juodasis zodiakas“ (Black Zodiac, 1997; Pulitzerio premija), „Apalača“ (Appalachia, 1998), „Randas“ (Scar Tissue, 2006; Griffino premija), rinktiniai vėlyvieji eilėraščiai Bye-and-Bye (2013; Bollingeno premija), „Šiaurinis elnias“ (Caribou, 2014). Charlesas Wrightas apdovanotas už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus skiriama Ruth Lilly poezijos premija (1993), 2014–2015 m. ėjo garbingas Amerikos poezijos laureato pareigas.
Į lietuvių kalbą poeto eilių yra vertęs A. Andriuškevičius (žr. kn. „10 anglakalbių poetų“ (2008) ir „Š. A.“, 2014.X.10). Čia laužtiniais skliaustais žymimi leidimo metai knygų, iš kurių paimti versti eilėraščiai.
Ars poetica
Man patinka šičia,
Po žaliuojančia pipirmedžio ir alijošiaus skiaute.
Man patinka, nes vėjas be žodžių nuplėšia lapus.
Man patinka, nes vėjas kartojasi,
ir lapai taip pat.
Man patinka, nes šičia jaučiuosi geriau negu ten,
Apsuptas fetišų ir retorinių figūrų:
Šuns dantis ir Banginio dantis, tėvo batas, žiemos
Sunkis, džiaugsmo neišsakomumas…
Visa kur dvasios.
Ir kai tik jos bus sukviestos iš dangaus ir sukdamosi šoks mano delne,
Ką tai tenkins?
Aš vis dar turėsiu
Balsus, kylančius iš žemės,
Kritusią žvaigždę, penimą mano krauju,
šitą užsiėmimą, kuriam eikvoju savo širdį.
Ir niekas to nesulaiko.
[1981]
Paskaitinėjęs Du Fu, einu laukan į nykštukinį sodą
Į Rytus, į Vakarus nuo manęs – tarpstanti vasara.
Tamsesnės, gerokai tamsesnės nei kur kitur sutemos tavajam kieme.
Paukščiai pievelėje siuva pirmyn atgal,
dairydamiesi užuoglaudos,
Nakčiai atslenkant tarytum valtelei.
Diena po dienos pačiam sau darausi vis mažiau reikalingas.
Kaip va šitas strazdas giesmininkas
purpčioju nuo vieno dalyko prie kito.
Ko gi belaukti penkiasdešimt ketverių?
Rytojus tamsus.
Porytojus dar tamsesnis.
Saulės šunys inkščioja.
Žibukai traukia nuo drėgnos žolės
vakaro tyką.
Į pasaulio šurmulį, į kasdienybės chaosą
Eik tyliai, tyliai.
[1995]
Giedra naktis
Giedra naktis, baltnagis mėnuo, foninė dangaus šviesa.
Mėnulio pirštai atlieka tą patį pratimą
Prieangyje ir ant slenksčio, baltieji klavišai–juodieji klavišai.
Paukščių tilktis ir paukščių trelės. Krinta kasijos žiedas.
Noriu būti nuskaustas Dievo.
Noriu būt pakabintas stiprioje šviesoje ir išskirtas.
Noriu būt ištemptas, kaip muzika, išspausta iš nukritusios sėklos.
Noriu būti įžengtas ir iš vidaus išgremžtas.
O vėjas man sako: „Ką?“
O ricinmedžio pupelės su savo mirties auskarėliais man sako: „Ką?“
Ir žvaigždės išsijudina abejingai slysti per tamsą.
Ir krumpliaračiai susispiria, ir ratai sukasi.
[1977]
Voro Krištolo Žengimas
Voras, syvingas krištolas ir Paukščių Takas, plauko ant savo tinklo naktiniam danguj
Ir žvelgia žemyn, laukdamas, kada mes atžengsime…
Auštant jis vis dar ten pat, nematomas, pritrūkęs kvapo, taiso savo tinklą.
Visą rytmetį ieškome akimis baltojo veido, iš ežero pakylančio lyg maža žvaigždelė.
Ir kai jis pakyla, išsitiesiam ant vandenuotų savo plaukų ir supamės.
[1977]
Juodasis zodiakas
Laiko aptemdyti, mokytojai, kaip ir mūsų prisiminimai, susimaišo
Ir nebesutampa,
ir nusėda ant mūsų sodo baldų, kaip oras
Beprasmis, kaip oras savo vaiskia tuštuma.
Ką galime pasakyti tiek vieniems, tiek kitiems?
Kaip gali jie būti tokie tamsūs ir tokie skaidrūs tuo pat metu?
Jie šiaušia mūsų plaukus,
jie šiaušia rugpjūčio medžių lapus.
Paskui ūmai liaujas, kaip vėjas.
Grįžta musės, ir karštis –
ką jiems galime tarti?
Niekas nėra begalinis, tiktai dangus.
Grįžta musės, ir popietė
Kiek susiūbuoja žaliuose savo pakraščiuose,
paskui visu svoriu nugula
Šalia mūsų prisiminimų ir mokytojų mantijų blankių palankų.
— —
„Šlovins Viešpatį, kurie jo ieško.“
Galbūt. O gal ir ne –
nors esam dulkės ir pelenai,
Vieni žengs be žodžių, kiti
„Kelio įsiklausys burnomis savosiom“,
Kur skausmas juos įstato, pusantro colio virš paviršiaus.
O dar kiti koneveiks jį iš meilės
ir gilios paniekos.
Gailestingumo vartai, tarsi užtemimas, užtamsina slaptąsias mūsų kerteles.
Antkapių eilės sulaiko mūsų žingsnius,
Rugpjūčio drėgmė
Ryški kaip auros aplink mūsų kūnus.
O dar kiti bylos žodžius,
kalbėdami iš baimės ir kalbomis,
Nekęsdami savo apdarų, suteptų kūno.
Šitie yra laimingieji, atidėtieji, dusyk ištrintieji.
— —
Dantė ir Jonas Auksaburnis
Šią popietę galbūt ir rastų žvaigždžių kelialapį,
Piligrimo kelią…
Galbūt ir tu
Po dar neįgeltusiom pusmėnulio apybrėžom,
Debesys irias padange tarsi koks pasakojimas to, „kas ateis“,
To, „kas neįvyko, bet dar įvyks“,
Už žvaigždžių dar vis slepias,
1995-ųjų rugpjūčio 31-oji…
Vabzdžių dar likęs gyvenimas, erdvių grafičiai, baltos ertmės
Kraštovaizdyje,
tokie dalykai, tokios alėjos veda į dulkes
Ir lengvai dorojasi su mūsų skausmu.
Dangaus mėlynė, begalybės mėlis, mėlyni
vandenai viršum žemės:
Kodėl didžiosios istorijos visąlaik būna praeityje?
— —
Neištirtas gyvenimas nesiskiria nuo
ištirto gyvenimo –
Neatsakomi klausimai, plepalai,
Neįrodomos teoremos, seniai apleisti ginčai –
Visa tai turì užrašyti.
Kraštovaizdis ar vandenvaizdis, šviesos ilgis ant visžalių medžių, vakaro tamsi
Paraštė,
turi tai užrašyti.
Atminties nosinė, mirties sapnas ir automobilis,
Dievo miegas,
vis tiek turi tai užrašyti,
Pustuštis mėnuo, puspilnis mėnuo,
Naktis be žvaigždžių ir be ego, naktis kraujo juodymės ir maldos juodumo,
Gyvatvorių plušantis Voras,
Paukščio paskutinis riksmas,
rupūžė drėgnumoje, medvarlė – kur sausa…
— —
Į kapą mes žengiame su antriniais jausmais,
Dėvėtu pasitenkinimu, pussieliai,
išmagnetintais žvaigždėlapiais.
Su geriausiais kostiumais. Paukščiai lakioja. Debesys slenka pro šalį.
Žinoma, mes šalti ir neliečiami,
bet priešiškumo nepuoselėjam.
Dantimis negriežiam iš apmaudo,
einam iš čia, šviežia mėsa.
Bekūnių kaligrafai, Dievo žodžio sargai,
Kokias raides iliuminuosime?
Virš mūsų atmosfera,
Niekur nesantis niekas, eteris, štai jau laukiantis, kol pamosim pirštu.
Virš mūsų didieji žvaigždynai virpčioja tykindami,
Raidės atitemsta išnirdamos,
Tavo „X“ ir mano „X“.
Raidės atitemsta, išnyra.
— —
Atminties išsilenkėliai, naktinis šiltnamio miege,
Nuolydžių ir užmarščių dvãsia,
Neregimoji ranka,
Liudyk ir eik toliau.
Netolydumo viešpačiai, mažyčių gestų viešpačiai,
Padėkite persimainyt ir išgelbėkite mane…
Visą popietę lietus pliaupė mintyse
Ir soduose, ir nykštukiniam sodelyje.
Visą popietę
Vėlyvos vasaros žodynas vartė savo puslapius
Lietuje,
abstrahuodamas reikiamą žodį.
Ruduo jau čia pat.
Lietus pildo siaurus mūsų guolius.
„Aprašymas toks pat būties elementas, kaip oras ar vanduo.“
Tai – Žodis.
[1997]
Citatos
Renuaras, kurio paveikslus ne itin mėgstu,
Teigia, kad menininką pergyvena jausmas, kurį jis perteikęs objektais.
Šitai man patinka, tiktai
To jausmo reikia patirti ne mažiau, nei įlieti,
Idant kūrinys taptų išskirtinis,
Nors nesu tikras, ar tai tiesa
ir ar net įmanoma to pasiekti.
— —
Čechovui mirštant, o mirė jis auštant,
aplink lempą, plakdamas ją suspaustais sparnais,
Ratus suko didelis naktinis drugys.
Palaikai cinkuotam karste su žyma „Šviežios austrės“
Iš Vokietijos į Maskvą buvo išsiųsti prekiniu vagonu.
Paskutiniai jo žodžiai buvę: „Ar jūreivis jau išplaukė?
Aš mirštu, Ich sterbe.“
— —
„Mano dvasia menkėja, mano dienos eina trumpyn, ir lieka man tiktai kapas… –
Sako Jobas. – Naktį jie pavertė į dieną,
Ir po tamsybės aš vėl turiu tikėtis šviesos…
Pavėsiui tariau:
Tu mano tėvas, o kirminams:
Mano motina ir mano sesuo…
Visa, kas mano, nužengs į giliausius požemius, o nors tenai ar bus man poilsio?“*
* Iš lotynų kalbos vertė J. J. Skvireckas.
— —
Tai ir viskas. Paskui jau nieko nelieka.
Kaip sako Meng Čiao:
„Kurį laiką dulkės gula ant mano apsiausto.“
[1998]
Kas gi nutiko Alui Li?
Nutiko tai, kas mums visiems nutinka: vaikščiojom
Žeme, švystelėjom į orą kelias saujas
Žemių, ir krisdamos jos užklojo mus.
[2014]
Draugėn
Jau viena diena atsiskyrė nuo visų kitų priešakyje.
Mano nuotrauka jos kišenėlėje.
Praeitin ji nori nusinešti mano kvėpavimą vėjo maišelyje.
Eiles rašau, kad atsipinkliočiau, atlikčiau atgailą ir išdingčiau
Pro viršutinį kamputį dešinėje, kad padėkočiau malda.
[1977]
Lopšinė
Pasakiau, ką pasakyti turėjau,
Tiek melodingai, kiek man buvo duota.
Pasakiau, ką pasakyti turėjau,
Tiek, kiek įstengiau užgriebt.
Pabuvojau visur,
Kur įsigeidžiau, išskyrus Jeruzalę,
Kurios net nėra, todėl, manau, laikas keliaut,
Laikas eiti,
Laikas sutikti tuos, kurių niekad nesutikai,
laikas sakyti „labanakt“.
Malonėk mums tylos, malonėk – neatsiliepk,
Malonėk mums šešėlių, kad ir danguj
vogčia besipulkuojančių – vis tiek.
[2014]
Ars poetica, II
Po šitiekos metų aš suvokiu, kad esu tikintis:
Tikiu tuo, ką turi pasakyti griaustinis ir žaibas;
Tikiu sapnų tikrumu
ir kad mirtis dusyk atsiteisia;
Tikiu, kad nudžiūvę lapai ir juodas vanduo pripildo man širdį.
Aš mirsiu kaip debesis, gražus, baltas, kupinas niekio.
Naktinis dangus – tai ideograma,
skylėm išmušta kodų kortelė.
Jis mano, kad jis yra žodis to, kas ateis.
Šitaip jis mano, bet naktinis dangus – tik Paskutinės išeities biblioteka,
Atspindėta Didžiojo nesusipratimo šviesa.
Dievas yra ugnis, kurios įsitvėrę mano pėdos.
[1998]
Vertė Andrius Patiomkinas
Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba
