Kaip skaitysime knygas, parašytas „ne mums“?

 

Vertėjos pasvarstymai žydų atminties knygų tema

 

Šiuo metu prisidedu prie trečios žydų atminties knygos vertimo iš jidiš į lietuvių kalbą. Rašau „prisidedu“, nes dažnai dėl stambios apimties, kelių kalbų, plataus istorinio ir geografinio konteksto, kultūrinės specifikos tokie vertimai tampa kolektyviniu iššūkiu. 2020 m. pasirodė Utenos žydų atminties knygos lietuviško vertimo elektroninė publikacija, inicijuota Marianos Veriovkinos draugijos. 2022 m. Žemaičių muziejus „Alka“ išleido Telšių žydų atminties knygą. Tikėkimės (kein ein ore, kaip sakoma jidiš kalba, – „jeigu nenužiūrės bloga akis“), kitais metais dienos šviesą išvys Rokiškio krašto muziejaus rengiama šio miesto ir jo apylinkių žydų atminties knyga¹. Jidiš knygų centro Masačusetse internetiniame puslapyje (yiddishbookcenter.org) galima rasti kone trisdešimt Lietuvos žydų atminties knygų, taigi jidiš ir hebrajų kalbų vertėjų dar laukia daug darbo. Tačiau kiekvieną dieną laužydama galvą, kaip tiksliau išversti sudėtingą istorinę kalbą ir kultūrines realijas, o bičiulei sykį lyg tarp kitko paklausus, kas tos žydų atminties knygos apskritai yra, suabejojau, ar šie vertimai iš tiesų gali būti adekvačiai įvertinti lietuvių skaitytojo. Stebint pastarųjų metų visuomenės nuotaikas ir mintis, labiausiai nerimą kelia štai kas: nors žydų istorijos ir kultūros pažinimas mūsuose įgauna vis didesnį pagreitį, dažnai jis nėra pakankamai išsamus ir visapusiškas, kad būtų galima tikėtis konstruktyviai kritiško šių knygų perskaitymo, o tai recepcijai būtina. Tad čia pasidalysiu žiniomis ir subjektyviomis įžvalgomis, patirtimis, susikaupusiomis per memorialinio pobūdžio žydų tekstų tyrimo ir vertimo praktiką. Galbūt jos pravers renkantis tam tikras prieigas prie žydų atminties knygų.

 

Kas tos žydų atminties knygos

 

Nors atminties knygų pavadinimas gali pasirodyti niekuo neįpareigojantis, žydų kultūros studijose jos laikomos atskiru žanru, taigi turi tam tikrus dėsningumus, bendrus bruožus. Toli gražu ne visos memorialinės knygos yra „atminties knygos“. Jidiš ir hebrajų kalbomis jos atitinkamai specifiškai vadinamos jizker bicher ir sifre zikaron.

Atminties knygos ėmė rastis per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Tai Holokaustą išgyvenusiųjų ir jų artimųjų pastanga atsiminti sunaikintas savo bendruomenes Rytų Europoje, vadinamuosius štetlus, t. y. žydiškus miestelius. Daugiausia dėmesio jose skiriama atskiros vietovės žydų gyvenimui tarpukariu, t. y. gyvenamajai erdvei, žmonėms, tradicijoms, ryškesnėms asmenybėms, tokioms kaip rabinai ar labiau pasižymėję visuomenės veikėjai, draugijoms, įvairioms vietos istorijoms. Taip pat liudijamas Holokaustas, išgyvenusiųjų vadinamas churbn.

Mano galva, churbn – vienas kertinių terminų atminties knygų kontekste, gaila, visai neįsitvirtinęs lietuviškoje kalbinėje erdvėje šalia „Holokausto“ ir „Šoa“, todėl tampantis vertimo iššūkiu ir taip svetimžodžių gausiuose šių leidinių tekstuose. Lietuvoje perėmėme plačiai tarptautiniu mastu vartojamą iš Jungtinių Valstijų atkeliavusį Holokausto terminą, dažnai kritikuojamą dėl religinio aukojimo konotacijų (iš graikų kalbos – „visiškai (holos) sudeginta auka (kaustos)“) ir šitaip masines žudynes netiesiogiai prilyginantį sakraliam ritualiniam veiksmui². Tačiau kalbėdami apie atminties knygas, kurios pirmiausia vertingos dėl to, kad reprezentuoja vidinį žydų bendruomenės diskursą, galėtume įsidėmėti ir pačių persekiojamųjų dar nacistinės okupacijos laikais žiaurybėms apibūdinti pradėtą vartoti churbn. Tai hebrajiškos kilmės jidiš kalbos žodis, reiškiantis sunaikinimą. Juo žydų istorijoje vadinamos didelės katastrofos, tokios kaip Jeruzalės Pirmosios ir Antrosios šventyklų sugriovimas. Jidiš diskurse Antrojo pasaulinio karo metų žydų persekiojimui ir žudynėms įvardyti churbn arba der driter churbn („trečiasis sunaikinimas“) įsitvirtino dar nepasibaigus nacių ir jų talkininkų vykdytam genocidui.

Dažniausiai atminties knygas rašydavo autorių grupė – paprasti iš to paties miestelio kilę ir Holokaustą išgyvenę žmonės, tarp kurių, tiesa, pasitaikydavo ir profesionalių mokslininkų. Juos suorganizuodavo ir surinktų tekstų leidyba neretai užsiimdavo žydų kraštiečių draugijos, vadinamosios landsmanšaftn. XX a. 5–8 deš. pasirodė per tūkstantis šio žanro knygų³.

Akivaizdu, kad per taip parengtas rinktines mus pasiekiantis Lietuvos žydų miestelio vaizdas labai priklauso nuo to, kurie žmonės liko gyvi: nuo jų patirčių, ideologijos, emocijų, amžiaus, atminties, išsilavinimo, vartojamų kalbų, galų gale nuo gebėjimo rašyti ir išsaugotų dokumentų.

Įžangose atminties knygos pristatomos kaip „antkapiniai paminklai“ sunaikintoms žydų bendruomenėms. Į lietuvių kalbą šiuos tekstus verčiame norėdami istoriškai geriau pažinti savo gyvenamąją erdvę, atskleisti jos daugiakultūrį matmenį, į gerai pažįstamą aplinką pažvelgti iš kitos perspektyvos. Ir iš tiesų, knygos tirštos informacijos: vardų, pavardžių, vietovardžių, kraštovaizdžio detalių, papročių, smulkių, kartais anekdotiškų nutikimų. Atrodo, su kone įnirtingu uolumu siekta užfiksuoti ir išsaugoti visa, kas tik įmanoma, – kraštotyrininkui tai tikras lobis. Tačiau „paminkliškumo“ aspektas verčia į šiuos atsiminimus žvelgti kaip į šį tą daugiau nei vien tik (neretai abejotinų) faktų rinkinį. Jis nukelia mus į ritualinio minėjimo, gedėjimo, traumos plotmę, atsiskleidžiančią ir knygų tekstų struktūroje, tam tikrose pasikartojančiose formuluotėse.

Tipiško atminties knygos teksto konstrukciją galima nusakyti taip: idealizuoti, nostalgiški, iki smulkiausių detalių į prieškario gyvenimą grąžinantys vaikystės prisiminimai apie gimtąjį miestelį, nuo žemės paviršiaus viską nušlavusių Holokausto įvykių paminėjimas ir užbaiga – dažniausiai koks nors idiomatiškas prakeiksmas, pareigingas pažadas atminti ar išreikšta viltis dėl geresnės ateities – paprastai Izraelyje. Net susidūrę su gana lakonišku dėstymu galime laukti stipriai emociškai įkrautų finalinių sakinių, kurie neleis pamiršti, dėl ko visa tai rašoma: „Reikia labai apgailestauti, kad žydai per daug pasitikėjo gyvenimu diasporoje. Vilkimės, kad tai niekada nepasikartos“ (Utenos žydų atminties knyga (toliau – Ut), p. 78), „Dievas atkeršys už jų kraują!“ (Telšių žydų atminties knyga (toliau – Telš), p. 237), „Kol gyvas būsiu, Telšiai liks įrašyti mano širdyje“ (Telš, p. 347), „Tegul atsimena ir žino ateities kartos [...], ką padarė mūsų tautai ir mūsų šeimai dvidešimtojo amžiaus Amalekai – naciai, tebūnie jie amžinai prakeikti“ (Telš, p. 443), „Tegyvuoja žydų tauta, ji pergyvens visus Hamanus ir gyvuos toliau…“ (Rokiškio ir apylinkių atminties knygos vertimo juodraštis (toliau – Rok J) ir pan.

Vis pasitaikantys kai kurių tradicinių, su religiniu judaizmo kontekstu susijusių hebrajiškų idiomų kartojimai – „Tebūnie jo siela įpinta į gyvybės mazgą“, „Tebūnie palaimintas jo atminimas“, „Tebūnie palaimintas šio teisuolio atminimas“ – kuria bendrą ritualinę nuotaiką, tarpais panardinančią į savotišką transo būseną. Panašų įspūdį gali sukelti ir labai smulkmeniškas faktų vardijimas, kaip kad šiame Reizelės Šochet tekste:

 

Už Naftalinų stovėjo Chanos Rabinovič namas. Jį nupirko žydas pabėgėlis Zilbermanas iš Klaipėdos. Šalia jo – Mozės Polivniko namas. Apačioje veikė vaistinė, o jie patys gyveno antrame aukšte. Toje pačioje eilėje plytėjo laisvas sklypas, priklausęs Abraomui Levitui (prieš tai ten stovėjęs trobesys sudegė). Jis buvo vedęs mūsų giminaitę Rivką Raivid. Ši sutaupė didelę sumą pinigų ir tame sklype pastatydino puikų namą. Levitai turėjo nuostabius vaikus. Levito sesuo buvo Janovski. Ji laikė fajanso parduotuvę. Kitoje gatvės pusėje stovėjo katalikų bažnyčia, o už jos – keletas nežydų namų. Toliau veikė Šalomo Kahanos kepykla. Viena jo duktė Estera ištekėjo už Leizerio Šugaso sūnaus. Vyriausioji duktė dirbo kepėja ir kartu su vyru vadovavo kepyklai. Už kepyklos buvo Jokūbo Polivniko namas. Pas juos gyveno Sklaro šeima, jie laikė puikią delikatesų krautuvę. Ten stovėjo laikrodininko Izaoko Sasono namas. Už jo – Cviko namas. Jame veikė kepykla ir Kacaitės parduotuvė. Toliau – gydytojo Blato ir jo svainio Volperto namas. Apačioje gyveno ir krautuves laikė keletas šeimų. Jame taip pat buvo įsikūrusi bendra žydo ir krikščionio vaistinė. Žydo pavardė – Rabinovičius. Tame pastate taip pat glaudėsi vaikinas Joselis Vilenčikas su motina. (Telš, 352)

 

Vardijimui nusitęsus per keletą pastraipų ar net puslapių norom nenorom kyla asociacijų su monotonišku kolektyviniu apraudojimu, tradiciniais gedėjimo ritualais. Jidiš originale šis įspūdis dar stipresnis, nes čia nėra įpročio stilistiniais sumetimais vienas po kito einančiuose sakiniuose sinonimiškai paįvairinti žodžius, todėl dažnai tekstai perkrauti pasikartojančiais „buvo“, „stovėjo“, „ir“, „jis“ ir t. t.

Nors atminties knygas jungia daug bendrų ypatumų, kiekviena jų, be abejonės, turi ir individualų charakterį. Štai Utenos atminties knyga nustebino gausia darbininkiškos ir amatininkiškos aplinkos vaizduosena, dėmesiu Bundo – žydų darbininkų partijos – veiklai, apie kurią Lietuvoje vis dar per mažai kalbame. Centrinę vietą Telšių atminties knygoje užima atsiminimai apie čia veikusią pasaulinio garso ješivą – žydų religinę seminariją. Būtent ši, be kita ko, žiaurių išgyvenimų kupina publikacija pirmą kartą taip aiškiai paskatino apmąstyti Holokaustą kaip kūnišką patirtį. Rokiškio ir apylinkių atminties knygoje savo ruožtu irgi būta netikėtumų: dėl didelio masto žydų emigracijos į Pietų Afriką štetlas glaudžiai susijęs su šia šalimi, taigi skaitydami apie atokų Lietuvos miestelį neišvengiamai susidursime ir su juodaodžių paminėjimais, Afrikos geografija. Galima pridurti, kad kiekvienoje knygoje aptiksime ir gausesnę, matyt, tam kraštui būdingą vienų ar kitų žodžių, posakių vartoseną – tiesa, šie dalykai vargiai teatsispindi vertimuose, bet taip pat liudija pavienių knygų išskirtinumą.

 

Knygos, parašytos „ne mums“

 

Atminties knygas jų autoriai rašė ne XXI a. lietuviui. Apie tokį skaitytoją išgyvenusiesiems veikiausiai net mintis nebuvo dingtelėjusi, antraip jos, tikėtina, atrodytų kitaip. Adresatas tiesiogiai įvardijamas jau knygų pratarmėse: „palikuonys“, „būsimos kartos“. Taigi šiandien bandydami perprasti atminties knygas susiduriame su tekstais, kurie nuo pat pradžių buvo eksplicitiškai skirti ne tai auditorijai, kurią jie nūnai daugiausia pasieks. Toks adresato pasikeitimas kelia iššūkių tiek verčiant, tiek skaitant šias publikacijas.

Kad atminties knygos parašytos „ne mums“, iš dalies rodo jau pats kalbų pasirinkimas. Dažniausiai knygos yra dvikalbės, sukurtos jidiš ir hebrajų kalbomis, ir šių santykis labai įvairuoja: štai didesnė Telšių atminties knygos dalis yra hebrajiška, Utenos atminties knygoje dominuoja jidiš, Rokiškio ir apylinkių atminties knyga yra ištisai jidiška, nors joje ir netrūksta hebrajiškų citatų. Vienai ar kitai žydų kalbai suteikta pirmenybė labai priklausė nuo autorių išsilavinimo, ideologinių pažiūrų, finansavimo šaltinių. Sykiu svarbu pasakyti, kad neretai žydai buvo daugiakalbiai, tačiau didžiąją dalį atminties knygų buvo sąmoningai apsispręsta rašyti nacionalinėmis kalbomis. Viena vertus, žydų kalbas čia galime suvokti kaip paveldinę istorinės štetlo tikrovės dalį, kurią, kaip ir daugybę kitų detalių, siekta išsaugoti atminimui. Kita vertus, šis pasirinkimas byloja, kad atminties knygos yra nacionaliniai projektai, skirti pirmiausia savai bendruomenei, jos tautinei tapatybei stiprinti. Tiesa, rašiusieji turbūt nenumanė, kad dauguma įsivaizduotų palikuonių šiais laikais jidiš visai nebekalbės, o ir jų vartojama senamadiška hebrajų bus nelengvai įkandama.

Tikslinę knygų auditoriją išduoda ir tai, ką ir kaip tomis kalbomis nusprendžiama rašyti: kokia informacija išryškinama, o kokia nutylima, koks žodynas pasirenkamas ir pan. Iliustruodama iš daugybės galimų pateiksiu vieną nedidelį pavyzdį:

 

„Hechaluc“ centras iškvietė mane į Kauną ir paskyrė Mėmelio apskrities instruktoriumi. Ten dirbau visą vasarą iki Kalėdų (krikščionių šventės Naujųjų metų išvakarėse). (Rok J, Jerachmielis Aršas, „Mano praeities fragmentai“)

 

Paaiškinimas, kas yra Kalėdos, lietuvių skaitytojui akivaizdžiai perteklinis. Jis dargi ir klaidingas, nes šią šventę nukelia į Naujųjų metų išvakares. Savo ruožtu turbūt ne kiekvienas šiandieninis lietuvis žinos, kad „Hechaluc“ buvo sionistinė jaunimo organizacija, kuri į Palestiną emigruoti siekiančius jaunuolius mokė žemės ūkio darbų. 6-ojo dešimtmečio jidiš skaitytojui dėl šito klausimų, matyt, nekilo. Tokių, iš dabartinio lietuvio skaitytojo perspektyvos žvelgiant, asimetrijų – perteklinės, neretai klaidingos informacijos apie Lietuvos istoriją, krikščionišką tradiciją ir šiandien sunkiai suprantamų pasakojimų apie to meto žydiškas realijas – gausu visose atminties knygose. Reikia nepamiršti, kad knygų rašymo laikais dar nebuvo „visagalio“ interneto, padedančio lengvai patikrinti bent pačius bendriausius faktus, o galbūt neprofesionalūs rašytojai dėl to nė nesivargino. Mums tai atveria galimybių patyrinėti, ką žydai anuomet žinojo apie lietuvių kultūrą, ir susipažinti su daugybe žydiškosios detalių.

Kitas iššūkių keliantis šių knygų sluoksnis – krikščionis lietuvius ir su krikščionybe susijusius dalykus apibūdinantys pejoratyviniai žodžiai, kuriais buvo brėžiama riba tarp „savo“ ir „svetimo“, žydų ir ne žydų pasaulio. Jidiš kalboje, kaip ir daugelyje kitų, istoriškai susiformavo įvairių žodžių, skirtų apibūdinti kitos tautybės ir kito tikėjimo atstovus. Iš dažniausiai vartotų paminėtini: šeigec arba škoc – menk. jaunas ne žydų tautybės vyras; šikse – menk. jauna ne žydų tautybės mergina; tifle – menk. bažnyčia; goj – menk. ne žydų tautybės asmuo; klumpe – menk. lietuvių valstietis. Nors etimologiškai kai kurie iš jų turėjo stiprų neigiamą atspalvį (pvz., škoc yra kilęs iš hebrajiško žodžio šekec, reiškiančio „šlykštynė, bjaurastis“), atminties knygose jų vartosena stilistiškai įvairuoja. Vietomis šie pejoratyvai naudojami iš savotiškos lingvistinės nostalgijos prisimenant prieškario gyvenimą miestelyje ir tiesiog dokumentuoja praeityje egzistavusias socialines perskyras. Tokiais atvejais jie sinonimiški „ne žydui“, „kitataučiui“, „krikščioniui“ ir neturi tiesioginės intencijos įžeisti (plg. atitinkamai 5–8 deš. lietuviškuose tekstuose vartotus dabar įžeidžiais laikomus žodžius „čigonas“, „negras“ ir kt.). Kitur, ypač kalbant apie konfliktiškus gyvenimo vienoje erdvėje epizodus, ekonominę konkurenciją, pogromus, masines žudynes, šie žodžiai susigrąžina savo etimologiškai užkoduotas negatyvias konotacijas. Šeigec gali būti suprantamas kaip krikščionis mušeika, chuliganas, banditas, grubus, neišsilavinęs žmogus, kartais taip pavadinamas ir nuo judaizmo atitolęs žydas. Vertime perteikti visus šiuos niuansus sudėtinga ir pavyksta tik iš dalies. Lietuvių kalbos žodyne turime užfiksuotą tik žodį „gojus“, prie kurio nurodytos dvi jidiš kalbos vartoseną atitinkančios reikšmės: „1. nežydas, kitatikis; 2. tamsus, prastas žmogus.“ O, pavyzdžiui, menkinančiam bažnyčios apibūdinimui sugalvoti ekvivalentą lietuvių kalba išties sudėtinga, taigi vertime kai kurie žodžiai įgyja neutralų atspalvį ir netenka savo originalių etimologinių konotacijų.

Šiam žanrui būdingi ir stiprūs kai kurių autorių emocijų protrūkiai kalbant apie žudynes vykdžiusius lietuvius: „prohitleriniai žvėrys lietuviai“ (Telš, p. 240), „sužvėrėję lietuvių žudikai“ (Telš, p. 358), „lietuvių banditai“ (Ut, p. 15), „tebūnie prakeiktas jų vardas“ (Ut, p. 161) „[t]egu Dievas atkeršija už jų kraują“ (Telš, p. 461) ir pan. Tarpais rašančiųjų priešiškumas gali pasirodyti nepagrįstai nukreiptas į visą lietuvių tautą: „[...] visur aplink buvo lietuviai, o mes juk žinojome, kokie jie – tik ir laukė mūsų mirties“ (Telš, p. 449). Prisipažinsiu, net suvokdama kontekstą, kartais krūpčioju nuo nefiltruotų emocijų. Vietomis pasijuntu, tarsi kaltinimai būtų nukreipti ir į mane, šių tekstų vertėją, – juk lietuvė esu ir aš. Geriau pagalvojus, kas gali pasakyti, kaip „teisingai“ reaguoti į didelę traumą. Rašydami savomis kalbomis saviems išgyvenusieji jautėsi galintys saugiai išventiliuoti emocijas. Skaitytoją čia gal net labiau negu lietuvių atžvilgiu reiškiamas pyktis, – turint galvoje aplinkybes, tai suprantama, – gali sutrikdyti iki šiol mūsų viešajame diskurse neįprastas Holokaustą išgyvenusiojo vaizdinys: auka čia įsigalina ir bent jau verbaliniame lygmenyje įgauna agresyvios jėgos. Įdomu, kad šį aspektą savo akademiniuose darbuose aptaria ir atminties knygas tyrinėjanti amerikiečių mokslininkė Eliyana Adler: „Visuomenėje, kurioje išgyvenusieji Holokaustą garbinami kaip pasaulietiniai šventieji, viešai reiškiami jausmai, susiję su kerštu, etnine neapykanta ir žydų kolaboravimu, kelia pavojų, kad šis įvaizdis gali būti sugadintas.“⁴ Savo analizėje ji atidžiai nagrinėja, kaip tiksliai vertėjams pavyksta perteikti šias nenugludintas emocijų išraiškas, taikliai užčiuopdama kartais, matyt, ne man vienai nevalingai kylantį norą jas bent pustoniu sušvelninti ir „apsaugoti“ tiek minėtą aukų įvaizdį, tiek naująjį adresatą.

Skaitytojui, paėmusiam į rankas atminties knygų vertimus į lietuvių kalbą ir norinčiam iš jų daugiau sužinoti apie žydiškų Lietuvos miestelių istoriją, gali prireikti ne tik aukšto emocinio ir kultūrinio intelekto, kuris padėtų suvokti tuometinius ne visada malonius pasisakymus lietuvių tautos atžvilgiu, bet ir sumanumo išlaviruoti tarp antisemitizmo ir filosemitizmo (perdėto palankumo žydams). Viena vertus, knygose pasitaikančios negatyvios, menkinančios ištaros iš žydų lūpų gali suaktyvinti giliai įsišaknijusius antisemitinius stereotipus. Kita vertus, nesinori, kad būtų puolama ir į kitą kraštutinumą – kai kurių anachronistinių potrauminio sindromo paveiktų autorių teiginių atkartojimą ar normalizavimą dabartiniais laikais, tapatinimąsi su jais. Prisidengiant kova su antisemitizmu, mūsų visuomenėje kartais į tai linkstama. Pavyzdžiui, daug atminties knygų trauminio diskurso elementų galima atpažinti šiandieniniame proizraelietiškame kalbėjime, kuris Lietuvoje dažnai priimamas nekritiškai. Atsiminti nereiškia perimti, atkartoti, susilieti, susitapatinti. Atsiminti šiuo atveju – tai pasitelkiant istorijos, kultūros studijų, trauminės psichologijos, kritinės teksto analizės siūlomas prieigas visapusiškai išgirsti Kito pasakojimą.

 

Faktai ir atmintis

 

Iš pradžių prisipažinsiu, kad iš senosios tėvynės – tiek iš Vilniaus, tiek iš Rokiškio – nieko neprisimenu. Buvau vos trejų, kai dėl neramumų tėvai su vienturčiu sūnumi paliko Rusiją ir apsistojo Anglijoje. Trimetis beveik nieko negali prisiminti. Bet prisiklausiau pakankamai istorijų ir iš tų pasakojimų iki pat šios dienos galiu įsivaizduoti daug dalykų taip, lyg pats būčiau patyręs. Širdyje jie susikristalizavo kaip tikri atsiminimai. Tik tie atsiminimai skleidžiasi ne iš tikrovės, o iš vaizduotės jėgos… (Rok J, Rabinas prof. Isroelis Abrahamsas, „Rokiškis. Jo atspindys“)

 

Tai – iš visų verstų knygų labiausiai įstrigusi atminties refleksija, ypač aštriai iškėlusi klausimą, kiek apskritai galima pasikliauti šiuose leidiniuose fiksuotais pasakojimais. Šias abejones dar labiau sustiprina verifikuojamų faktinių netikslumų gausa. Iš atminties teorijų žinome, kokia nepatikima, selektyvi ir kintanti yra žmogiškoji atmintis, ypač trauminė. Čia susiduriame su vienu iš atvejų, kai atpasakojami netgi ne „savieji“, o kitų žmonių prisiminimai, kuriama šeimos mitologija. Citatoje minima „vaizduotės jėga“ daugiau ar mažiau persmelkia ne tik šį, taip sąžiningai ir atvirai savo atminties ribotumą apmąstantį, tekstą, bet ir kitus. Akivaizdu, kad istoriniai faktai ir netikslumai sumyšta su įsivaizdavimais, subjektyviomis interpretacijomis, nuogirdomis, gandais. Kuo tikėti, o kuo ne, kaip atskirti objektyvią tiesą nuo fantazijos?

Turbūt lengviausia lietuvių skaitytojui bus susivokti dalykuose, kuriuos jis gerai išmano. Tokiuose kaip jau minėtas Kalėdų pavyzdys arba štai: Rokiškio ir apylinkių atminties knygoje bulvės ir vaisiai pavadinami javais. Verčiant šie neatitikimai pastebimi kur kas geriau negu skaitant, nes kiekvienu atveju reikia nuspręsti, ar galimas kitoks vertimas, ar reikalingi papildomi paaiškinimai ir pan. Turbūt nėra buvę knygų, kurias vertimo procese taip knietėtų „ištaisyti“, „pagerinti“, padaryti „politiškai korektiškas“. Stabdo tik ilgametė akademinio darbo patirtis ir supratimas, kad net ir menkos autorių klaidos galėtų tapti vertinga informacija tyrėjui.

Vis dėlto pagrindinis dėmesys knygose telkiamas į temas, kurias kritiškai įvertinti lietuvių skaitytojas neturi reikiamos patirties, išsilavinimo, kultūrinio konteksto. Todėl kai kuriais atvejais tenka rašyti komentarus, kartais pareikalaujančius išsamių tyrimų, arba atlikti nedideles korekcijas, taip aukojant dalį autentiško tekstų negrabumo. Tarkim, Rokiškio ir apylinkių atminties knygoje minimas Kauno jidiš dienraštis „Kauno balsas“ (Kovner štime) neegzistavo. Reikia būti specialistu arba ypač domėtis tarpukario Kauno žydų spauda, kad žinotum, jog šis laikraštis iš tiesų vadinosi „Žydų balsas“ (Jidiše štime), o autorė pavadinimą tiesiog „sutrumpino“. Beje, tai gana įprasta praktika anuometiniuose jidiš tekstuose: antai Utenos atminties knygoje nurodoma, kad mokiniai buvo įsitraukę į H. Leivicko draminės poemos „Grandinės“ (jid. Keitn) analizę, o veikiausiai turima galvoje jo poema „Mesijo grandinės“ (jid. Di keitn fun mešiach). Dažnai tekstuose įvairias variacijas įgauna ir žmonių vardai ar pavardės, pavyzdžiui, vienur asmuo vadinamas Skopiškeriu, kitur Skapiškeriu. Dar sudėtingesnių dilemų iškyla, kai tenka dirbti su istoriškai jautria informacija, pavyzdžiui, lietuvių žydšaudžių pavardėmis, kurios transkribuojamos jidiš kalba iškraipomos arba rašomos iš nuogirdų ir vėliau prisimenamos netiksliai. Tokiu atveju palyginimas su kitais istoriniais šaltiniais ir koregavimas darosi būtinas. Taigi dalį kritinio darbo neišvengiamai jau bus nudirbę vertėjai, redaktoriai.

Sakyčiau, skaitytojui lieka užduotis į šias knygas žvelgti su sveika abejone. Jeigu jose bus ieškoma istorinės „tiesos“, teks įdėti nemažai darbo: lyginti vienus tekstus su kitais, pastebėti, kaip panašiai arba skirtingai įvairūs autoriai rašo apie tuos pačius įvykius, gretinti juos su išlikusiais archyviniais dokumentais ar kito pobūdžio šaltiniais. Tačiau daugybės dalykų nepatikrinsime, nes juos žinojo, jautė ar patyrė tik pats pasakojantysis asmuo. Vis dėlto iš įvairiose istorijose atsikartojančių motyvų apie kai ką galima susidaryti ir bent kiek objektyvesnį vaizdą: na, pavyzdžiui, kad gana įprastas chasidų švenčių vaišių meniu buvo silkė, sausainiai ir degtinė arba kad žydų socialistai revoliucionieriai savo susirinkimus mėgdavo rengti sinagogose.

 

Kuo tikėti?

 

Atsižvelgiant į minėtų netikslumų gausą, gali kilti klausimas, kas atminties knygose apskritai yra tiesa. Ilgokai svarsčiau, ar šiose publikacijose yra dalykų, kuriais galėčiau nė kiek neabejoti. Atsakymas atėjo beverčiant Telšių atminties knygos puslapius apie masines žudynes. Šioje vietoje man neginčytina tiesa pasirodė tai, kad Holokausto įvykiai, kuriuos patyrė autoriai ir (ar) jų artimieji, dar ir rašymo metu jiems žadino didelį siaubą, pyktį, keršto troškimą, skausmą, bejėgystę, nesaugumą. Prisimenamų įvykių detalės įvairuoja ir gali kelti nemažą loginę painiavą, kuri, be kita ko, taip pat liudija trauminę patirtį: tarkim, aprašomas sušaudymas galėjo vykti už 5 arba 15 km nuo miestelio, žydšaudžio pavardė būti Lapinskas arba Lipinskas, gelbėtojas – Mockus arba Mickus, vieni dalykai atsitikti anksčiau arba vėliau už kitus. Tačiau nė vienas tekstas neprieštarauja pagrindinei žiniai, kad aprašomos žudynių ir išniekinimo scenos net praėjus dešimtmečiams kėlė itin intensyvius jausmus, vertusius autorius ne tik įvardyti šiuos tiesiogiai, grūmoti tikriems ir įsivaizduojamiems priešams, bet ir rašyti kapotais sakiniais, prisipažinti dėl tinkamų žodžių stygiaus, rinktis pačią primityviausią leksiką, kitaip negu atsimenant šeiminių tradicijų puoselėjimą ar bendruomenės gyvenimą.

Kadangi atminties knygų rašymas aiškiai atsiskleidžia kaip terapinis veiksmas ir emocinis sluoksnis čia labai svarbus, viena tinkamesnių prieigų prie jų galėtų būti emocijų istorijos siūlomos tyrimų kryptys. Galbūt į šių knygų suburtus autorius verta pažvelgti per Barbaros Rosenzweig pasiūlytą „emocinių bendruomenių“ prizmę? Kokiomis vertybėmis ir trauminiu žodynu jie dalijosi? Kaip apie Holokausto patirtis buvo kalbama iš karto po įvykių ir praėjus keliems ir daugiau dešimtmečių? Ar ir kuo šis kalbėjimas skyrėsi žydų ir ne žydų auditorijai? Kaip atminties knygose įsitvirtinusios diskursyvinės praktikos žydų visuomenėje atkartojamos mūsų dienomis jau kitokiomis trauminėmis aplinkybėmis, pasikeitus politinei situacijai ir pasislinkus galios centrams?

Verčiant šias knygas man svarbu ir mano pačios emocijos: kartais jos tokios stiprios, kad ima trikdyti darbą. 2020 m. asmeniniuose užrašuose pasižymėjau:

 

Nesenos kūniškos Telšių žydų atminties knygos vertimo patirtys: dažnėja širdies ritmas, smelkia kojas, jaučiu, kaip imu tarsi stingti, kvėpuoju labai negiliai, tarpais rodos, kad visai nebe. Gerklė užgniaužta, krūtinės viduryje įsitaisęs didelis gumulas, – norisi verkti. Kartkartėmis turiu atsistoti, nueiti iki lango ir atgal, giliai įkvėpti. Nors sykiu savęs klausiu: o nuo ko būtent šioje vietoje ilsiuosi? Čia jidiš kalbinės konstrukcijos gan paprastos, žydų atminties knygų žanras man jau neblogai žinomas, tiek dėstymo stilius, tiek temos numanomos, o dar spaudžia terminai. Galiausiai skambinu draugui ir rėkte rėkiu apie tai, kaip man sunku.

Jeigu kalbėčiausi su kūno terapeute, turbūt bandytume pagal šias fiziologines reakcijas atpažinti kylančias emocijas: pyktis, baimė, liūdesys, gėda, pasibjaurėjimas. Emocijas, kurias išgyventi nemaloniausia ir dažnai norisi pastumti į šalį. Taip labiau suprantu, kodėl, nepaisant domėjimosi žydų istorija ir kultūra, kiekvieną kartą vis iš naujo turiu pasiryžti kelionei į trauminę praeitį, nors mieliau jos visai vengčiau.

 

Jau rašiau, kad atsiminti nereiškia perimti, atkartoti, susilieti, susitapatinti. Bet čia, regis, pati vargiai beišlaikau tą egzaminą. Gal geriau įsisąmoninti atminties knygų poveikį, be kita ko, galėtų padėti ir tokie šiuolaikinės humanitarikos išplėtoti emocijų tyrimų metodai kaip literatūrinė afektų teorija, kuri kelia klausimą, kokios kalbinės tekstų priemonės mums sukelia vienokius ar kitokius kūniškus pojūčius.

Įdomu, kad Holokausto studijų kontekste vis dažniau ne tik kalbama apie tiesiogiai genocidą išgyvenusiųjų jausmus, bet ir atrandama visai nauja kryptis: Holokaustą tyrinėjančių ir dėstančių mokslininkų emocijos kaip svarbi Holokausto edukacijos dalis. Antai 2025 m. Pensilvanijos valstijos universitete įvyko seminaras „Holokausto mokslininkų emocijos“, kurio aprašyme įvardijama, kad pirminius Holokaustą išgyvenusiųjų liudijimus tyrinėjantys mokslininkai (nuo savęs norėtųsi pridurti – ir tuos liudijimus verčiantys vertėjai), susidurdami su siaubingomis patirtimis, dažnai patys galynėjasi su savo jausmais ir kad šiems jausmams iki šiol buvo skirta per mažai dėmesio⁵. „Atsižvelgiant į vis stiprėjantį mokslininkų susiskaldymą ir susvetimėjimą dėl dabartinių karų, demokratijos ribojimo, didėjančios priespaudos ir genocidinio smurto, – rašo organizatoriai, – tapo akivaizdu, kad būtina reflektuoti Holokausto tyrėjų išgyvenimus.“⁶ Rengėjai dalyvius kvietė prisiminti savo akstinus dirbti su Holokausto tema, aktualių politinių įvykių sukeltas emocijas, kurios atspindėjo mokslininkų tyrinėjamų protagonistų emocijas (baimę, pyktį, bejėgystę, neapykantą ir kt.), pasvarstyti, kokias emocijas kalbant apie Holokaustą priimta laikyti „tinkamomis“, o kokių – ne, ir kt. Man regis, tai puikus impulsas ir Lietuvos edukatoriams, dirbsiantiems su emociškai stipriai įkrautomis atminties knygomis, prieš žengiant į auditorijas atkreipti dėmesį į savo pačių jausmus, kad ir kokie jie būtų, ir sąžiningai juos patyrinėti.

Baigiant norisi į lietuvių kalbą išverstoms žydų atminties knygoms palinkėti atidaus, išmintingo, atjautaus, kritiško skaitytojo. Reikia tikėtis, kad jos neliks tik savo aprašomų regioninių miestų susidomėjimo lauke, o iškils į globalesnį lygmenį. Nė vienas žydų štetlas neegzistavo atskirai kaip statiškas vienetas, visi jie buvo glaudžiai susiję vieni su kitais, su laikinąja sostine Kaunu, su kitų šalių žydų bendruomenėmis. Be kita ko, tai ir puikus šaltinis analizuoti diasporos kultūrą, įvairių Lietuvos žydų organizacijų tinklus, migracijos kryptis. Su kiekvienos iš šių knygų vertimu gauname dar vieną žydiškos Lietuvos dėlionės detalę, o sykiu vis naujame šiuolaikybės kontekste turime galimybę apmąstyti žydų atminties kultūrą.