Gyvenimas yra banalus
Daivos Kairevičiūtės nuotr.
Anna Halberstadt (g. 1949) – nuo 9-ojo dešimtmečio Niujorke gyvenanti Lietuvos žydų kilmės amerikiečių poetė (pagal profesiją – psichologė, psichoterapeutė), vertėja, rašanti anglų ir rusų kalbomis. Lietuviškai yra išleistas jos eilių rinkinys „Vilniaus dienoraštis“ (2017; iš anglų k. vertė M. Burokas) ir rinktinė „Transit“ (2020; iš anglų k. vertė M. B., iš rusų – A. A. Jonynas).
Čia publikuojami vertimai eilėraščių iš knygos „Oginskio gatvė“ (Oginski Street: New and Selected Poems, 2026) ir autorės atsiųstų naujų eilių pluoštelio.
Priprantu
neišsiilgti tavęs,
nesigraužti,
pamačiusi, kad
virš buto numerio
ant tavo namo sienos
nebeliko
lentelės su tavo vardu.
Taip jau būna –
šiandien dangus prikimštas
debesų,
purių ir pilkų,
negailestingų.
Kaip susitaikyti
su dingimu,
tiesiog nebuvimu.
Naujasis gyventojas
nepažinojo ankstesnio
šeimininko,
bet ši vieta tebesaugo
prisiminimus
apie vyrą pražilusiais plaukais,
ironiška šypsena
ir ilgamečio rūkaliaus
prikimusiu balsu.
Jo istorijos knygos
dengė ištisą sieną.
Odinio krėslo apmušale
buvo cigaretės išdeginta žymė.
Itališkas keraminis kavos indas
nuskilusiu dangteliu
stovėjo ant virtuvės stalviršio.
Kartą gimtadienio proga
padovanojau jam
du rankomis tapytus indus –
arbatai ir kavai.
Jis pyko ant manęs,
kad valandų valandas
buvau dingusi,
kol pylė lietus.
Jis mėgdavo sakyti,
kad esu jo gyvenimo meilė.
Galvoju apie jazminus ir alyvas.
Istorija – begalinė galerija
Pripažinkime – iš istorijos šūdą teišmokstame,
o tai, ką mėginame paaiškinti
savo studentams,
doktorantams,
vaikams,
jie neišvengiamai
nuslopins,
pamirš,
vėl atras,
prisimins,
neigs,
aptars su savo terapeutu
mums jau mirus
ir t. t.
Neleisk liūdesiui
draskyti tavo širdies,
leisk jai džiaugtis saule
šį birželio sekmadienį.
Ramybę teteikia
prisiminimas apie gerumą
nepažįstamojo,
kuris tave nusiuntė
pas Morrisą Blacką,
barzdotą žydą
(lentelė su jo vardu pritvirtinta prie vieno iš medžių
University Place gatvėje,
priešais tavo kabinetą),
kuris tau surado
pirmąjį darbą Amerikoje.
Pagalvok apie malonų
taksi vairuotoją,
kitą dieną
per pliaupiantį lietų
atvežusį tau
rankinę,
paliktą
ant jo automobilio sėdynės.
Prisimink
pirmąsias
Kalėdas Romoje.
Nuostabios
žaislų parduotuvės
netoli Piazza d’Espagna
savininkas
pažvelgė į akis
tavo devynmečiam sūnui,
kuris
grožėjosi karieta
su kaubojais,
paėmė varganus
dvidešimt devynis tūkstančius lirų,
kuriuos turėjai,
ir atidavė tą prabangų žaislą
bambino.
Istorija – begalinė
kreivųjų veidrodžių salė,
kurioje lankytojai mėgaujasi
iškraipymais,
atitinkančiais jų poreikius:
storieji juokiasi
iš savo atspindžių
liekninančiame veidrodyje,
žemaūgiai džiaugiasi
staiga paaugę,
žudikai
virsta kankiniais,
nusidėjėliai – baltais avinėliais.
Smagu
stebėti didelę dėmėtą
katę,
atidžiai tyrinėjančią
veidrodį
spintoje,
paliktoje ant šaligatvio
prie dėvėtų daiktų parduotuvės.
Katė,
skirtingai nei primatai ar delfinai,
neatpažįsta
savo atspindžio.
Ji sutrikusi žiūri
į savo pūkuotą,
juodai baltai
dėmėtą,
ūsuotą dvynę.
Gyvenimas išlikimo režimu
Skaitydamas naujienas
įlendi į savo urvą,
persijungi
į išlikimo režimą.
Neskaityk naujienų
ilgiau nei dešimt minučių per dieną.
Griuvėsių vaizdai
sugriauna likusią dieną.
Ar eilėraštis turėtų būti politiškas?
Ar šiandien dar yra vietos politiniams eilėraščiams?
Ar eilėraštyje turi būti jausmų?
Ar eilėraštis privalo būti turiningas?
Tik dabar pradedame kreipti dėmesį į poezijos turinį.
Ar kalbos poezijoje
turi būti kalbos?
Ar poezija turi būti prieinama?
Kam reikalinga poezija?
Ir jeigu ji kam nors skirta,
ar ji vis dar yra poezija?
Ar eilėraštis, turiningas ir jausmingas,
yra šiuolaikiškas?
Ar jis kietas?
O gal archajiškas?
Ar poezija turėtų būti
lingvistinis kryžiažodis?
Ar ji turi būti konceptuali
ar hiperkonceptuali?
Ar eilėraštis yra simuliakras
ar dieviškosios transsubstanciacijos pavidalas?
O gal simuliakras
tėra prastas eilėraštis?
Ir ką tada daryti,
jeigu ieškai paguodos,
esi vieniša,
tau reikia
ko nors gražaus,
ko nors, kas paliestų
ar sujaudintų?
Eilėraštis nėra laisvinamieji.
O jeigu liūdna,
išgerk serotonino reabsorbcijos inhibitorių.
Gyvenimas yra banalus
Mirtis taip pat.
Pacientų jausmų pasakojimai
Yra banalūs, nes kiekvienas
Jaučia kažką panašaus:
Atstumto mylimojo gėdą,
Pyktį dėl išdavystės
Vienintelio žmogaus,
Pažadėjusio atliepti
Tavo jausmus.
Penkiamečio,
Pasiklydusio prekybos centre,
Paniką,
Kai intensyviosios terapijos slaugytoja praneša,
Kad mamos nebėra.
Vėjuota diena
Kregždė neria nuo rūmų stogo
į nuodėmingą miestą apačioje.
Tave atrinko užpildyti anketą
apie savižudybių prevenciją.
Diena, kai vėjas laužo lietsargius,
praeiviai juda pasisukę šonu,
slėpdami veidus,
tarsi gėdytųsi,
nors nė vienas iš jų nenugvelbė
šokolado plytelės iš spintelės
prieš vakarienę.
Mes nežinome, kaip toliau bendrauti.
Visi jaučiamės pavargę,
nesuprasti,
norime išeiti į pensiją.
Kas yra pensija, klausia Viktoras,
mirties laukiamasis?
O taip, ši suknelė
tau puikiai tinka!
Širdele, tave taip lengva
mylėti, sakydavai.
Vėjuota diena…
Iš anglų kalbos vertė Simonas Bernotas
