Berniūkštis ant šiltnamio

 

Theodore’as Roethkė [Retkė] (1908–1963) – neabejotinai vienas iš reikšmingiausių, įtakingiausių ir savičiausių praeito amžiaus Jungtinių Amerikos Valstijų poetų. Theodore’as užaugo šeimos (seneliai – imigrantai iš Prūsijos) valdomame gėlių ūkyje prie Sagino upės, to paties pavadinimo Mičigano miestelio pakraštyje, ir daug laiko praleido padėdamas tėvui prižiūrėti ir tvarkyti didžiulius šiltnamius, taip pat – klaidžiodamas ir žaisdamas šeimai priklausiusiame dideliame atžalyne. Šiltnamio „įnamiai“, gėlės, kultūriniai ir laukiniai augalai, gyvūnai, laukinės gamtos kraštovaizdžio elementai vėliau tapo Roethkės poezijos objektais, išraiškinga ir savita gamtos mistiško grožio ir metafizikos, gamtos ir žmogiškosios būties paralelių temų medžiaga. Kaip atviravo viename iš laiškų, šiltnamis jo kūryboje – tai „viso gyvenimo simbolis, įsčios, rojus žemėje“.

Roethkė rašė tiek tradicinės eilėdaros rimuotą poeziją, tiek laisvosiomis eilėmis. Reikšmingiausios poezijos knygos – „Atviras namas“ (Open House, 1941), „Sūnus palaidūnas ir kiti eilėraščiai“ (The Lost Son and Other Poems, 1948), „Budimas“ (The Waking: Poems 1933–1953, 1953; Pulitzerio premija), Nacionaline knygos premija įvertintos „Žodžiai vėjais“ (Words for the Wind, 1958) ir „Tolimas laukas“ (The Far Field, 1964). Čia spausdinami chrestomatiniai, dažnai į antologijas traukiami Roethkės eilėraščiai Child on Top of a Greenhouse, Cuttings (later), The Minimal, Root Cellar, The Waking, Dolor, The Geranium, The Far Field.

Tai pirma šio amerikiečių poezijos klasiko publikacija lietuviškai.

 

 

 

Berniūkštis ant šiltnamio

Vėjas plaiksto mano bridžių sėdynę,

Pėdos traškina sutrūkinėjusį stiklą ir išdžiūvusį glaistą,

Prastypusios chrizantemos lyg kaltintojos žvelgia viršun

Pro padūmavusį, saulėje blyksintį stiklą,

Balti debesys visi iki vieno šiaušia į rytus,

Gluosniai nirčiai kinkuoja tartum ristūnų vora

Ir visi, visi rodo į viršų ir šaukia!

[1948]

Auginiai (vėliau)

Šitas troškimas, grumtynės, sausų šakelių prisikėlimas,

Nupjauti šakigaliai iš paskutiniųjų stojas ant kojų,

Kuris gi šventasis dėjo tiek pastangų,

Nukapotom galūnėm stiebės į naują gyvenimą?

Aš girdžiu, po žeme, tą čiunkimą ir gokčiojimą,

Savo gyslomis, savo kaulais jaučiu…

Vanduo pamažėl sunkias aukštyn,

Standžios sėklos galiausiai pratrūksta.

Kai daigai prasiskverbia paviršiun,

Slidutėliai kaip žuvys,

Aš sudrebu, palinkstu prie pirmãpradės, makščių drėkõs.

[1948]

Smulkmė

Tyrinėju gyvastį ant lapo: miniatiūrinius

Miegpuvius, stingius šaltų plotmių bakstenius,

Vabalus landose, tritonus, akmens kurtumo žuvis,

Amarus, ilgas sugležusias daugiametes žoles apkibusius,

Raistų ranguonis,

Bakterinius šliaužūnus,

Nelyg unguriukai kūdrose

Įplėšose kirbančius,

Blyškiom veplėm lyžčiojančius šiltas siūleles,

Švarinančius ir glamonėjančius,

Šliaužiančius ir gydančius.

[1948]

Daržovių rūsys

Nieks neslūgsojo ramiai tame rūsyje, kiaurai permirkusiam,

Iš dėžių veržėsi svogūnėliai, tamsoj plyšių ieškodami,

Daigai kadaravo ir sviro,

Nešvankiai išsibrukę iš apipelijusių krežių,

Karindami ilgus geltonus nelabus kaklus, tarsi tropikų gyvatės.

O jau smarvių kokia sueitis!

Šakniavaisiai išvešėję nelyg senas prievilas,

Mėsingi, tarpūs kotai, išpampę nuo siloso,

Lapų puvenos, mėšlas, kalkės, suversti ant slidžių lentjuosčių.

Niekas o niekas neišsižadės gyvasties:

Net mulvė po kojom nepaliovė alsavus.

[1948]

Budimas

Aš basčiaus

Po laukus;

Saulė išlindus,

Kaitra įsismaginus.

 

Štai taip! Štai taip!

Tvaskėjo karietaitės gurklys,

Kits kitam

Dainavo žiedai.

 

Akmenys dainavo,

Taip, mažesnieji,

O gėlės laigė

Tarytum ožiukai.

 

Rantuotas pakraštys

Ramunių mojo;

Buvau ne vienas

Obelų sode.

 

Girios gilumoj

Lizde jauniklis dūsavo;

Rytmetinius kvapus

Išlaisvino rasa.

 

Aš priėjau, kur upė

Per akmenis sroveno:

Pažino ausys

Pirmalaikį džiaugsmą.

 

Ir vandenys visi

Visų upelių

Man gyslose skardeno

Aną vasaros dieną.

[1948]

Sopulys

Aš pažinau nenumaldomą liūdesį pieštukų,

Sulygiuotų dėžutėse, sopulį bloknotų ir prespapjė,

Aplankų ir klijų lipčiaus galavimąsi,

Iščiustytų viešųjų vietų nyką,

Priimamojo, komutatoriaus, tualeto víenumą,

Ąsočio ir dubens rankoms mazgoti nekintamą gailesį,

Ritualą spausdinimo mašinos, sąvaržėlių, kablelių,

Begalinį gyvenimų ir daiktų kopijavimą.

Ir aš mačiau dulkes nuo įstaigų sienų,

Smulkesnes už miltus, gyvas, pavojingesnes nei kvarco dulkės,

Sijotas, veik nematomas, ilgomis nuobodžio popietėmis

Plonyčiu sluoksniu gulančias ant nagų ir nudailintų antakių,

Šviesius plaukus dengiančias, it vienas pilkus standartinius veidus.

[1948]

Pelargonija

Kai sykį ją išnešiau lauk ir palikau prie šiukšlių dėžės,

Ji pasirodė tokia nušiurusi ir ištežus,

Tokia paika ir patikli, – lyg koks pasiligojęs pudelis

Ar suvytęs astras vėlyvą rugsėjį, –

Kad parsinešiau ją atgal

Naujam dienos režimui –

Vitaminams, vandeniui ir sąmoningam,

Kaip tuomkart atrodė,

Racionui: ji tiek ilgai mito

Džinu, plaukų segtukais, nurūkytais cigarais, išsivadėjusiu alum,

Susiraitę jos žiedlapiai biro

Ant išblukusio kilimo, pūkuoti lapai

Nutaškyti senais žlėgtainio riebalais.

(Išdžiūvusi, ji gurgždėjo kaip tulpė.)

 

Ką jai teko ištverti!

Iki išnaktų spygaujančios paikšės damutės

Arba štai mudu vienudu, apšepę,

Aš kvėpiu į ją alkoholį,

Ji svyra iš savo vazono link lango.

 

Į pabaigą rodės, kad beveik girdi mane,

Ir tai buvo šiurpu…

Todėl kai samdyta merga, ta pusgalvė šniaukra,

Iššveitė ją į šiukšlinę, su visu vazonu,

Nesakiau nieko.

 

Bet kitą savaitę aš atleidau tą žiežulą,

Tokia buvo vienatvė.

[1964]

Tolimas laukas

I

 

Aš vis sapnuoju ir sapnuoju keliones:

Kaip lekiu it šikšnosparnis vis giliau į siaurėjantį tunelį.

Kaip vienui vienas, be bagažo riedu ilgu pusiasaliu,

Pakelėse sniegu nukloti ataugantys medžiai,

Smulkus sausas sniegas caksi į priekinį stiklą,

Pakaitom snaigės ir šlapdriba, jokio eismo iš priekio

Anei šviesų iš galo padūmavusiam šoniniam veidrodėly,

Apledėjusį plento asfaltą keičia skalda,

Galiausiai išvirstanti beviltiškom provėžom smėlyje,

Kur automobilis užklimpsta,

Pusnyne buksuodamas,

Iki žibintai užtemsta.

 

II

 

Lauko gale, žoliapjovės aplenkiamam pašaly,

Kur velėna zmenga ties žolynų paslėpta pralaida,

Strazdo mėgdžiotojo buveine, pelėno urvu,

Ne per toliausiai nuo gėlių sąvartos, vis kintančios,

Tarp skardinių, padangų, surūdijusių vamzdžių, sulūžusių agregatų,

Patìrta apie amžinatvę.

Ir iš surukusio snukučio nugaišusios žiurkės, lietaus ir vabalų pagraužtos

(Ją užtikau senos anglių dėžės trūnėsiuos),

Ir katino, prie fazanų aptvaro užklupto,

Gėlių daigais nudrykę jo žarnos,

Naktinio sargo nupyškinto.

 

Aš kentėjau dėl paukščių, dėl triušių jauniklių, įkliuvusių į žoliapjovę,

Mano sielvartas nebuvo perdėtas.

Nes užtikt giesmininką ankstyvą gegužį –

Tai pamiršti laiką ir mirtį:

Kaip jie užpildydavo baltąją guobą, čiulbantis nerimstantis debesis, ištisą rytmetį,

Ir aš žiūrėdavau ir žiūrėdavau, kol akys apraibdavo nuo paukščių pavidalų:

Geltonieji krūminukai, rausvagurklės medlaipos, mėlynosios zylės…

Nestygstantys, nepagaunami it žuvys, bebaimiai,

Pakibę ant šakų lyg nokstančių vaisių kekės, svarinantys šakų galiukus,

Mirksnį sustingsta –

Ir jau neria šalin vos vos plastelėję,

Lengvesni už kikilį,

O karietaitės bardamosi čirpavo pažalusiose gyvatvorėse

Ir auksinis genys kaleno savajam vištų gardo sausuoly.

 

…Arba tįsoti nuogám smėlyje,

Lėnõs upės dumblėtose seklumose,

Čiuopiant kriauklę,

Mintijant:

Kadaise buvau kažin kas panašaus, besąmonis,

O gal kitokio omens, mažiau pramanaus;

Arba grimzt iki slėpsnų į liūną;

Arba keliais kaulėtais apžergus sėdėti ant šlapio rąsto,

Tikint:

Aš vėlei sugrįšiu,

Kaip gyvatė ar rėksnus paukštis,

Arba, jei pasiseks, kaipo liūtas.

 

Aš išmokau nebijot begalybės,

Tolimojo lauko, vėjuotų amžinybės uolų,

Laiko mirimo rytojaus baltoje šviesoje,

Nuo savęs besisukančio rato,

Bangos kėtojimosi,

Artėjančio vandens.

 

III

 

Upė vingiuoja aplinkui save,

Medis atsitraukia į savo šešėlį.

Jaučiu vos sučiuopiamą permainą, nešimąsi priekin,

Tarsi vandens pasraunėjimą prieš susiaurėjančią vagą,

Kai krantai susieina ir plati upė pabalsta;

Arba susilieja dvi upės – melzgana ledinė srovė

Ir gelsvai žalias aukštikalnių plūsmas:

Iš pradžių sraunus bėgsmas tarpu uolų,

Tada ilgas tekėjimas per plokščius akmenis,

Prieš nusileidžiant į sąnašų lygumą,

Prie molžemėtų pakrančių su laukinėmis vynuogėm, nuo guobų karančiom.

Vanduo smulkiais raibuliais

Geltonas nuosėdas plukdo į saulės atokaitas.

Kur krabai šildosi pakraščiuose,

Sąžalynuose, knibždančiuos gyvačiukių ir kraujasiurbių…

 

Aš pasiekiau ramų, bet ne gilų vidurį,

Žvilgiõs srovės aplenkiamą vietą;

Akys stebeilijas į upės dugną,

Daugiabriaunius akmenis, akmenukais išmargintą smėlį,

Mano mintys klaidžioja ne vienoj vietoj,

Žemėje pusiau sausumos, pusiau vandenų.

 

Aš mirties atgaivintas, minčių apie savo mirtį,

Sausas mirštančio sodo kvapas rugsėjį,

Vėjas, pustantis išblėsusio laužo pelenus.

Tai, ką myliu, yra po ranka,

Visada, žemėje ir ore.

 

IV

 

Pasiklydęs „aš“ keičiasi,

Sukdamasis į jūrą,

Sukdamasis sūkuryje…

Senas vyras su ugnin ištiestom kojom,

Žaliu apsiautalu, atsisveikinimo apdangalu.

 

Žmogus, susidūręs su savo paties begalybe,

Pažadina visas bangas, visą jų nevaržomai klaidžiojantį įkarštį.

Absoliuto šniokštimas: „kodėl,

kodėl gimei?“ užgula nepridengtas jo ausis.

Dvasia jo siaučia kaip didis vėjas,

Sušvelnėjantis žydroje saulėtoje plynaukštėje.

Jis – visa ko pabaiga, galutinis žmogus.

 

Visi baigtiniai dalykai atveria beribiškumą:

Tas kalnas savo ypatinguoju atspalviu,

Melsvu šviežiai suledėjusio sniego spindesiu,

Vakaro gaisais ant apledėjusių pušų;

Liepų aromatas kalno šlaite,

Bičių numylėtasis kvapsnis;

Vandens tyla virš nugrimzdusio medžio:

Nesudrumsta žmogaus atminties romybė…

Vienui vieno akmenuko ratilas,

Besiplečiantis per pasaulio vandenis.

 

[1964]

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba