Vėl, arba Objektyvi „Kauno literatūros savaitės“ apžvalga

 

2026 m. sausio 19 d., Barselona

 

Vėl Rūta. Vėl vėluoju atsiliept. Vėl lyg prieš vemiant ima kauptis seilės, gerklė sprangi. Visos neatsakytos žinutės, visi ignoruoti žmonės sušmėžuoja akyse ir primena apie save. Net durim išeidamas iš darbo netrenkiau. Aišku, nelabai ir galėjau – raktų taip ir nesugebėjau atiduot.

Toliau žingsniuoju link MACBA’os, pro skeiterius ir tirštus džointų debesis, kuriuose skęsta Ravalis. Skęstu ir aš – tarp darbo su klientais (vis mažiau tekstų beimu), rūkymo ir slampinėjimo gatvėmis (šitas sekasi geriausiai), rašymo (ne kažką, sunku įsivaizduoti ne tik ateitį), terapijos (patinka, nors turėtų nepatikti), vaistų (geriu, bet serotoninas kraujyje nusėda per lėtai), šiaip bandymo atsigaut.

Vėl pirmadienis. Blue Monday. Turėtų būt liūdna tik šiandien, bet liūdna kasdien. Vaikštau ratais, Barselonos kvadratais, kaupdamasis, kad atskambinčiau Rūtai ir išpilčiau surepetuotą atsakymą:

– Labas, Rūta, nepyk, šiemet negrįšiu. Išprotėjau. Dar net nediagnozavo mąstymo sutrikimo, o aš jau nuriedėjau nuo bėgių kaip traukinys Katalonijoj. Taip, apsisprendžiau. Taip.

Ir taip toliau. Pagaliau skambinu Rūtai:

– Laaabas, Rūta…

– Labas, Taurai, nieko tokio, kad neatsiliepei, svarbu, atskambinai, mes jau tavęs pasigedom, dar sausis, bet juk jungsies prie mūsų ir šiemet? Darbus pradėsim kažkur kovą.

– Aaa, kol kas va nežinau, gal turbūt?

– Viskas gerai, dar niekur neskubam, tu atostogauk, o aš pasakau kolegoms, kad tu sveikas, gyvas ir kad sugrįžti.

– Aaaaam, okay.

Gerai, dar sausis, dar laiko yra. Jei atsisakysiu vasarį, tikrai spės ką nors vietoj manęs surast. Pernai gi išvis kovo vidury pradėjau dirbt.

 

Vasario 23 d., vėl Barselona

 

Vėl Rūta. Ką tik antrąkart gyvenime nubėgau 10 km. Užkopiau į Everestą ir net sugebėjau žemyn truputį pasirident – neblogas progresas per du mėnesius. Smakras aukštyn, akiniai aprasoję. Pagaliau ne tik geriu. Saulę. Truputį ir pats garų ir šilumos išspinduliuoju į aplinką. Tik ką sakyt atsiliepus? Prieš gerą savaitę psichoterapeutei minėjau, jog gal ir gerai, kad Rūta tada mane pertraukė. Kartais visai neblogai neturėt pasirinkimo. Ypač kai sergi depresija. Kiekvienas pasirinkimas sveria toną, o rankos ima svirti nespėjus jų pakelt. Kaip ir ramybės neduodančio ragelio.

Pakeliu.

– Labas, Taurai, Laurynas su merginom manim netiki, kai sakau, kad su tavim kontaktą palaikau. Mes jau pradedam planuoti darbus, reikia komunikacijos plano, ar tu jau grįžęs?

– Dar, žinok, išvykęs, bet kovo pradžioj grįžtu.

– Gal tuomet susiskambinam visi, kai jau parskrisi?

– Parskrisiu, tikrai. Okay, susiskambinkim.

– Tai gero tau poilsio. Iki!

 

Kovo 21 d., Kaunas

 

Seileris, Ardonė, Štegeris, kitos nieko nesakančios pavardės, tik lietuviai ir viena Dusapin girdėta. Vėl planuojam ir vėluojam, dar ta filmų programa, bilietai, kur vien neaiškumai. Gal jau reiktų labiau įsitraukt?

Kartą per savaitę susiskambinam ir kalbam kokias dvi valandas. Į čatą atrašinėju nedrąsiai. Kaip tas kuklus kukutis, kurio skiauterę mačiau kyšant iš krūmų ant Montžuiko kalno. Dirbu mažai, motyvacijos irgi mažai.

 

Balandžio 12 d., Palanga

 

Išvažiuoju savaitgaliui į Palangą. Po to nuo gimimo mane kerpanti Ilona sakys: „Vienas? Aš tai viena nemoku būt.“

Aš irgi mokausi. Sėdžiu ant kopos prie jūros, vėl geriu saulę. Šalia varna knibinėja smėlį. Skaitau Papievio „Ankančiam pasauly“, mėlynas viršelis. Kaip užsimerkus. Ką tik baigiau Žiūros „Diserį“. Knibinėju mėlynų „Oho“ pakelį. Vakar pats turėjau oho momentą. Diagnozavau sau afantaziją ir dabar suprantu, kodėl man taip sunku kažką įsivaizduot. Bandau kompensuot perdėtai užsirašinėdamas detales ir fotkindamas daugiau nei įprastai.

Ir vienoj, ir kitoj knygoj jie pameta akinius. Nusiimu savuosius ir bandau įžiūrėt saulėlydį. Užstoja debesys. Žiūriu į laikrodį ir sulaukiu, kol saulė nusileis. 20:38. Pakylu, susirenku pakelį ir nuorūkas. Sutinku Dovilę, šūkteli mane nuo dviračio. Pakalbam apie „Kino pavasarį“, sakau, tik vieną filmą mačiau, Yango „Viens ir du“. Geriausią matei, sako. Pritariu jai, žiūrėjau trečiąkart. Ji nuvažiuoja ir nespėju nufotkint jos pakaušio. Ryte išvažiuoju į Kauną.

Iki festivalio – trys savaitės. Platinu pranešimus, derinu interviu, ruošiuos filmuot rylsus. Dar neaišku, ar rodysim filmus, bet greitai paleisim bilietus. Vis užmirštu atrašyt, bet atrašau. Kažkaip.

 

Gegužės 5 d., Kaunas

 

Vakar prasidėjo festivalio pratarmė – rodom filmus. Laurynas siūlė pavadinti „Filmine uvertiūra“, bet nusprendėm, kad per sudėtinga. Kur jau. Šiandien vieną pristatinėjau ir aš. „Žiema Sokče“, knyga geresnė už filmą. Retas atvejis, kai esu suklausęs abu. Sekasi neblogai, truputį užsikertu, bet sugrįžtu prie to, ką norėjau pasakyt. Pasiruošiau gal per 20 min., net teksto atmintinai nekaliau. Nepamirštu paminėt, kad filmą remia Prancūzų institutas Lietuvoje. Rūta laiminga. Akmenukai krenta iš rankų vis rečiau.

 

 

Gegužės 6 d., vėl Kaunas

 

Festivalio atidarymas. Po pertraukos grįžtu į KMN. Galvojau, kad netrenkęs durim jausiu daugiau, bet širdis nespurda. Tie patys didingi laiptai, tas pats kabinetas su išlenktom durim. Tas pats. Kuičiamės, nešiojam stendus, sofas ir fotelius, renkam, kuri gėlė geriausiai atrodys ant stalo (pilėja). Scena papilnėja. Viskas paruošta.

Susitikimas su Papieviu. Labai laukiau, bet mintys kitur. Tuoj „Žalgiris“. Tuoj viena ausim klausau jo, kita žiūriu kašę.

Afteris-furšetas. Barmenė klausia, ar pagarsint „Žalgirį“. Sakom, nereikia. Ketvirtam kėliny vis tiek pagarsina.

Iš Papievio paimu parašą ant festivalio plakato. Pats pirmas. Renkasi, kur pasirašyti. Nusprendžia pabelsti markeriu į plakate esantį langą. Sako, čia kaip „Žaidžiame klases“. Nepasakau, kad supratau užuominą.

Už penkių metrų kažkas diskutuoja apie gyvenimo prasmę. Mums prasmė prieš akis – „gyvenk arba mirk“ rungtynės. Antram buvo –19. Sugrįžimas. Tubelis. Tas Gosso dvitaškis. Ekstazė.

Išeinu parūkyt. Noriu iš Papievio paimt kitą parašą – ant savo knygos. Sako, ar turi tušinuką. Neturiu. Ar tiks su cigarete? Tiks. Įspraudžia lape dūmų ir pelenų inkliuzą. Pro skylę mojuoja Odilė. Laurynas kažką sako apie Karlsoną.

Užsuka Papievio draugas kardiologas. Sako, visi turėtumėt mesti rūkyt. Planuoju per gimtadienį. Po to jį vėl sapnuosiu.

 

Gegužės 7 d., nebesikartosiu

 

Diena po atidarymo. Kaune – tik vienas susitikimas su Nana. Užperku papildomai reklamos. Bijau, kad žmonės nesusirinks. Ateina virš 40, labai normaliai. Susipažįstu su Egle, moderavo. Diena baigias anksti. Reik pasitaupyt rytojui.

 

Gegužės 8 d.

 

Štegeris kalbasi su Zemkausku. Prasilenkiant Rytis mesteli repliką, kad pamatęs kokį mano vaizdo įrašą sudvejoja, ar ten ne jis. Galvoju, kokį vaizdo įrašą. Rašau apie tai Rugilei ir galvoj kalbu jo balsu.

Pas Ardonę susirenka 100 žmonių. Francisco valgo Ardonės pastatytus sušius. Aptarinėja „Didį stebuklą“. Gal ir šiandien laukia stebuklas? Kaip jais patikėt?

Susitinku su Jovaru ir Baltazaru. Kažką kalbamės, matėmės seniai. Sakom Baltazarui, kad dar daug laiko iki „Atviro mikrafo“.

Vyksta diskusija apie kultūrinius žurnalus. Su Tomu ir Kasparu žiūrim kašę pasislėpę buvusiam mano kabinete. Vyšniauskas ir Bernotas (kitas) žiūri per kompą šalia salės. Negali rėkaut. Pralaimim per pratęsimą.

Lipu ant scenos. Skaitau „Pūkį“ – tekstą apie prigeriančius gyvūnėlius ir rusus: katiną, kukutį, antiną, zuikutį; ir mane – ožiuką. Prieš tai parodau virtuvėj sutiktam Deividui. Sako, geras tekstas, gegutiškas. Jei gegutiškas, tai lai ir pasilieka „Gegutei“.

Lieku antras. Kaip šiandien „Žalgiris“. Pratęsimo ir stebuklo nebuvo.

 

Gegužės 9 d.

 

Pratęsimas naktį. Susikukavau su „Gegute“. Pasilikau „Godo“ ir prisijungiau prie Simono, Deivido, Lino. Jau geriu nealkoholinį alų. Jie paslepia „Gegutę“ knygų lentynoj. Einam valgyt neskanių kebabų. Groja Rosalía. Deividas klausia, ar man rūpi realybė. Atsakau, kad nelabai. Vis tiek jos nematau. Sakau Simonui, kad fainą poezijos knygą „Argentina vs Čilė“ išleido. Dar neskaičiau. Su Linu esam blaiviausi.

Dieną vyksta „Knygų laisvė“. Lyja. Viskas keliasi į VDU fojė. Gintarė rodo nusipirktus plakatus. Eimantė klausia, kieno čia knygos. Ne mano, sakau. Dėlioju naujienlaiškį. Kauno lieteratūros savaitė, vadinasi.

Šalia sėdi Jonas iš „Mint Vinetu“. Atrodo, kad pardavimai einasi nekaip. Nueinu prie mikrofono paskaityt „Isos slėnį“. Skaitau apie Baltazarą, balsas truputį dreba. Apie jį ir galvoju. Išeidamas į KMN sakau Jonui, kad reiks sugrįžt ką nors nusipirkt (kai sugrįžtu, jau susipakavęs). Užsimanau kakavos. Perduodu, kad būtų buvę gerai, jei būtų atsivežęs kakavos. Rašydamas galvoju, ar skaitys šitą tekstą. Gal sugrįšiu bent į jo dienoraštį. Būtų logiška – kai pirmąkart buvau „Mint Vinetu“, palikau ant vienos iš plytų centą. Kaži, ar jis dar ten, ar jau Žiūros išlydytas?

Dusapin ir Sokolovaitė šnekasi apie pirmus romanus. Moderuoja kita Eglė. Šiemet susukau jai tik dvi cigaretes.

Dusapin pasirašinėdama plakatą klausia, kur Lietuvoj yra rezidencijos rašytojams. Sakau, kad nežinau, nebent Nidos meno kolonija. Pasidomės.

Pagaunu Sokolovaitę parašui. Kaip ir kiti, sprendžia, kur pasirašyt. Papievis, kai pasirašinėjo, sakė, kad čia kaip „Žaidžiame klases“ Cortázaro. Paaiškinu. Ima markerį į ranką. Palieka savo monogramą. IMS.

Seilerį moderuoja Laurynas su Gailium. Marijus užsimena apie mano eilėraštį, skaitytą „Atvirame mikrafe“, ir sako, kad tai labiau manifestas nei poezija. Šypsausi ir nieko daugiau nebegirdžiu.

 

Gegužės 10 d.

 

Rūta „Godo“ kalbasi su drauge apie literatūrą ir maistą. Klausia, koks knygos veikėjas pirmas šauna į galvą šia tema. Karlsonas. Kažkas dusliai čiulba.

Žuolytė KMN kalbasi su Sally Page. Jėgos išseko, bet tampom papildomai gėlių ant scenos. Norim įsiteikt floristei. Susirenka mažiau žmonių, nei tikėjomės, pirmąkart per festivalį. Gal visi jau pavargo.

Žiūra kalbasi su Mažeikiu. Tvarkom su Laura KMN, parūkom.

Beveik vėluodamas atnešu Žiūrai pasirašyti „Diserį“. Paklausiu, ar skaitė Papievio naujausią. Ne. Sakau, ir pas jus, ir ten veikėjai pameta akinius. Nežinau, ką tuo noriu pasakyt.

Uždarom festivalį. Pasidarom komandos nuotrauką, nėra tik Saulės. Apsiniaukę.

 

Gegužės 12 d.

 

Žiūrim su Rugile „Euroviziją“. Skaitau „Pozuotoją“. Nepasirašytą. Niekad neprašau autografų, kol neperskaitau knygos. Gaunu pakvietimą į FB draugus. Ieva Marija Sokolovaitė.

 

Gegužės 13 d., „Kaukita“

 

Apsiniaukę, bet nebelyja. Vakare išlįs saulė. Paskambino iš „Bitės“, generalinis palinkėjo visa ko geriausio. Gavau žinutę nuo buvusios kolegės: „Sveikas sugrįžęs į pasaulį. Smagu tave jame matyti.“ Smagu ir man. Matyt.

 

Gegužės 14 d., Kaunas

 

Kardiologas vėl liepia mest rūkyt. Bandau. Vėl.