Martynas Pumputis: apie visokio plauko kritiką, vardų minėjimą ir badymą pirštais

 

Martynas Pumputis – literatūros kritikas, kurio publikacijos kultūros lauke yra išprovokavusios aršių diskusijų. Nors dažniau atpažįstamas dėl drąsių, provokatyvių tekstų, jis užsiima ir platesniu veiklos spektru: 2025 m. su Alvydu Šlepiku sudarė „Poezijos pavasario“ almanachą, taip pat prisideda prie leidyklos „Slinktys“ serijos „XX amžiaus modernioji lietuvių poezija“ rengimo. Kalbamės apie kritiką, metakritiką ir apskritai šiuolaikinę vertinimo kultūrą – neapsieiname ir be šiokios tokios avantiūros: kad išvengtume abstraktumo ir aiškiau įvardytume problemas, pateikiame konkrečių pavyzdžių.

 

Kornelija Mikalauskaitė

 

– Viename iš tekstų esi minėjęs, kad mums reikia šiek tiek kontroversijos (prisimenant taip repavusį Eminemą), bet kartu mūsų literatūros laukas atrodo gan jautrus – kartais užtenka griežtesnės recenzijos ir prasideda sujudimas. Tad norėčiau pradėti nuo paradokso: konflikto, kaip sakai, trūksta, bet konflikto visi lyg ir bijo – iš kur toks neatitikimas?

– Tuo metu, kai taip rašiau, buvau įsitikinęs, kad prie nepalankaus, griežtesnio vertinimo reikia priprasti, išjausti tą šoko faktorių, išmokti atskirti save nuo kuriamo produkto (dar vadinamo kūryba). Tai pasiekiama per įprastą veiksmų seką – atsiranda kažkoks šokiruojantis judėjimas, stilius, žmogus („Keturi vėjai“, Eminemas, Castor&Pollux ir begalė kitų pavyzdžių), visuomenė, bendruomenė pasipiktina, paverkšlena, tuomet daugmaž įprantama ir taip susitaikoma su tuo reiškiniu. Tai vyksta ciklais: įprantame, atprantame, tolerancija, jautrumas kinta ir t. t. Iš čia ir tas neatitikimas, tikriausiai dabar esame atpratimo stadijoje.

Visgi dabar suprantu, kad toks mąstymas buvo per daug supaprastintas, nes veikia ir kiti procesai. Mes kaip visuomenė per pastaruosius dešimtmečius padarėme nemenką pažangą reflektuodami savo kalbą, tapome jautresni kitiems, atsisakėme daug žeidžiančių ir nejautrių žodžių (žinoma, ne visi ir ne visur, dar tikrai yra kur tobulėti). Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kai kurie jau minėtų Castor&Pollux tekstų aspektai šiandien nebeatrodo priimtini, tarkim, kai vienoje iš publikacijų kalbama apie autorės lytį. Tad nenuostabu, kad labiau išsišokanti, nelabai mandagi, ironiška literatūros kritika nėra visų palankiai priimama ir gali būti įmesta į tą pačią krūvą prie praeities reliktų.

– Tad turbūt galima daryti skirtį tarp savotiškai teigiamo konflikto ir atviro įžeidinėjimo ar riejimosi tarpusavyje. Tai kur šią skirtį brėžtum? Ir ar pirmasis atvejis išties įmanomas mažame kultūros lauke, kur visi vieni kitus daugiau mažiau pažįsta?

– Taip, reikėtų tos skirties ieškoti. Bet objektyvi skirtis nelabai gali egzistuoti (kiekvienas vertina pagal save). Tikriausiai riba, kur kalbėjimas apie kūrinį pereina į ad hominem, būtų jau nebepriimtina (nors pats ir dėl ad hominem per daug nepykstu).

„Teigiamas“ konfliktas įmanomas iš dalies, ne visi sureikšmina atsiliepimus apie knygas. Viskas priklauso nuo asmeninių ambicijų: jei nori už honorarą dalyvauti knygų pristatymuose, redaguoti knygas, publikuotis spaudoje – konfliktuoti nenaudinga. Reikia nepamiršti, kad literatūros bendruomenė pasidalinusi į tam tikrus burbulus. Susipyk su vienu autoriumi, ir jo draugai taip pat pradės žiūrėti kreivai.

Praktikuoti konfliktinį rašymą ilgainiui darosi sunku, nes visada veikia žmogiškumo faktorius, ir nori nenori gali įsijungti savicenzūra. Todėl daugiausia laisvės veiklos pradžioje. Nors šiaip rašymo siekiamybė ar tikslas turėtų būti ne teigiami konfliktai, o tiesiog galimybė rašyti nuoširdžiai. Tik taip jau sutampa, kad kartais nuoširdus rašymas sukelia triukšmo. Kartais atrodo, kad žmonės pyksta ne tiek dėl pačios nuomonės, kiek dėl to, kad tą nuomonę paviešinai.

– Tai kas tuomet apskritai, tavo nuomone, yra kritika? Ir kas neturėtų būti ja vadinama (bet yra)?

– Pirmiausia kritika man yra bandymas nustatyti vertę. O neturėtų būti vadinama, kai kažkas komentuojama galiausiai taip ir nesuformuluojant išvados apie vertę ir kokybę.

– Atidžiau susipažinus su tavo darbais, na, ir iš mūsų pokalbio, rodosi, kad su tavimi galima kalbėti ir apie dar vieną kritikos sluoksnį – kai vertinamos ne tik knygos, bet ir pati kritika. Turbūt tai būtų galima pavadinti savotiška metakritika. Kaip apibrėžtum savo santykį su tokia, sakykime, kritikos kritika?

– Santykis tolimesnis, nei norėčiau, tekę recenzuoti tik vieną recenziją, bet kartais skaitydamas karštai į jas reaguoju. Manau, kad kritikos kritika naudingas ir reikalingas dalykas, jau minėtas konflikto siekis remiasi tezės, antitezės ir sintezės principu.

Recenzijos neegzistuoja pačios sau, jos prisideda prie kūrinio diskurso formavimo. Bet jei labai demokratiškai tikėsime, kad viskas reliatyvu ir visos nuomonės lygiavertės, kokia tada prasmė recenzijas rašyti? O jei visgi vienas nuomones galime laikyti vertingesnėmis, teisingesnėmis, šitai reiktų įrodyti per polemiką, kritikos kritiką ir t. t., o tai jau mus praturtina. Be to, publikuodami kritikos tekstus net ir nenoromis atsiduriame pozicijoje, kuri rodo, jog siekiame autoriteto. Tad sveika tą vienas kito autoritetą pakvestionuoti.

– Esi atlikęs tyrimą apie socialinius tinklus ir ten besireiškiančius knygų apžvalgininkus – bukstagramerius. Kokia kritika dominuoja šiame lauke – ir ar tai išvis kritika?

– Socialiniuose tinkluose publikuojami tekstai yra labai įvairūs ir negalėčiau generalizuoti. Vieni labiau primena anotacijas (tad kritika jų nepavadinsi, veikiau tai reklamos, tokių daugiau), kiti priartėja prie recenzijų (atsiranda analizės, argumentų, vertinimo). Po atlikto tyrimo į šį reiškinį žvelgiu gan teigiamai.

– O gal knygų apžvalgininkai socialiniuose tinkluose kažką daro netgi geriau nei įprastinė, profesionalioji kritika?

– Taip, jie žymiai geriau užmezga santykį su auditorija, plėtoja parasocialinius santykius (tradiciniams kritikams tradiciniais formatais to padaryti beveik neįmanoma). Taip pat daug geriau užsiima sklaida.

– Minėjai, kad kritika tau yra vertės nustatymas. Tai kiek, tavo manymu, vertei turi įtakos sklaida? Ar sklaida kartais nepradeda veikti kaip vertės matas?

– Kartais pradeda veikti. Būna, kad populiarumas palaikomas kokybės ženklu, esą populiariausias = geriausias. Nors šie dalykai ne visada koreliuoja. Čia jau įsiveltume į diskusijas apie populiarų ir nišinį meną bei jų hierarchiją.

– O kokiais kriterijais tu pats remiesi nustatydamas vertę ir kokybę? Kas tau svarbiausia?

– Vadovaujuosi tiek abstrakčiais (emocinis paveikumas, įdomumas), tiek konkretesniais (stilius, originalumas, struktūra, veikėjai).

– Kažkada kavinėje esu nugirdusi, kaip grupelė poetų, vartydami kultūros žurnalą, tarpusavyje šnekėjosi, neva „Pumputis vėl kažko apie juos prirašė“. Ar egzistuoja koks aršiausias tavo kritikas? Na, žinoma, neskaitant tavęs paties.

– Žinoma, egzistuoja ir kritiškai vertinančių, ir heiterių. Maždaug prieš dvejus ar trejus metus yra buvę smagių atsiliepimų feisbuke, įstrigo „pimputiškas šūdmalos taktas“ ar kad veikiu panašiai kaip „valstybė į rytus nuo mūsų“ (stiprus palyginimas, tiesa?). Ne vienas žmogus yra ir užblokavęs. Dažniausiai po nepalankaus atsiliepimo apie kūrybą. Kita vertus, po pasipykimų įmanoma ir susitaikyti.

Pavardė įgavo konotaciją net ir tiems, kurie manęs akyse nėra matę. Štai neseniai buvau supažindintas su viena žymia vaikų rašytoja ir jos pirma reakcija į mus pažindinusio žmogaus klausimą, ar esam pažįstami, buvo maždaug „girdėtas ir skaitytas, nepatinka“, nes jos aplinkoje vyrauja toks vertinimas. Dažniausiai viskas lieka tik pasikalbėjimais, į polemikas neišauga (pernai Vytautas Kaziela mėgino polemizuoti apie Miškinio premiją, bet, sakyčiau, bandymas buvo nevykęs). Esu sulaukęs ir konstruktyvios kritikos – tuo džiaugiuosi. Gera proga apmąstyti savo poziciją skirtingais klausimais.

– Kartais kalbama apie kūrėjų susiskaldymą kultūros, literatūros lauke, kaip jau minėjai – pasidalijimą į burbulus. Ar yra koks susiskaldymas pačiame kritikos lauke? Ar esama konkurencijos?

– Yra labai skirtingai kritiką suvokiančių ir rašančių, bet susiskaldymo lyg ir nepastebėjau. Konkurencijos irgi, juk nelabai yra dėl ko konkuruoti. Žurnalams ir laikraščiams kritikos tekstų visada reikia, honorarai panašūs. Bet gal aš per daug nutolęs nuo kitų kolegų ir per mažai susiduriu su tuo, kas vyksta užkulisiuose.

– Tęsiant tavo avantiūrą „Poezijos pavasario“ almanache, kai autorių klausei apie tris jų nemėgstamiausius poetus: trys tavo nemėgstamiausi kritikai.

– Šitas geras. Visi toliau išvardinti žiauriai faini kaip žmonės. Tiesiog skirtingai suprantame, kas yra kritika.

Ramūnas Čičelis. Jis teigia, kad recenzija neprivalo vertinti, o turi padėti suprasti. Tad sąmoningai atsiriboja nuo vertinimo, daugiau dėmesio skiria analizei. Galima sakyti, kritikoje esame priešingybės. Kadangi Ramūnas yra ypač išsilavinęs, bet kokiame skaitale ras, ką pritempti prie kurio nors filosofo ir kaip pademonstruoti konspektus. Todėl skaitant kartais susidaro įspūdis, kad už jų slepiasi. Skaitytojui, nesidominčiam filosofija, iš to naudos mažai. Taip, skaitymo raktas pasiūlomas, tačiau apie spynos brokus juk neužsimenama! Turbūt tai didžiausią antiįtaką man padaręs kritikas.

Tomas Vyšniauskas. Jis, žinoma, kritiku savęs nevadina, bet recenzijas rašo, todėl įtraukiu. Kartais labai jau akivaizdžiai komentuoja tekstą taip nieko naujo ir nepasakydamas.

Trečio net nesugalvoju, priklauso nuo konkrečios recenzijos.

– O kokia yra nemėgstamiausia tavo paties recenzija?

– Sunku išsirinkti vieną. Nesu didelis savo pirmų trijų recenzijų fanas, bet tai visiškai natūralu. Taip pat gal kiek pernelyg susižavėjęs rašiau apie Karlį Vėrdinį, nesu patenkintas recenzija apie Dianos Paklonskaitės rinkinį „Gėlės kaip šunys“, nes nuomonė apie knygą keitėsi berašant ir nežinau, ar galiausiai pavyko ją išreikšti. Bijau eiti skaityti iš naujo.

– Kaip sukritikuotum pats save?

– Kaip žmogus, rašantis apie poeziją, esu labai nedvasingas ir nepoetiškas. Nors šitai gali suveikti ir teigiamai. Kai kūryba kartais vis dar išaukštinama ir tarsi sakralinama, žemiškesnė perspektyva išsiskiria. Dar nepasiekęs reikalingo apsiskaitymo lygio. Atsidūriau būsenoj, kai permąstymais trukdau pats sau (kartais tas pirmų kelerių metų žalias jaunatviškas veržlumas ir nesidairymas būna naudingas).

– Ir pabaigai – ar kritika yra menas?

– Žinoma, juk ir rašydamas kritiką turi tam tikrų idėjų, kurias reikia įgyvendinti, parašyti atitinkamu stiliumi, įdomiai, įtraukiai. Be to, yra kritikos, kurią skaityti smagiau net už kai kurias noveles.