Paveldėtojas

 

Latvių rašytojos, redaktorės, vertėjos Lienytės Mednės-Sparės (1956–2023) novelė Mantinieks pirmiausia pasirodė žurnale „Jaunā Gaita“ (2016 m. žiema (Nr. 287), vėliau buvo įtraukta į novelių rinkinį „Dainuojantis smėlis“ (Dziedošās smiltis, 2019).

 

Paveldėtojas

 

Šlaunį tyliai sujudino vibruojantis skambutis, ir Atvaras, nepatenkintai išsišiepęs, įkirto kirvį į kaladę greta pastatytos malkos. Nerūpestingai nusišluostęs rankas į kelnes, išsitraukė iš kišenės telefoną ir pažvelgė į ekraną. Dzelmė. Ilgokai primerktomis akimis žiūrėjo į netikros sesers vardą, lyg žvilgsniu galėtų priversti jį pradingti, paskui pagaliau nuspaudė sujungimo mygtuką.

– Kas jau taip dega šeštadienio rytą? – paklausė, užuot pasisveikinęs.

– Mama miršta, – piktai atšovė Dzelmė. – Vakar ją su greitąja išvežė į Stradinio ligoninę, o tu visą dieną nekeli ragelio.

– Taip jau iš karto ir miršta? – Atvaras iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį. – Jei ji mirtų kiekvieną kartą, kai iškviečia greitąją, šįmet būtume jau trejas laidotuves atgėrę.

– Taip, ir tu man būtum ausis išūžęs, kad reikia parduoti namą! – atkirto Dzelmė.

– Ir reikės parduoti. – Jis įspraudė į lūpų kamputį cigaretę ir spragtelėjo žiebtuvėliu. – Nesuprantu, kodėl tau ten, Briuselyje, reikalingas kažkoks nušiuręs Ulmanio laikų namas Rygos pakraštyje.

– Todėl, kad kainos dabar žemos, štai kodėl! – niekinamai suprunkštė Dzelmė.

– Koks tau skirtumas, aukštos ar žemos? Tau trūksta pinigų? Dar nebuvai aukštosios baigusi, o jau sėdėjai ministerijoje prie valstybės pinigų lovio, dabar išvis kastuvu vartai…

– O tu taip ir nebaigei, – įgėlė Dzelmė. – Irgi galėtum pinigus vartyti, bet tu niekad nieko neįstengi baigti.

– Kartais vis dėlto dar pajėgiu. – Piktai šyptelėjo Atvaras.

– Man nesvarbu, ką tu ten pajėgi ar nepajėgi, – nekantriai mestelėjo Dzelmė ir, akimirką patylėjusi, tęsė švelnesniu tonu: – Mamai iš tiesų blogai. Gydytojas sakė, kad ūminis infarktas ir prognozės nekokios.

– Ir ko tu iš manęs nori?

– Nuvažiuok pas ją.

– Neseniai buvau. – Atvaras ištiesė ranką ir, delno kraštu nubraukęs nuo sodo namelio sienos atsilupusį dažų lopelį, stebėjo, kaip tas, iš lėto sukdamasis apie savo ašį, nusklendžia ant žemės.

– Gėdykis, tas neseniai buvo prieš Kalėdas, o dabar jau greit Joninės.

– Kokios tau Joninės! Ką tik buvo Velykos… ir mano vardinės, jeigu ką.

– Sveikinu!

– Ačiū, ir aš tave.

– Nesimaivyk, – nutraukė jį Dzelmė. – Tai nuvažiuosi? Mama nori tave pamatyti, ji laukia. Ji išvis nesupranta, kodėl tu negali gyventi namie. Suaugęs žmogus, o išsidirbinėji lyg mažas vaikas.

– Namie… – Atvaras permetė akimis mažytį buvusio sodininkystės kooperatyvo žemės sklypelį. – Ir kiekvieną dieną kažką vaizduoti, jau nuo ankstaus ryto nutaisyti veidmainišką šypseną. Labas rytas, mamyte, labanakt, mamyte! Brūkštelėti kojyte prieš visas jos drauges. Gal dar pinigų pietums paprašyti?

– Manęs juk prašai.

– Aš neprašiau, pati pasisiūlei remti jauną poetą… – Jis giliai įtraukė dūmą. – Ir buvai visai patenkinta, kai aš tuoj po senelės laidotuvių išsikrausčiau iš namų.

– Dievuliau, Atvarai, juk tai buvo prieš dvidešimt metų! – sudejavo Dzelmė.

– Prieš septyniolika, – pataikaujančio vaiko balsu pataisė jis.

Palei išklibusią lentinę tvorą nuburzgė aptriušęs folksvagenas, atsiverdami ir užsiverdami šaižiai sugirgždėjo kaimynų iš dešinės vartai ir žvyruotu takeliu nutapsėjo sunkūs, senatviški žingsniai.

– Pinigus pervesiu dvidešimtą dieną, kaip įprastai, – atsidususi pasakė Dzelmė ir jau maldaujamai pridūrė: – Bet tu nuvažiuok. Šį kartą iš tiesų blogai. Ji visiškai silpna.

– Kogi pati čia neatleki? – piktai paklausė Atvaras.

– Aš negaliu taip dažnai imti atostogų! – vėl piktai atšovė Dzelmė. – Kaip tu nesupranti? Aš čia turiu rimtą darbą. Ir taip reikės važiuoti į Rygą, kai… – ji užsikirto. – Na, jeigu kartais…

– Jeigu kartais reikės dalintis palikimą? – su apsimestiniu susidomėjimu užbaigė Atvaras.

– Nesišaipyk! – sušnypštė Dzelmė. – Lengva tau kalbėti. Nuo tada, kai mirė tėvelis, aš nieko nebeturiu. Tik mamą… na ir tave, žinoma. Tavo bent tėvas gyvas.

– Iš kur žinai?

– Mama sakė, – paaiškino Dzelmė. – Kažkur Ventspilyje gyvena.

– Kas man iš to, kad gyvena? Nei aš jį noriu matyti, nei mačiau jį trisdešimt šešerius metus – nuo tada, kai motina susidėjo su tavo tėvu.

– Taip nekalbėk! Tėtukas tave užaugino, jis tau buvo kaip tikras tėvas.

Atvaras tylėjo. Beveik liestelėjęs jo petį į ryto saulės apšviestą alyvų krūmą, skleidžiantį pirmuosius žalius lapelius, tarsi didelė rudų kruopų sauja subiro būrelis žvirblių; į visas puses sukinėdami bukus snapelius jie linksmo čirškėjimo pripildė ryto gaivą.

– Tai tu nuvažiuosi? – po akimirkos vėl prabilo Dzelmė.

– Ar iš tikrųjų taip blogai? – Atvaras kramtė apatinę lūpą.

– Labai blogai, – pabrėždama atsakė Dzelmė ir staiga prikimusiu balsu išspaudė: – Ji vos bepakalba.

– Gerai, maže, nuvažiuosiu.

– Šiandien?

– Šiandien, šiandien. – Atvaras įmetė nuorūką į surūdijusią dėžę, dar jo tėvo laikais pritaikytą šašlykams kepti.

– Ji guli Kardiologijos intensyviosios terapijos skyriuje. – Dzelmė nurodė palatos numerį ir gydytojo pavardę. – Užsirašyk ir telefoną!

– Prisiminsiu. Lyg nežinotum, kad man tokių dalykų užsirašinėti nereikia. – Atvaras baigė pokalbį ir, įsidėjęs kišenėn telefoną, burbtelėjo: – Aš viską prisimenu.

Ištraukęs iš kaladės kirvį, jis vienu mostu perskėlė drėgną epušės rąstelį. Žvirbliai, lyg švystelėti didelės svaidyklės, visi vienu metu purptelėjo į orą ir, apsukę porą ratų, sukrito į kaimyno obelį. Atvaras, plonom lūpom išspaudęs šypsnį, paėmė kitą rąstelį. Sukapojęs nemažą krūvą, malkas sunešė į namelį ir, sudėjęs prie židinio, išsitraukė iš kišenės „Partner“ pakelį. Išsiėmė iš jo paskutinę cigaretę, žvilgtelėjo į tuščią pakelį ir lėtai išėjo į kiemą.

– Sveikas, kaimyne! – perkoręs abi rankas per žemą tvorą sušuko jis vyrui, kuris mažu trišakiu kauptuku kapstėsi lysvėje.

– Sveikas, poete! – atsiliepė kaimynas, pakėlęs žilą galvą.

– Turiu čia tokį reikalą… – Atvaras užsikirto. – Negali paskolinti kelių euriukų? Mano močia apsirgo, reikia nupirkti kokių žolelių, nuvažiuoti aplankyti. Pinigų turėsiu po savaitės, atiduosiu.

– Ar kas rimto? – kaimynas atsitiesė ir, pasimosuodamas kauptuku, priėjo arčiau.

– Širdis. – Atvaras prilenkė galvą prie cigaretės ir, įtraukęs dūmą, su keistu pasididžiavimu pridūrė: – Gali neatlaikyti.

– Ar tai jau miršta? – susidomėjęs paklausė kaimynas, ir Atvaras, perkreipta burna išpūtęs dūmų verpetą sau prie ausies, linktelėjo.

– Tai gausi palikimą. – Kaimynas išsitraukė didelę nosinę ir garsiai nusišnypštė. – Mes su žmonele kaip tik prieš porą dienų kalbėjome, kažin, ką tas mūsų Atvaras darys, kai mama išeis ir jis paveldės tą didelį namą su visais rakandais. Tikriausiai persikels tenai, nebebūsim kaimynai.

– Ne, ne! – Atvaro lūpos susirangė į laimingą šypseną. – Ten aš negyvensiu. Tą būdą parduosiu, nusipirksiu sau kokį mažesnį butą priemiestyje, mašiną. Atsinaujinsiu garderobą. Ir ne kokioje „Humanoje“. – Suėmęs dviem pirštais pakratė nudilusių džinsų klešnę. – Susirinksiu tik biblioteką. Na, dar kai ką iš senelės indų, jei mama dar visko neišdaužė. Nusipirksiu naujus baldus, televizorių, muzikinį centrą, kompiu…

– Ar sesuo neprieštaraus?

– Netikra sesuo, – pataisė Atvaras ir nusijuokęs pridūrė: – Jei nesutiks, savo pusę parduosiu čigonams.

– Nu taip, mes su žmonele taip ir kalbėjome. – Kaimynas iš kišenės išsitraukė piniginę. – Kiekgi gali jaunas žmogus sodo būdelėje. Nei tu čia padorią moterį atsivesi, nei ką. – Jis ištiesė Atvarui penkių eurų banknotą. – Gėlėms turėtų užtekti. Ar kelionei irgi norėsi?

– Viešuoju transportu tikrai nesiruošiu grūstis. Visada kas nors į tave trinasi, pučia dvoką į pakaušį. – Atvaras paniekinamai suraukė ilgą nosį, įsikišo pinigus į marškinių kišenę. – Ne, ne! Man čia dviračiu vienas pūstelėjimas.

Po pusvalandžio mynimo automobiliais užkimštomis gatvėmis ir pėsčiųjų pilnais šaligatviais jis, dviračiu atsitvėręs nuo prekijų, žvaliai pražingsniavo pro gėlių stalus, skubiai tirdamas ant įvairių spalvų ir dydžių kibirėlių priklijuotus kainų lapelius, ir sustojo prie laikraščių kiosko.

– Prašau duot vieną „Marlboro“. Raudoną. – Atvaras padėjo į lėkštutę penkinę.

Pasiėmęs tris penkiasdešimties centų monetas ir geidžiamą pakelį, jis prisimerkęs trumpai žvilgtelėjo į grėsmingą užrašą, draudžiantį rūkyti šalia ligoninės, ir, įsispraudęs cigaretę į lūpų kamputį, grįžo pas gėlininkes. Pinigų kaip tik užteko vienai pakalnučių puokštei. Arba dviem nugeibusioms rožiūkštėms, ir dar dešimt centų liktų, Atvaras nusišypsojo ir nupirko pakalnutes.

Intensyviosios terapijos skyriaus koridoriuje sukiojosi susijaudinę ligonių giminaičiai ir draugai, stengdamiesi ką nors įžvelgti pro didelius stiklus, už kurių tyliai dūzgė ir nervingai pypsėjo sunki aparatūra. Skleisdamos aitrių vaistų kvapų debesis greitai zujo susirūpinusios slaugytojos ir plaikstydamiesi chalatų skvernais pirmyn ir atgal lakstė gydytojai.

– Aš pas Štalbergą. – Atvaras už rankovės nutvėrė einančią pro šalį slaugytoją su maža, standžiai prie galvos prigludusia kepuraite su raudonu kryželiu ant kaktos.

– Štalbergą? Štalbergą… – Mergina didelėmis, truputį paraudusiomis akimis žvelgė į įsitempusį jo veidą. – Ak, Štalberga!

– Aš jos sūnus, – paaiškino Atvaras ir galva mostelėjo į didelį stiklo langą, skiriantį sveikuosius nuo ligonių.

– Ne, ne, ten jūsų mamytės jau nebėra. – Slaugytoja raminamai uždėjo ranką ant jo rankovės ir nusišypsojo. – Dar naktį perkėlėme į palatą.

– Kaip… į palatą? – Atvaro burna, stengdamasi atsakyti į slaugytojos šypseną, negražiai išsikreipė.

– Jūsų mamytei viskas gerai, būsite atsipirkę lengvu išgąsčiu. Eikite tiesiai į skyrių. – Ji nusišypsojo dar plačiau ir mostelėjo ranka į viršų. – Ir nebesijaudinkite, ryt poryt išleisime namo.

– Kodėl ryt? – sumikčiojo Atvaras. – Kaip… namo?

– Ak, nesijaudinkite, palaikysime kokią dieną tik dėl tikrumo. Jos širdžiai viskas gerai, bet vis dėlto metai… Apskritai stipri poniutė, dar jus pergyvens. – Slaugytoja nusijuokė.

– Tikrai pergyvens. – Atvaras įbruko slaugytojai į delną pakalnučių puokštelę ir pridūrė: – Tai jums! Už gerąją naujieną.

– Na ačiū! – Mergina priglaudė puokštę prie nosies ir iš pasitenkinimo užsimerkė. – O mamytei?

Numojęs ranka Atvaras apsisuko ant kulno ir, prasibrovęs pro niūrių lankytojų būrelius, puolė laiptais žemyn. Jis buvo pamiršęs prirakinti dviratį.

 

Vertė Jurgis Banevičius