„Kaskadų“ meistriškumo laikas
Kiek prisimenu, mūsų muzikos gyvenime bene dažniausiai besikuriantis kolektyvas buvo fortepijoninis trio. Trio grojo ir Stasys Vainiūnas su Michailu Šenderovu, ir Aleksandras Livontas, ir daug vėliau Silvija Sondeckienė su Eugenijumi Urbonu. Puikus buvo Armonų ansamblis. Dabar trio patraukė ir Vilniaus kvarteto primariją smuikininkę Dalią Kuznecovaitę su dviem muzikos grandais – pianistu Petru Geniušu ir violončelininku Davidu Geringu. Bet ilgametis išliko tik vienas, atrodo, negrįžtamai įsirašęs į mūsų muzikos istoriją, – „Kaskadų“ ansamblis: Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė). Kažkada jis pasivadino vieno Osvaldo Balakausko kūrinio vardu. Greit bus trisdešimt metų, kai jis koncertuoja atkakliai tobulindamas savo muzikinį meistriškumą. Jau nuo pat pradžių tai buvo trijų talentingų muzikų sambūris, bet reikėjo nepaprasto darbo, koncertų ir intelekto, kad jie taptų tobulu ansambliu, kur nė vieno negali kelti virš kito meistriškumo požiūriu, nes kiekvienas jų yra visų ansamblio instrumentų vienybės kūrėjas. Tai parodė ir jų koncertas Filharmonijos Mažojoje salėje kovo 22 dieną. Kadangi prieš trisdešimtmetį jau klausiausi „Kaskadų“ ir mačiau ansamblio narių artistines galimybes, norom nenorom galiu lyginti su dabartimi.
Seniai begirdėjau „Kaskadas“ ir turiu pripažinti, kad jie šiuo koncertu mane smarkiai nustebino. Jie grojo Ludwigo van Beethoveno, Vykinto Baltako ir Bedřicho Smetanos kūrinius. Pirmiausia nustebino savo muzikinės stilistikos supratimu ir jos reprezentacija. Kūrinių stiliaus bruožai šiandien dėl muzikavimo natūralumo daugelio atlikėjų yra peržengiami, iškreipiami, nors būtent epochos ir kompozitoriaus stilistika yra neatsiejama nuo tikrojo kūrinio turinio. Stilius nesusiaurina, bet, atvirkščiai, praplečia atlikėjams interpretacinę muzikos prasmių erdvę. Beethoveno jaunystės laikų trio op. 1 stiliaus požiūriu itin klastingas kūrinys. Apgauna jo lengvumas, sąsajos su baroko muzika, ir kartu tai yra genijumi gimusio kompozitoriaus originali vaizduotė. Per tą trio paprastumą veržte veržiasi kito stiliaus įvaizdžiai, tobulas kompozicinis pasirinktos kalbos meistriškumas ir būsimo Devintosios simfonijos autoriaus individualybė. Muzika, kurioje trykšta ir haidniškas humoras, ir netikėta fantazijos giluma. Būtent tai girdėjau „Kaskadų“ interpretacijoje. Kerintis lengvumas, žaismingumas, užlūžtantis nulinkusiose frazių pabaigose, staiga atsiradusiame bethoveniškame atlikėjų susimąstyme.
Šiuolaikinei muzikai atstovavo populiarusis Vykintas Baltakas. Jis kuria savą pasaulį tarsi materializuodamas garsus ir garsinius charakterius, jų spalvas. Tai sukelia dekoratyvumo įspūdį, kai tęsiami garsai nuolat pertraukiami ryškiais garsiniais taškais. Šviežias ir originalus žaidimo garsais įspūdis. Atlikėjai pasidavė tos naujos skambesio prasmės demonstracijai. Kūrinys nuskambėjo nebanaliai, buvo kupinas laukimo įtampos, emocionalus.
Koncerto pabaigoje atliktas Smetanos trio – retokai grojamas Lietuvoje. Jame itin svarbi yra tipiška romantinei muzikai pasakojimo kryptis ir jos literatūrinis įtikinamumas, nes visumos vaizde susikaupia jo prasmė. Tai priklauso nuo atlikėjų, tai liudija jų nedirbtinį muzikalumą. Pasakojimas turi būti suprantamas ir įtikinamas. Tačiau tai krypčiai trukdo emociniai proveržiai, nuolatinės romantinės kulminacijos. Čia būtina pusiausvyra. Emocionalumas turi kilti iš muzikos konteksto. Ir vėl trio atlikėjai susidorojo su šiuo klastingu įpareigojimu. Abu reikalavimai – muzikinio pasakojimo kryptis ir jausmingumas, emociniai proveržiai, lyg prieštaraujantys viens kitam, – čia buvo gana įtikinamai įkūnyti. Muzikos gaivalingumas negožė racionalaus atlikėjų garsinių proporcijų jausmo. Koncertas suteikė ypatingo malonumo ir dėl techniškos grojimo kokybės. Koncerte dar kartą didžiavausi, kad turime tokio aukšto lygio muzikantų.
