Malonumo ieškotojas pasidariau

 

Pas ALGIRDĄ ŠEŠKŲ – menininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą – ėjau turėdama pojūtį, kad paklausiu visko arba nieko. Klausimus dėl savidisciplinos susirašiau, tačiau dėl Algirdo filosofiškai refleksyvių atsakymų, primenančių sokratikų laikus, pokalbis įtraukdavo mus į būties vaizdinius, o informacinis lygmuo vis imdavo ir išslysdavo. Savo kūrybą Algirdas reflektuoja iš nedalomos visumos pozicijų ir ta išmintis atsispindi anapusybe dvelkiančiuose jo tapybos darbuose. Todėl faktai ir įvykiai mudviejų pokalbyje nebuvo svarbūs. 

Malvina Jelinskaitė

 

 

– Kaip tu gyveni?

– Aš gyvenu gerai. Iš tikrųjų gerai. Įsivaizduoji, aštuoniasdešimt metų sulaukęs, galiu sakyti, kad man nieko neskauda, man niekas nerūpi, jeigu parūpsta – kas nors man padeda išspręsti problemas, ypač jei stringu su kompiuteriu ar telefonu. Aš pavalgęs ir kur kas mažiau valgau, tai galiu pasmaguriauti beveik bet kuo, todėl maitinimosi problema atkritusi, tad belieka man laisvė, ir aš gyvenu laisvai. Kur noriu – nueinu, kur nenoriu – neinu. Jau galiu nesusitarti, neatsakyti į skambutį, jeigu nenoriu – kodėl turėčiau? Žodžiu, sulaukiau to laiko, kai nieko neprivalau, viską darau tik iš malonumo.

– Tapai savo studijoje irgi iš malonumo?

– Taip. Malonu čia ateiti, malonu čia būti, malonu vienam būti, ilgai vienam būti. Jeigu zyzikų pritrūkstu, tai radiją įsijungiu – pazyzia dėl informacijos, kurios nenoriu žinot. Aš žinau fundamentalius dalykus, laikausi padorumo, kam man visa kita? Aš žinau, kad palaikau Ukrainą, bet nenoriu jokios informacijos apie karą, detalių nenoriu. Vakar pamačiau, kad renkami pinigai Ukrainai, tai paaukojau, ir daugiau nenoriu nieko apie tai žinoti, nes žinios knisa. Aš tiesiog palaikau jos kovą už laisvę ir žinau, kad jeigu man reikėtų už Tėvynę eiti, tai aš ir eičiau. Man nerūpi valdžios, valdžių peripetijos, nerūpi niekas.

– O kas rūpi, kai ateini „pas paveikslus“ ir tapai?

– Rūpi malonumai. Pavyzdžiui, aš patiriu malonumą vakare, kai fotografuoju per dieną tapytą savo darbą, užfiksuoju jo būklę ir užmirštu, o iš ryto atėjęs į savo mėgstamą kavinę su planšete prisimenu, ką vakar padaręs, ir pamatau, ką reikėtų pataisyti. Tada dirbu visą dieną ir būna malonu pamatyti, kad labai gražus darbas išėjo, net jeigu iš ryto neatrodo gražus ir reikia prie jo dirbti visą dieną. Smagu. Malonumo ieškotojas pasidariau.

– Ar turi šiuo metu konkretų tikslą: rengi parodą ar projektą, turi terminų?

– Ne, nors ryšiai su kuratoriumi Francisco Salasu ir jo galerija PM8 glaudūs. Šiuo metu Ispanijoje dalyvauju parodoje „Faces“ („Veidai“) ir toje parodoje rodau autoportretą, tapybą ant popieriaus. Galėsim apžiūrėti ir mudu – lakštų daugiau turiu. Francisco rašė, kad tą mano darbą nupirko kažkoks rumunų kolekcionierius, vos tik parodai atsidarius. Sumokėjo krūvą pinigų ir nesiderėjo.

Matai (rodo to autoportreto nuotrauką), čia atskilusi galva portrete – insulto pasekmė. Neradau kito būdo, kaip tik tapyti ant popieriaus su ausų krapštukais, be jokio teptuko. Labai rūpėjo išbandyti grafiką (grafikos techniką – M. J.), bet žinau, kad jos nemoku, o mokytis per senas, na tai su ausų krapštuku ir iškrapščiau šiuos autoportretus (rodo prie buvusio plunksnakočio, skriestuvo ar skutimosi peiliuko pritvirtintą ausų krapštuką).

– Kantrybės kiek… Na taip, prisimenu tave kaip savitą konstruktorių išradėją – visada mėgdavai darbo įrankius pasitobulinti pats.

– Ir didelį darbą esu padaręs su ausų krapštuku. Reikalų buvo.

– Man atrodo, kad šis didelio formato ir mažos darbo priemonės santykis tarsi uždaro, įkalina tave. Čia ir esmė?

– Žinai, aš kaip tie senieji menininkai, kurie daro, kol padaro. Pavyzdžiui, čia (rodo paveikslą), įsivaizduoji, kiek sluoksnių reikia padaryti, kad šviestų nutapytoji oda? Pabandyk teptuku bet kokią spalvą liesti – netiks ir baigta, o kad geltona, rausva, pilka išlįstų – ne taip jau paprasta, bet mechaninis darbas mane veikia kaip meditacija – „om Sairam, om Sairam“ – ir taip visą mėnesį. Čia ne abstrakcijas paišyt…

Va čia, pavyzdžiui (rodo darbą), net nesimato, kas tapyta, kol neatsitrauki. Nutolstu, pažiūriu, šviesus ar tamsus tonas iškrenta, tada įsidėmiu, turiu nepamesti to plėmo ir patapyti tą šviesų. Tada atsitraukiu kokius dvylika metrų, kad visą kompoziciją pamatyčiau, nes kitaip nesimato nieko.

– Ir taip su kiekvienu teptelėjimu?

– Galima sakyti, taip. Tris potėpius daugiausia vienu atsitraukimu galiu padaryti.

– Tai čia tau ne tik „om Sairam“, bet dar ir pirmyn atgal! Ir visą dieną taip?

– Kai labai pavargstu, atsigulu penkiolikai minučių. Disciplina kaip vienuolyne. Maldos laikas – šventa, pusryčių laikas – šventa.

– Pamenu, visada laikeisi pagarbos kasdieniams įpročiams ir mus to mokei. Algirdai, o tu dar prisimeni, kaip fotografuodavai? Ar prisimeni, kaip tikėjai fotografija ir kokia svarbi ji tau buvo?

– Aš pradėjau fotografuoti 1978-aisiais. Bet man reikia susikaupti ir iššaukti prisiminimus, o prisiminimai labai negeras dalykas.

– Na gerai, paklausiu kitaip – kodėl dabar nefotografuoji?

– Nes fotoaparato neturiu (juokiamės). Fotografuoju nebent telefonu ir tai tik savo paveikslus.

– O šiaip?

– Nebeveža, nejaučiu malonumo, kaip anksčiau. Kažką buvau nufotografavęs stotelėje autobuso belaukdamas, bet dabar net neprisimenu, ką…

– Ką tapyboje randi sau tokio, ko fotografijoje nėra?

– Tapydamas aš laisvas, o fotografija yra labai sunkus menas, bene sunkiausias. Tapytojas ar poetas gali prisigalvoti, ką tapyti ar rašyti, o fotografas negali. Atsimenu, kai darydavau fotografijas, tai, būdavo, išeinu į miestą ir žinau, o gal jaučiu, kad turiu padaryti meną iš to, kas yra, todėl, būdavo, stoviu, laukiu. Išėjęs fotografuoti dažnai įkliūdavau į tokią būseną, kurioje nespręsdavau nieko. Ir tai nebūdavo tik mygtuko paspaudimas.

– O kaipgi Henri Cartier-Bressonas ir jo „lemiamas momentas“?

– Jeigu fotografija būtų tik momento gaudymas, tai bet kas, gaudantis momentą, būtų fotografas. Žmonės, jeigu ne tinginiai, gali padaryti iki 50 kadrų per sekundę ir netgi juos atrinkti – ir vis tiek neišeis…

Prisimenu, kai gavau Nacionalinę premiją ir radijo laidoje mane kalbino, tai, pokalbiui dar neprasidėjus, girdžiu, kažkoks prašalaitis sako: visi dabar fotografuoja ir kuo čia dėta Nacionalinė premija? Atsakiau jam – žodžių yra daug, o poezijos maža. Kad išgautum meną, žodžių kratinio neužtenka…

– Ar gali fotografijoje tai vienu kadru padaryti, be įprastų fotografinių sekų ir serijų – vadinamųjų vizualinių pranešimų?

– Taip. Tik ribota fotografija reikalauja sekos. Seriją suprantu tik kaip reportažą iš vakarėlio. Pavyzdžiui, čia (rodo) mano fotografija, daryta prieš 50 metų. Joje – mano žmona Milda. Viena nedidukė fotografija toje parodoje „Faces“ ir jokios serijos nereikia. Tinkšt… Jeigu būtų serija, kaip būtų liūdna. Kartoti reikia tik tuo atveju, jei išsireikšti sunku, tai tada kartot, kartot.

Žinai tokią tapytoją Marlene Dumas? Jos darbai itin fotografiški, ji tapo iš fotografijų, bet ar tai svarbu? Mačiau jos parodą Venecijos meno bienalėje 2022 metais. Man buvo įdomiau tos moters erdvė, tokia „nuo… iki“, paneigiant visus kanonus. Darbai didžiuliai, dviejų žmonių aukščio, įspūdis neįtikėtinas. Jokių ribų… Jos serijas, beje, gali žiūrėti kaip atskirą meno kūrinį, bet gali ir kaip vieną. Dvasia neapribota niekuo.

– Kalbėdamas apie meną, tu dažnai mini Trečią, kaip svarbų meno kūrinio dėmenį. Trečią, kuris atsiranda tarp kūrėjo, žiūrovo ir kūrinio arba pačiame kūrinyje.

– A, dvasios buvimas… Mene dukart du nėra keturi. Kaip pasidaro menas? Pavyzdžiui, pati iš filosofijos žinai, kad vienas negali egzistuoti, o ir lazdos su vienu galu nebūna. Turi būti du. Vienas daiktas negali būti menu. Daiktas fone – taip. Menas prasideda ten, kur du daiktai ima megzti santykį ir sukuria įtampą. Tinkamiausias santykio tarp dviejų daiktų suradimas ir yra menas.

– Menas susikuria tame tarpe?

– Taip, menas tarpe yra. Ne tarpas, bet tarpe. Kaip elektros krūviai – neigiama ir teigiama.

– Bet kodėl mes negalime tiesiogiai to, kas tame tarpe, išreikšti, kodėl tai įtampai kūrinyje sukurti mums reikia daiktų – pavyzdžiui, obuolio ir citrinos?

– Tyla irgi iš dviejų – pavyzdžiui, Om.

– Dauguma tavo paveikslų prasideda nuo fotografiškos tikrovės ar tapai kartais iš galvos?

– Sakykim paprasčiau – ne nuo fotografiško vaizdo, o tiesiog nuo vaizdo. O vaizdas fotografiškas yra visada. Taip, galima tapyti iš galvos, bet prisiminimai manęs neveža. Kaip tapytojas aš žiūriu ir žiūriu, kol kažkas man patinka. Tai gali būti net sviesto pakelis – svarbiausia išgauti dvasią.

– Kas tau yra fotografiška?

– Tai, kas saugo atmintį, atminties užfiksavimas cheminėmis medžiagomis.

Galų gale fotografiška, nefotografiška – tai tik cecho klausimas. Išnarstai, surenki, vėl analizuoji, gyvenimas pasidaro sudėtingas – nenoriu tų lego. Man patinka būti čia ir dabar, išjungti mąstymą apie kažką, ypač apie tai, kas buvo ir kas bus. Žvilgsnis tuomet praranda fokusą, akys išsiskleidžia kaip šventųjų paveiksluose, kurie žiūri atsimerkę ir nieko nemato. Jie yra tiesiog esantys – esą. Pamenu, tame autoportrete, kurį minėjau, labai ilgai tapiau akis. Pavyko. Išėjo padūmavęs, atviras dabarčiai žvilgsnis, nors Gintaras Kraujelis, irgi tapytojas ir mano giminaitis, sukritikavo – sakė, reikėjo daugiau žiežirbėlių…

– Ar būna, kad savo nutapytus darbus vėliau grupuoji?

– Neturiu tokio tikslo. Jeigu vietos nėra, tai galima glausti nors ir trim eilėm, kaip kokioj impresionistų parodoje. Paveikslai tam ir buvo rėminami, kad būtų apribota paveikslo erdvė, žiūrovas sulaikytas prie konkretaus, įrėminto vaizdelio.

– Savo tapyboje tu kartais figūratyviai sluoksniuoji, ant lyg ir užbaigto darbo nutapai sulankstymą ar tarsi kitą paveikslą „uždedi“ kampe. Žaidi su forma, kad išgautum gylį?

– Aš nenoriu, kad mano paveiksluose objektas, kurį nutapiau, būtų svarbiausia. Todėl kuriu intrigą, kad sukelčiau klausimų, kad žiūrovas visumą pamatytų, neužsilaikytų vien siužete. Gero darbo nebūtų, jeigu daugiasluoksniškumas dingtų. Pavyzdžiui, šiame paveiksle man įdomu, ką kalba nendrė, nutapyta šalia anties. Jos šneką ir tapau…

– Įprasta manyti, kad fotografijai reikia įvykio, tegul tai bus tik paprasčiausiai saulės apšviestas kampas, kurį pastebėjai. O tapyboje?

– Tapyba pati įvyksta. Dvasia išsiskleidžia. Ne istoriją tapyboje reikia kurti, ne įvykio ieškoti, o jautrumą perteikti. Žiūriu į savo paveikslus, stebiu tą jautrumą, kuris kūrinyje sudėtas, ir išgyvenu jį. Ir toks laimingas būnu tarp tų savo darbų ir man nereikia nieko.

– Jie yra daugiau negu tu?

– O taip, taip. Ir daugiau negu peizažas už lango ar antis tvenkinyje. Tapyba didelius dvasios kiekius galiu sukoncentruoti ir užkonservuoti. O dvasia dar pasipildo nuo mano žiūrėjimo, žiūrovo žiūrėjimo, nebent žiūrovas smerktų mano paveikslą – tada dvasia mažėja. Todėl nerodau bet kam…

– Ačiū, kad skyrei man savo brangų laiką. Pabuvom.

– Jeigu nepadauginom.

– Pokalbio pradžioje, kai susitikom, prisėdom prie rašomojo stalo, tu išvirei savo ypatingos kavos mėgstamu būdu. Abejodama, ar ne per toli sėdžiu ir ar viskas, ką kalbame, įsirašys, slinkausi su kėde prie tavęs arčiau, kol pastebėjau, kad tu tarsi atsilošei. Pokalbiui įpusėjus, pajutau, kad pati nuo tavęs tolstu, jausdama fizinį poreikį didinti atstumą tarp mūsų. Štai dabar atstumas didelis ir man visai ne per toli nuo tavęs…

– Geras pastebėjimas… (Juokiamės)