Suaugti, pasenti ir viską prisiminti
Nerecenziniai pamąstymai apie Aleksandros Kašubos prisiminimų knygas
Aleksandros Kašubos knygos „Tiksintis vaikas“ (2023) viršelis
Aleksandros Kašubos prisiminimų knygos („Tiksintis vaikas“ apie vaikystę Lietuvoje ir „Pakeliui į Ameriką“ apie pasitraukimą iš Lietuvos jaunystėje) patinka visiems, nuo jauno iki seno, jų vertės ir kokybės nei rodyti, nei apdainuoti nėra reikalo. Kašubos prisiminimų vedama, bandžiau atsekti atminties suguldymo į pasakojimą logiką. Rašau ne norėdama įvertinti, o visiškai kitu tikslu: dvi prisiminimų knygos įkvėpė galvoti apie seniai iš mados išėjusį modernizmo epochos žmogų ir jo atminties įpročius. Ir tikrai abejoju, ar tokių pasakojimų vis dar rasis mano kartai ar juolab jaunesnėms kartoms pasenus ir ėmus rašyti prisiminimus. Rasis kitokių, kitaip sukonstruotų, kitaip veikiančių. Galbūt irgi įdomių, matysime.
Skaitant Kašubos vaikystės prisiminimus man norėjosi ne stebėtis tiksliai aprašomais rūmais, grafų papročiais ir vaiko išmintimi, bet pastebint detalę po detalės mėgautis modernaus (gal tiksliau būtų sakyti – modernistinio) auklėjimo ir tikrosios nebesančios modernybės vaikystės samprata. Ta samprata lyg keisčiausias pasakų gyvūnas pasirodė iš tiesų egzistavusi. Ji tūnojo dar labai neseniai gyvenusių žmonių atmintyje, galbūt rastųsi dar ir dabar gyvenančių žmonių atmintyje. Vaikystė pagal ją yra intensyvus atradimų, anaiptol ne džiaugsmingų, o rimtų – tokių, kokius galima vadinti lūžiais, – metas. Viskas, kas nemalonu, šiurpu ir nejauku, – viskas yra dar neužaugusi vaiko sąmonė, arba – kaip matyto ir beveik nesuprasto prievartavimo atveju – svetimas ir atšiaurus išorinis pasaulis, kuriam vaikas dar per gležnas.
Vaikystės sampratą įdomiausia pradėti knibinėti nuo suaugimo sampratos. Kas yra vaikas, apibrėžiama tik sugretinus su tuo, kas nebėra vaikas. Niekaip kitaip. Be to, suaugusieji šioje pirmojoje knygoje yra patys įdomiausi. Suaugusieji, kurie nebijo, suaugusieji, kurie prisiima atsakomybę, kurie neplepa be reikalo, kurie neišlieja emocijų ant vaiko ir išvis jų nelieja viešai (tiek „viešai“, kad matytų savas vaikas), bet vis dėlto ir nesislepia, yra gyvi žmonės, o ne didingai vaikščiojančios figūros. Tikrieji racionalieji ir gilieji suaugusieji – taip pat nebesantys egzotiniai padarai. Kitas klausimas, ar kada nors buvę. Ar iš tiesų egzistavo toks vaiko ugdymas, kokį Kašuba aprašo, – kažkada kur nors tikrovėje, o ne mylinčioje atmintyje?
Kašubos vaikystės prisiminimų knyga yra Möbijaus juosta, kurios viena pusė – tikrai egzistavęs ir iš tiesų patirtas modernybės apogėjui būdingas auklėjimas, o kita pusė – argi ne nuostabu! – yra to auklėjimo rezultatas: modernus žmogus, be daugelio kitų dalykų, pirmiausia jaučiantis neatšaukiamą pareigą prisiminti savo ugdytojus ir augintojus – tėvus, jų darbus, jų sukurtą aplinką kaip tobulą asmenybės formavimosi terpę. Skaitydama niekada nežinai, kuri Möbijaus juostos plokštuma lemia tokį skaitomos detalės grožį – ar praeities vaizdų, garsų ir emocijų įspaudas, ar autorės – atsakingo modernaus žmogaus – pareiga prisiminti vaikystę teisingiausiu įmanomu būdu.
Tačiau ir tuo šis klausimas nepasibaigia – ir tai pats žaviausias dalykas. Ne vien suaugusio žmogaus sąmonė atsimena vaikystę taip, kaip nuo mažens yra mokyta ją matyti ir įvaizdinti, bet ir toje atmintyje kiekvienas kitas suaugęs žmogus elgiasi, bendrauja taip, kaip priklauso jo amžiaus, jo išsilavinimo ir jo auklėjimo žmogui. Tėvai yra svarbiausi pirmojoje knygoje aprašyti suaugusieji. Gali būti, kad jų reakcijos ir poelgiai, jų būtent toks brandus elgesys ir manieros galiausiai yra rezultatas to, kaip jie kadaise auklėjo jų aprašytoją. Jie sukūrė ją, o ji – juos, tokius, kokią jie ją kūrė. Toks save nuo išorės trikdžių apsaugantis neišrišamai tvirtas tradicijos mazgas: tradicija, apie kurią įmanoma mąstyti ir kalbėti tik jos pačios teikiamais būdais. Todėl visi Kašubos aprašyti dalykai, net ir tada, kai jie šiurpūs ir baisūs, yra harmoningi. Visi jie yra toje pasaulio vietoje, kuri jiems numatyta.
Suaugęs žmogus Kašubos vaikystės prisiminimuose neturi baimių, liguistų prieraišumų, nelogiškų poelgių, kvailų sumanymų arba baisių atminčių, kurios nebūtų permąstytos ir nevestų į gilesnį pasaulio suvokimą. Betgi visi žinome, kad turi – turi visi ir daug. Gerai žinome, daug kartų skaitėme ir girdėjome, kad ne visi vaikystėje ar ir vėliau patirti siaubai yra integruojami, apipinami prasmėmis taip kaip Kašubos atmintyje: kai, pavyzdžiui, supratus, „kaip lengva yra nužudyti“, visam gyvenimui šios galios atsižadama. Anaiptol. Daug jų lieka nenušlifuotų, neįklijuotų į jokią mozaiką, aštrių ir pjaunančių vos prisilietus, kartais – apipuvusių ir purvinančių, gėdingų, prieštaraujančių bet kokiam asmenybės išgryninimui. Iš tiesų mūsų poppsichoanalitinių aiškinimų persmelkta žmogaus vizija tą įpratino sakyti ir verčia nuolat pabrėžti pamirštant vieną nuostabų dalyką, kurį Kašuba primena: atminties darbą.
Atminties darbas galingas, ir jo galia neturi nieko bendra su savęs apgaudinėjimu, o tik su diachroniniu savęs sukūrimu, kas anaiptol nėra jokia apgavystė. Kašubos prisiminimus gera skaityti dėl čia rodomo atminties darbo tobulumo ir dėl atsimenamų dalykų dermės su juos pasakojančiu balsu. Tarsi kalbėtis su pasibaigusios epochos atstove, jos klausytis suprantant, kad jos pasakojimas yra jos sprendimas ir toks jos poelgis – suaugusio, visiškai susiformavusio atsakingo žmogaus poelgis, kuriam nemeluoti yra tiek pat svarbu, kiek ir nesukčiauti, o nenuslėpti visada pirmiausia reiškia paaiškinti, o ne atidengti, pašiurpinti ir pagąsdinti. Kryptingas poelgis, o ne nostalgijos chaotiškai generuojami praeities vaizdiniai. Kašubos pasakojimas apie savo asmens ugdymą(si) yra poelgis žmogaus, kurį tas prisimenamas ugdymas(is) suformavo. Poelgis, turintis aiškią struktūrą, dar aiškesnius motyvus ir kaip niekas kitas įrodantis to ugdymo(si) sėkmę.
Abiejų knygų pasakojimuose aiškiai jaučiama gyvenimo pabaigos cenzūra – ne iškupiūruojanti „nederamus“ dalykus, bet visiškai kašubiška, meninė. Tvarkingas chronologinis pasakojimas dažnai sustingsta ties vaizdu ar vizija. Kadangi vaikystės prisiminimai prasideda nuo visiškos pradžios, nuo dar sėdėti nemokančio kūdikio (nekelkime klausimo, ar įmanoma tą laiką prisiminti, Kašubos tekstui jis nesvarbus), todėl pradžioje epizodai yra tik minimaliai sujungti, perėjimų nedaug, o po to, vaiko sąmoningumui augant, jų daugėja. Suaugusio žmogaus prisiminimas apie suaugusį žmogų – jau tobulas santykis tarp sustabdyto, pakitusio laiko, kai aprašinėjama būsena (pavyzdžiui, religinio jausmo sugrįžimas gražiame gamtovaizdyje), vizija (savęs kaip juodo marmurinio namo atvirais langais vaizdavimasis), vaizdas (jos pačios ar sesers laikinų namų skurdas) ar situacija (verkiančio nepažįstamo kareivio rankos laikymas traukinyje), ir taupių netankaus pasakojimo sujungimų, tarsi pagreitintų prasukimų iki kito detalaus vaizdinio.
Krenta į akis nepaprastas aprašomų vaizdinių detalumas, bet dar labiau stebina jų jungtys. Stropiai užpildytos, bet nepernelyg ryškios, tolydų tęstinį judesį sukuriančios atminties vaizdinių jungtys. Tokios tvarkingos, kad visiškai neįtikimos. Tikrai juk – kada buvo apėmęs tas įspūdis, kas pasakė tą frazę, kas buvo pirmiau, ar tas pokalbis su X, ar kelionė į Y, – toks būtų visiškai normalus darbas su atsimenamais epizodais, ypač po kelių dešimčių metų. Tačiau šiuose tekstuose prisiminimai vienas paskui kitą tvarkingai chronologiškai surikiuojami, sujungiami ir raiškiai aprašomi. Žinoma, toks yra knygos stilius, tokia buvo autorės idėja. Tačiau ne tik – tai yra ir atminties samprata, ir gyvento gyvenimo samprata.
Tie – beje, aprašyti dailininkės – ryškūs paskiri vaizdiniai yra stropiai sujungiami perėjimais, blankesniais, ne tokiais ryškiais ir smarkiai pagreitintais epizodais. Tokiu būdu pasakojimas ima veikti, yra būtent per tas sąsajas išjudinamas. Chronologija nėra tik sausa lygiaverčių laiko atkarpų seka, kaip sako kairologinio laiko entuziastai, chronologinė tvarka turi didžiulę aktyvinimo galią, ji išjudina, ji paskiriems vaizdams suteikia kryptį (tiesą sakant, dvi kryptis: pirmyn ir atgal) ir sąsajas. Ne prisimenamų vaizdų detalizavimas yra sudėtingiausias darbas, o jų sutvarkymas taip, kad jie matytųsi vienas kitame, skelbtų vienas apie kitą, vienas kitą vertintų, mestų vienas ant kito šešėlius ir šviesą, kalbėtųsi arba rėktų vienas ant kito ir nebeprimintų ant sienos sukabintų vaikystės ir jaunystės nuotraukų. Aleksandra Kašuba yra ypač gera pasakotoja. Pabandykime rašyti prisiminimus – tie iš mūsų (pirmiausia aš), kurie to nemokame, įsitikinsime, kad teišeina nykus nuotraukų albumas, toks, kokie rodomi užsisėdėjusiems svečiams.
Knygoje apie pasitraukimą iš Lietuvos apstulbina ypatingas glaustumas – pavyzdžiui, meilės užsimezgimas ir įsiplieskimas telpa į keturis sakinius ir yra visiškai aiškus, suprantamas, rezonuoja bet kam, kas bent ką nors panašaus yra išgyvenęs. Vos keli sakiniai, tačiau jie pagrindžia visą vėlesnį tekstą, nes liudija, užtvirtina unikalų santykį, kuris paaiškina ir kitus epizodus. Be jo būtų daug sunkiau suprasti keistą dukters gimimo epizodą, kai Vytautas Kašuba susimąstęs dingsta tada, kai jo labiausiai reikia, taip pat ir daugelį kitų.
Duonos kepimas Šveicarijoje pasibaigia nesėkme (atmintyje) ir tampa ženklu to, „kiek daug dar turiu išmokti“. Pasakotoja save rodo kaip netobulą ir nepakankamą, neužbaigtą, ir epizodas tokiu būdu įgyja kryptį. Įdomu, kad lygiai tokie, kokia pasakojime yra pati Aleksandra, – nei prastesni, nei garbintini, – pasirodo ir visi kiti sutinkami žmonės. Čia jie nenužiūrinėjami moralizuojančios pasakotojos žvilgsniu ir nevertinami iš išsipildžiusio žmogaus pozicijų. Skaidri pasakojimo modernybė matyti iš to, kad Kašuba pasakoja nekurdama morališkai didingo personažo. Pasakodama apie vaikystę smulkiai aprašo savo vaikiško žiaurumo priepuolį. Jaunystės prisiminimuose tas tikslumas ir nepasigražinimas matyti ne tik iš nenutylėtų „gėdingų“ nesėkmių kepant duoną arba sunkiai įsiliejant į išeivių bendruomenę dipukų stovykloje, bet ir tiesiog iš šaltos ir skaidrios introspekcijos visur, kur tik kalbama apie save. Savo gyvenimą prisimenanti moteris, lygiai kaip ir savo gyvenimą gyvenusi moteris, yra gyvas žmogus, ne paradigma. Tai leidžia ir kitus žmones matyti kaip žmones, o ne simbolius, ne pasaulio gėrio ir blogio apraiškas.
Kaip pati pasakotoja elgtųsi, taip ir tie žmonės elgiasi – taip, kaip tuo metu gali ir nusprendžia. Stengiasi padėti, kartais pavyksta, kartais ne, kartais susipainioja, suklysta ir dėl to netampa nei priešais, nei kokiais nors neigiamais pavyzdžiais. Ir todėl pasaulis yra pilnas žmonių: vairuotojas Insbruke, atsitiktinai sutiktas lietuvis Dresdene ir daugelis kitų padėjo išgyventi ir susiorientuoti, o nedraugiška kompanija pabėgėlių stovykloje – tiesiog šiek tiek kitokie žmonės ypatingoje situacijoje. Vėlgi jau minėta prisimenama situacija, kai naktį traukinyje Aleksandra paėmė ir laikė iš karo grįžtančio verkiančio kareivio ranką, – glausta, sukrečianti naratyvinė visuma, visiškai užbaigta detalė. Puikiai papasakota, taip, bet pirmiausia – Aleksandra drįso žiūrėti į tą kareivį, pajėgė ne tik pamatyti, bet ir parodyti empatiją, leisti laikyti jos ranką. Tada – nešiojosi tą epizodą iki pat gyvenimo pabaigos, greičiausiai jį tobulino, įreikšmino ir galiausiai surašė ne kaip pasakojimą apie save, bet kaip pasakojimą apie žmones, apie santykio galimybę. Būtent tai – pirmame plane ne „aš“, o santykis (kuriame renkuosi dalyvauti arba ne) – yra suaugusio žmogaus kalbėjimas.
Abi prisiminimų knygos yra modernybės epochos paminklai – epochos, kurioje buvo įmanoma, norima ir sveikintina suaugti. Suaugti, žinoma, ne pagal vieną modelį. Įvairių žmonių suaugimas skiriasi ne tik išmoktais amatais ar išugdytais gebėjimais – skiriasi labai daug kuo. Suaugti tereiškia skirtis nuo vaiko savo poelgių aiškumu ir suprantamumu. Kašubos pasakojimas apie auklėjimą, augimą ir suaugimą yra tobulai modernistinis tuo požiūriu, kad leidžia mums užčiuopti modernybės sąvokas ir sampratas tarsi gyvas ir tebesančias. Žinoma, ir dabar norėtųsi tokio atminties darbo senatvėje ir tokios prisiminimų raiškos. Bet daugumai mūsų visa tai bus visai kitaip. Ir tai irgi gerai.
