Sabina Brilo: „Kai kas mano, kad esu ragana“

 

Su Sabina Brilo susipažinome prieš ketverius metus. Ji pirmiausia man buvo poetė. Baltarusių poetė, nuo 2021 m. gyvenanti Vilniuje, faktiškai politinė pabėgėlė. Skaičiau jos eilėraščius, kurių dauguma buvo kelis kartus trumpesni nei mano, kai kurie panašūs į aforizmus. Daugelis jų pasirodė man nepaprastai artimi dėl minties paradoksalumo, ironijos, intelektualaus sąmojo. Be to, įžvelgiau juose preciziškai perdirbtą skausmą. Neilgai trukus susidraugavome. Vieną dieną dargi sutarėme, kad priklausome tam tikrai žmonių kategorijai, kurią Sabina pavadino „žmonijos nervais“. Tai buvo artima mano gal prieš du dešimtmečius išrastam įvardijimui „liūdesio specialistai“. Sužinojusi, kad ji ruošiasi paskaitai apie sąmojį poezijoje, tariau: padarom apie tai interviu? Sutiko. Pridūrė, kad truputį bijo. Galiausiai mudvi pasikalbėjome.

 

Sara Poisson

 

– Tie, kuriems patinka tavo, Sabina, poezija, žino, kad neretas tavo eilėraštis pralinksmina. Esi tvirtinusi, jog mes juokaujame todėl, kad siekiame patirti malonumą ir suteikti jį kitam (kad pasimėgautume kito malonumu). Kada supratai šį juokinimo poveikį? Kada pradėjai juokauti, kaip tai atėjo į tavo poeziją?

– Esu labai rimta ir nerimta tuo pat metu. Rimta, nes žmogaus gyvenimas – visiškai nejuokingas daiktas. Žmogui nuo vaikystės ko nors norisi, jam ką nors skauda, ištinka koks nors sielvartas – miršta arba dingsta artimas žmogus. Ūgteli – ir prasideda kančios, susijusios su meile, su socialiniais santykiais, pripažinimu. Arba materialinis nepriteklius, arba dvasinis, arba kokie nors nelaimingi atsitikimai. Vėliau išaugi iš jauno amžiaus ir reikia kaip nors įsitvirtinti pasaulyje, kuris pasikeitė ir jau „ne tau sukirptas“, reikia išlaikyti valdžią savo senstančiam kūnui ir silpstančioms smegenims. Niekam iš žmonių nepavydžiu, o užjaučiu visus. Ir todėl nenoriu didinti skausmo kiekio pasaulyje aplink save. O štai pradžiuginti žmogų arba padaryti ką nors jam malonaus – tai juk labai gerai, jei tau pavyksta.

Man patinka džiuginti žmones lengvu tekstu, kuris sykiu perteikia ir mintį. Juk mintys – tai labai sunkus dalykas, ypač jei jas galvoji. Todėl, kai pavyksta palengvinti kokią nors mintį pasitelkus vykusį sąmojį arba sutrumpinti, išgaląsti savo mintį iki aforizmo, man ir pačiai džiugu.

Visgi reikia pasakyti, kad nerašau specialiai „linksmų eilėraščių“. Tiesiog stengiuosi kuo tiksliau aprašyti reiškinius, kuriuos matau, ir būsenas, kurias patiriu. Kartais šie aprašymai išeina šmaikštūs, linksmi arba ironiški.

Apskritai visada buvau mergina su aštriu liežuviu. Bet pačius linksmiausius eilėraščius, galima sakyti, kibirkščiuojančius, parašiau būdama maždaug keturiasdešimties keturiasdešimt penkerių.

– Markas Twainas humorą laikė ne džiaugsmo, o skausmo ir tiesos išraiška. Jam humoras buvo viena stipriausių žmonijos priemonių kovai su neteisybe ir prietarais. Jis taip pat teigė, kad slaptas humoro šaltinis yra ne džiaugsmas, o liūdesys… ir kad Danguje humoro nėra. Ar tai reikštų, jog humoro griebiamės ne dėl to, kad mums linksma, o kad mums šiame pasaulyje nėra gerai?

– O apie ką kalbame, kai sakome „mes“?

– Ko gero, turiu galvoje abstrakčią žmonių daugumą, nors tokia kaip ir neegzistuoja.

– Kadangi save laikau universaliste, sakydama „mes“, paprastai turiu galvoje „žmoniją“ (tikriausiai man tai yra sava šiuolaikinė didžiulė žmonių gentis). Ir nors jau minėjau, kad žmogaus dalią žemėje laikau nepavydėtina, visgi reikia pripažinti, kad žmonija nėra vienalytė. Žemėje esama labiau pasiturinčių tautų, laimingesnių žmonių. Žinoma, norėčiau tikėti, kad yra asmenų, apdovanotų puikia sveikata ir gyvenančių lengvą gyvenimą be kitų sukeliamo skausmo bei kankynių. Tačiau galų gale net ir laimės kūdikis vis tiek susiduria su tamsiąja gyvenimo puse. Tai sakau norėdama pritarti Arthurui Schopenhaueriui, kad „šiame pasaulyje nėra kam per daug pavydėti, o pasigailėti galima visų“.

Man atrodo, kad humoro, kaip kovos priemonės ir būdo įveikti skausmą, apibrėžimas yra tiesiog savaime suprantama tiesa, su kuria sutinka daugelis: kartu su Marku Twainu – ir rašytojai, ir skaitytojai, ir kiti žmonės – gyvenimo gyventojai. Juokingos Charlie Chaplino komedijos – apie absoliučiai siaubingą, sunkų gyvenimą. O. Henry – tragiško likimo žmogus – rašė linksmus apsakymus. Štai prisiminiau eilutę iš Marinos Cvetajevos eilėraščio: „Kodėl neverkiu? – Todėl, kad juokiuosi!“

Kita vertus, manau, esama tokios kančios gelmės, kurios neįmanoma nei sublimuoti į pokštą, nei išgydyti sąmoju. Man regis, apie tai rašė Varlamas Šalamovas, peržengęs ribą, kai žmogiškojo pasaulio nežmoniškumas pasirodo nebesuvokiamas. Už šios ribos šypsenos jau nebeįmanomos, nebeįmanomas ir „lengvas gyvenimas“.

– Mums sutarus pakalbėti apie tai, kaip poezijoje veikia sąmojis ir kodėl jis pasitelkiamas, iš naujo skaičiau tavo eilėraščius. Ieškojau kurio nors, kuriame sąmojis būtų be tam tikro skausmo ar liūdesio, ar, tarkim, nepatogios tiesos priemaišų. Ir nelabai tokių grynuolių atradau.

– Tiesą sakant, išgyvenu gana daug skausmo. Esu iš tų, kurie viską „ima giliai į širdį“, tad eilėraščių kūrimas kartais padeda perdirbti išgyvenimus į intelektinį produktą, suteikdamas ir iškrovą, ir pasitenkinimą. Apie tai rašiau savo eilėraštyje „Žiūri į raides – galvoji: tai raidės“.

Žinoma, įdomi ši „gamybos“ technika: kokiu būdu nuoskauda ar skausmas, būdamas jausmu, perdirbamas į pokštą ar sąmojį – intelekto produktą? Galbūt afektas – tai medžiaga, akmuo tavo sielos gelmėse, o protas – tavo įrankis, tavo redaktorius. Protas ima ir kruopščiai, negailestingai tavo afektą apdoroja. Skausmas – būdas, kuriuo jaučiame. Protas – priemonė suprasti. Kalba įgalina perdirbti ir suteikti pavidalą.

Manau, kad eilėraščiai, sukeliantys šypseną, yra geriausi mano eilėraščiai; kaip autorė esu jais patenkinta. Tai eilės, kurios pavyko ir neverčia abejoti jų kokybe.

– Žinau, kad sąmojo kilmę bandei aiškinti remdamasi Sigmundo Freudo veikale „Sąmojis ir jo ryšys su pasąmone“ (1905) pateiktomis prielaidomis. Pagrindinė knygos idėja ta, kad humoras ir sąmojis yra mechanizmai, kuriais intelektas gali apeiti „sąmonės cenzūrą“. Humoristinė forma leidžia mums ignoruoti socialinius draudimus ar tabu, prasiveržti mūsų pasąmonei, mūsų troškimui. Tačiau, kaip žinome, tokį poveikį turi ne bet kokie juokeliai, arba kitaip: skirtingos sąmojo rūšys pasiekia ir suteikia malonumą skirtingiems žmonėms, skirtingoms auditorijoms. Ar esi patyrusi, kad tavo eilėraščių sąmojis kai kam ne tik nejuokingas, bet ir nesuprantamas ar netgi žeidžia?

– Oi ne, nesiimu aiškinti sąmojo kilmės – bandysi tai paaiškinti, galvą nusilauši. Tiesiog kažkada perskaičiau visus Sigmundo Freudo veikalų vertimus, man prieinamus rusų kalba. „Sąmojis ir jo ryšys su pasąmone“ – nelengva knyga, kurioje, man regis, pats Freudas labiau ieško atsakymų į savo klausimus, nei siūlo gatavą teoriją. Įdomiausia atrodo ta dalis, kurioje jis sąmojingos išraiškos atsiradimo mechanizmą lygina su sapnavimo mechanizmu.

Kaip pati tai suprantu?

Sapnas – tai vidinio režisieriaus išdaigos; jis pramogauja, kol sąmonė užmigdyta ir tavęs nebekontroliuoja. Užmigti – tai tarsi ateiti į kino salę, kurios ekranas yra tavo viduje, ir žiūrėti filmą, surežisuotą tavo pasąmonės, nepavaldų tavo sąmonės, dabar miegančios, cenzūrai. Sapnas gali atskleisti tam tikrą tiesą, glūdinčią pačiose slapčiausiose sielos gelmėse.

O apie juokavimo nuotaiką galima pasakyti, kad tai – ypatinga budrios sąmonės būsena. Pagautas tokios nuotaikos jautiesi, tarsi būtum pavartojęs lengvų svaiginamųjų, skausmą malšinančių ir baimę blokuojančių vaistų – rizikingai drąsindamasis ir balansuodamas tarp to, ką sakyti leidžiama ir ko ne, galėdamas draskyti sąlygiškumų ar konvencionalios kalbos audinį, kartais prasiverždamas beveik iki pat tiesos. Čia, kaip ir sapne, taip pat gali išryškėti kas nors tarytum apeinant cenzūrą, kas nustebins tave patį.

Sąmojo supratimo klausimas tikriausiai glūdi bendro supratimo plotmėje. Man atrodo, kad diskusijos socialiniuose tinkluose labai gerai parodo, kokios milžiniškos nesupratimo sienos skiria žmones, – man labai patinka ši frazė iš Merabo Mamardašvilio paskaitų. Kuo bendresne, populiaresne ir socialiai saugesne tema juokauji, tuo daugiau šansų būti suprastam.

Žinoma, egzistuoja tabu temos ar net draudžiamos įstatymu – tai pavojingo žaidimo teritorija, ypač mūsų laikais, kai viskas smarkiai cenzūruojama. Esama temų, kuriomis nepriimtina juokauti tam tikrose bendruomenėse. Pavyzdžiui, susidūriau su savo ironiškų eilėraščių, kurių herojus yra Jėzus Kristus, kritika. Tokia drąsa kartais įžeidžia pernelyg rimtų žmonių, kurie nesupranta poetinės raiškos ypatumų, jausmus.

– Esi kalbėjusi apie riziką, kurią prisiimi pasitelkdama sąmojį. Esą mūsų mintis uždara ir juokauti už leistinų ribų mums baisu, tačiau rizikuojame. Kita vertus, jeigu mes poetai, tai tikriausiai esame iš tų, kurie tarsi be odos. Kaipgi tai suderinama: toji didžiulė rizika ir nepaprastas jautrumas?

– Galbūt tas ypatingas jautrumas, vadinamoji plona oda verčia mus dažniau, palyginti su labiau apsaugotais žmonėmis, reaguoti tiesiog nervinio reflekso lygmeniu. Tau nuolat skauda, tau dažnai baisu, tau reikia kažką prisišaukti – ir šauki. Bet juk negali visą laiką tiesiog rėkti: „Aaaa!“, „Padėkite!“ ar „Aū!“ – nuolatos rėkti kažkaip gėda ir kvaila, juk kūdikio lovelę jau seniai išaugai. Kartą tai suvokęs ir susigėdęs, įjungi intelektualinį aparatą (tiksliau – smegenis!) ir išrandi įvairiausias žodines konstrukcijas. Refleksyvų klyksmą pakeiti apgalvotais sakiniais, suformuluotomis mintimis. Taip ir atsiranda eilėraščiai.

– Galbūt tai panašu į neurozę, aprašytą Freudo mokinės Karen Horney: tamsos paniškai bijanti mergina sąmoningai, tyčia išeina į naktį. Taip sukeliamas šokas, kuriuo bandoma paneigti vidinį nerimą ir susigrąžinti savigarbą, kurią taikome savo idealizuotam „aš“. Horney, beje, aiškina, kad toks elgesys neurozės negydo.

– Ar mane gydo mano pačios sąmojis? Jei eilėraštis pavyksta, jis patenkina mano estetinį tikslios formuluotės ir įdomios minties alkį. Na ir apskritai: vykęs eilėraštis, žinoma, teikia malonumą – visi tie dopaminai, serotoninai… Tad sveikatai bet kuriuo atveju naudinga. Taip pat ir psichinei. Galbūt eilėraščiai, kuriuose yra mintis, padeda neišsikraustyti iš proto. Nes be disciplinos formuluoti minčių neįmanoma. Negalima to daryti tiesiog „iš jausmo“ ar „pagavus emociją“. Net jei kalbėjome, kad ironiškai rašydami galime susilpninti vidinę cenzūrą, savo vidinį redaktorių visada stengiuosi išlaikyti geros formos. Neįmanoma vienu metu lepinti savo neurozės ir būti intelektualios formos. Reikia pasirinkti ką nors viena: arba esi neurotikė, arba mąstai ir dirbi suteikdama mintims pavidalą.

O kalbant apie šoko terapiją, neva „bijau – vadinasi, privalau tai padaryti“… Žinoma, ir aš esu ėjusi į akliną tamsą, kad kažkam kažką įrodyčiau ir papenėčiau savigarbą. Bet tai buvo anksčiau. Dabar emigracija ir būtinybė išgyventi verčia taupyti jėgas. Esamomis aplinkybėmis, kuriomis gyvenu, nenoriu nieko įrodinėti – nei kitiems, nei sau. Tiesiog norėčiau geriau suprasti aplinkinį pasaulį ir žmones, o tai pavyksta ne visada. Poetui „nesuprasti“ – labai blogai. Kaip žodžiais aprašysi tai, ko nesupranti? Gali tik reaguoti refleksyviai, „nugaros smegenimis“: rėkti, klykti, krūptelėti. O suformuluoti minties – ne.

– Esi sakiusi, kad, norint išsisakyti, tenka ieškoti gynybos mechanizmo. Tai kas gi yra tas sąmojis: rizikingas išėjimas į naktį, įveikiant tamsos fobiją, ar gynybinis mechanizmas?

– Jei pajutusi norą ar būtinybę išsisakyti griebiesi eilėraščio formos – vienaip ar kitaip naudoji ją kaip tarpininkavimo mechanizmą (juk gėda tiesiog verkti, rėkti ir trypti kojomis – apie tai jau kalbėjome). Poetinė ištara yra tarpininkavimas, mediacija. Ir čia esama dviejų mediumų: ir poetas, ir eilėraštis – jie abu yra tarpininkai. Jei samprotautume remdamiesi naivia prielaida, kad poetai transliuoja žmonėms tam tikras idėjas, kurias ima iš kažkokio „donoro eteryje“, galime įsivaizduoti keturis šios procedūros subjektus: donoras (idėja eteryje) → poetas (mediumas) → eilėraštis (mediumas) → recipientas (kenčiantis protas). Donorui (o juk jis – idėjos autorius!), suprantama, iš recipiento pusės niekas negresia, jis apskritai nepasiekiamas ir sėdi sau ten ant debesėlio. Tad jei recipientui idėja nepatinka, jis smogia tam mediumui, kuris yra arčiau jo, – eilėraščiui. Štai ir aptikome, kur slypi vadinamojo apsauginio mechanizmo prasmė plonaodžiam poetui. Eilėraštis – tarsi skydas: juk pats poetas nėra jo eilėraštis. Gerai valdai savo skydą, pati jį susikūrei – pati juo ir ginkis. Kartais tą skydą, žinoma, galima ir nuleisti. Tarkime, jei skaitytojas atnešė gėlių ir, pavyzdžiui, nori tave apkabinti.

– Tiek Gintaro Grajausko, tiek tavo eilėraščiai, kurių stilistika ir sąmojis neretai lyginami, veikia pagal schemą: „Pasirodysiu kvailys, tai nebebus prasmės mane kvailiu pavadinti kam nors kitam.“ Aš pati irgi turiu panašios praktikos – ne tik poezijoje, bet ir gyvenime. Prisimenu, viename interviu sakei, jog galbūt karas prasidėjo tik todėl, kad prastai tvarkeisi namuose, nesgi „niekas nežino, kur šiame pasaulyje yra tikrasis centras“. Šis tavo prisipažinimas labai panašus į tavo eilėraštį.

– Neseniai viename viešame pokalbyje pati kaip pavyzdį pateikiau eilėraštį „Manau, dauguma žmonių laiko mane idiote“ – ir sakiau, kad toks būdas yra tarsi prevencinis smūgis norint nuginkluoti kritiką. Bet visgi gali būti, kad yra ne taip. Galbūt tai tiesiog poetinis pavidalas gerai žinomai gyvenimo taisyklei: „Kaip tu žmonėms – taip ir jie tau“? Arba būdas priminti sau ir kitiems paprastą tiesą? Nežinau. Kodėl parašiau šį eilėraštį būtent taip – nežinau. Tie, kurie jį supranta, visiškai nėra idiotai, ir manęs, manau, idiote taip pat nelaiko. O jei kas nesupranta – na, vadinasi, tos nesupratimo sienos tarp mūsų gana aukštos.

Man atrodo, kad ir Gintaro, ir mano eilėraščiuose esama, viena vertus, nepasitenkinimo daiktų tvarka, o kita vertus – tos tvarkos priėmimo.

– Vienas sąmojingiausių rašytojų man – Vladimiras Nabokovas, kurio humoras nėra grynas ir dėl to man atrodo ypač taiklus. Nabokovo manymu, tikrasis menas humorą visada maišo su siaubu, juoką – su praradimu. Humoras jam buvo priemonė, padedanti skverbtis į sąmonės gelmes ir kvestionuoti realybę. Jis pabrėžė, kad tai, kas „komiška“ (comic) ir „kosmiška“ (cosmic), skiria tik viena raidė.

– Žinoma, viskas susipynę. Tai suprato ir Nabokovas, ir Kafka, ir Charmsas, ir Vonnegutas, ir Sorokinas bei kiti autoriai, kuriuos skaitome su malonumu ir virpuliu.

Tikriausiai galėčiau sakyti, kad išgyvenau ir siaubą, ir praradimą – juk jau penktus metus esu pabėgėlė, nors oficialiai šio statuso iš Lietuvos ir neprašiau. Tačiau negaliu grįžti į savo namus, palikau visą savo turtą, visą savo gyvenimo archyvą, draugus ir artimuosius. Apie tai nesinori kalbėti, nes žmonėms neįdomu to klausytis. Tai nesuprantama, jei neišgyvenai asmeniškai; čia kažkodėl nepakanka vien empatijos.

Asmeninio nesaugumo patirtis verčia, o gal moko abejoti realybe. Prasidėjus pilietiniam terorui Baltarusijoje, daugelis pasakojo, kaip norėjosi prabusti, nes nesitikėjo, kad visa tai vyksta tikrovėje. Nes tai ne-nor-ma-lu. Tą patį – kaip prabusti? – sakė žmonės pirmaisiais karo Ukrainoje mėnesiais. O dabar žmonės priprato prie baimės ir asmeninio fizinio nesaugumo. Mes vis giliau ir giliau grimztame į kažkokio absurdiško pasaulio prarają, kurioje normalizuoti visiškai nenormalūs – tiek etiškai, tiek estetiškai – dalykai. Ir mes tai priimame, prisitaikome ir tęsiame savo egzistenciją („mes“ – tai man reiškia, kaip jau sakiau, žmoniją).

O ką galėtume padaryti? Absurdas – tai nelogiška, tai juokinga ir baisu, nes absurdas neturi taisyklių, jis yra už moralės ribų, už gėrio ir blogio. Absurdo scenoje gali vykti bet kas, galimas bet koks scenarijaus posūkis. Įsivaizduok žinomiausią Hieronymo Boscho paveikslą „Žemiškųjų malonumų sodas“, pilną absurdiškų būtybių. Kiek jos juokingos, tiek ir baisios. Betgi ką daro kiekviena iš jų? Ir kam? Niekas nesupranta.

Moterys, išsilaisvinusios iš Baltarusijos kolonijų, pasakoja, kokios absurdiškos yra daugelis tenykščių tvarkų: normalizuota tai, kas nedera su sveiku protu, ko neįmanoma suprasti. Politinė kalinė Maryja Kalesnikava, išgyvenusi kalinimą vienutėje, incommunicado režimą, sunkią operaciją, išprovokuotą kalinimo sąlygų, po išlaisvinimo interviu sakė, kad kai kurie „visiškai laukiniai dalykai“ kalėjime jai kėlė juoką, „nes smegenys atsisakė tai priimti kaip realybę“. Ir juk žinome, kad iš proto išsikraustę žmonės neretai kvatoja.

– Taip, kai kurie iš mūsų kažkodėl nervingai juokiamės ir tada, kai mums kas nors labai nepasiseka. O dar viena iš sąmojo rūšių yra ironija. Ji yra sudėtingas ginklas, kuriuo neatsargiai gali susižeisti pats ar sužeisti kitą. Esi perspėjusi, kad iš ironijos srities lengva peršokti į piktžodžiavimo zoną ir kad nemėgsti piktžodžiavimo, laikai jį prasčiausia sąmojo rūšimi – „vienaląsčiu sąmojingumu“. Kas padeda išlaviruoti?

– Tiesą sakant, piktžodžiauju, bet tik labai siaurame rate. Kad nuleisčiau garą. Tai padeda, nors kartais po tokių išsiliejimų jaučiuosi neteisi ir kalta, o retkarčiais net gaunu pagal nuopelnus – pavyzdžiui, pradeda skaudėti pilvą arba ant liežuvio iššoka skausminga opa.

Viešai nepiktžodžiauju. Laviruoti nereikia, tiesiog nemėgstu skaudinti žmonių. Pasitaiko, žinoma, kad lepteli ką nors įžeidaus. Tiesą sakant, geriausias būdas – mažiau taukšti, tai sumažina riziką.

– Beje, galvodama apie sąmojo ar komizmo funkciją poezijoje, prisiminiau, kad panašų poveikį – išlaisvinantį – turi ir vadinamoji bjaurasties poezija. Psichoanalizės ir literatūros teorijos požiūriu humoras ir bjaurasties (negražumo) poetika iš tiesų atlieka beveik identiškas funkcijas.

– Mechanizmą, kai apsivaloma per pasišlykštėjimą, vėlgi galima suprasti pasitelkus pasąmonės sąvoką. Pasišlykštėjimas – tai afektas, emocinė būsena, kai sąmoninga kontrolė susilpnėja ir gali apimti stiprus jausmas, įskaitant katarsį, „išsilaisvinimą“.

Prisimenu Slavojaus Žižeko filmą „Iškrypėlio gidas po kiną“. Vienoje serijoje pasąmonę jis lygina su kanalizacija. Sako, kad gyvename gražiame, saugiame mieste, patogiai pastatytame ir švariai sutvarkytame, o po šiuo miestu driekiasi milžiniška nuotekų ir tunelių sistema su šlykščiu, dvokiančiu, nuodingu turiniu. Man labai patinka ši analogija; manau, ją galima pritaikyti ir socialiniam gyvenimui: yra jaukios kavinės, salonai ir teatrai, bet tuo pačiu metu egzistuoja kalėjimai, ligoninės ir dargi kankinimų kambariai. Anksčiau nesuprasdavau, kaip gali normaliai gyventi žmonės, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje. Dabar tai suprantu geriau. Galima visai komfortiškai egzistuoti lygiagrečiai baisiam pasauliui ir netgi jo viduje, jei įsitaisai paviršiuje ir negalvoji arba pamiršai, kad kanalizacija egzistuoja.

Manau, mūsų laikais riba tarp „gražaus“ ir „negražaus“ yra išsitrynusi dėl medijų technologijų ir rinkodaros. Kas reklamoje bus pavadinta gražiu, tą vartotojas ir pripažins gražiu. Pavyzdžiui, šiuolaikinis saloninis moters grožio etalonas su hipertrofuotais veido bruožais (sakyčiau net – veido dalimis ar elementais!). Pamenu, vaikystėje užjausdavau žmones su tokiomis jau labai mėsingomis lūpomis – man atrodydavo, kad jie kenčia dėl savo bjaurumo (pas mus sakydavo: „Lūpos kaip dešros“).

Arba, pavyzdžiui, kadaise mus mokė nesigirti, nes „tai negražu“. O dabar saviprezentacija labai pagyrūniška, savęs aukštinimas suvokiamas kaip ženklas, kad žmogus įvaldęs vadinamuosius viešinimo įrankius.

Galbūt šios estetinės normos tampa logišku vizualiu mūsų gyvenimo etinio kolapso pavidalu. Tik toks bjaurumas jau nebepajėgus sukelti vadinamojo estetinio šoko, nes jis normalizuotas. Ir karas jau normalizuotas, ir mirtis normalizuota, ir kraujas bei žarnos tūkstantį kartų pavaizduoti, nufotografuoti, pasidalyti ir užversti patiktukais.

– Ir visa tai gebame aprašyti taip, kad kitus prajuokintų. Turime ryškų pavyzdį savo literatūroje – Balį Sruogą su jo „Dievų mišku“, kuriame jis aprašė nacių konclagerio žiaurumus: skaitytojai juokiasi iki ašarų.

– Yra ir toks prieš 10 metų parašytas mano eilėraštis:

 

           Kada tai, kas slegia,

           pavirsta raidėmis

 

           Tai, kas degina,

           pavirsta raidėmis

 

           Tai, kas ūžia ausyse,

           Kas kurtina

           Kas persmeigia lyg kablys skerdienai kabinti

           Kas sustingdo į ledą

           lyg ginekologo instrumentas

           Kas dusina

           it čeriomucha*

           Kas sugniaužia ir atgniaužia

 

           Kad visa tai

           Visa tai

           Viskas

           pavirsta raidėmis –

 

           Žiūri į raides

           Galvoji: tai raidės

 

(vertė S. Poisson)