Kaip susitaikyti su savo nereikšmingumu?*

 

Emija Grigorjeva yra jaunosios kartos latvių poetė ir prozininkė, aktyviai įsitraukusi į Latvijos ir Lietuvos literatūrinį gyvenimą, – ją neretai galima sutikti literatūros skaitymuose, festivaliuose, rašymo ir vertimų dirbtuvėse. Svetainėje satori.lv ji prisistato kaip „rašanti ir verčianti iš lietuvių kalbos. Laisvalaikiu daranti tą patį.“ Išties Emijos ryšys su Lietuva ir lietuviais gana glaudus – intensyvų literatūrinį dialogą palydi ir literatūrologinės įžvalgos („Pas leišius gert alaus“, arba Lietuvis latvių poezijoje“, Metai, 2021, Nr. 5–6). Šiuo metu Emiją drąsiai galima vadinti bene produktyviausia lietuvių poetinio žodžio įgarsintoja Latvijoje. Tačiau pačios Emijos kūryba, kuri reguliariai skelbiama literatūros žurnaluose, lietuviškai rečiau prakalbinama. O ji išties to verta!

Emijos esė „Kaip susitaikyti su savo nereikšmingumu?“ tapo pirmuoju vertimo bandymu šešiems Vilniaus universiteto lietuvių filologijos studentams, lankantiems vertimo iš latvių kalbos seminarą. Bandymo būta ne tokio ir paprasto – teko Jurio Simanovičiaus muzikos albumą perklausyti, močiučių tarmę prisiminti, instagramo paskyrą susikurti (čia labiau seminaro dėstytojai), su mygtukinių telefonų veikimo ypatumais susipažinti (čia labiau studentams) ir, žinoma, gerokai pasiginčyti. Tačiau smagu pristatyti diskusijų rezultatą, viltingai linkint, kad šis bandymas nebūtų paskutinis!

 

Agnė Navickaitė-Klišauskienė

 

 

2014 metai, man šešiolika. Pabudusi vidury nakties, galiu tiksliai įvardyti savo instagramo sekėjų skaičių. Jei jis pasikeičia, praleidžiu ištisas valandas, vis prasukdama sąrašą ir bandydama išsiaiškinti, kas tas niekšas, kuriam mano gyvenimas nebeįdomus. Taip pat uoliai tikrinu savo sekamukų sąrašą, permąstydama, ar visgi nereikėtų išmesti iš draugų kokio klasioko, kuris ne itin stilingas (na ir kas, kad mokomės vienoje klasėje), ar giminaičio (tas tai neįsižeis). Susipažįstu su kuo nors, mes apsimainom instagramais, po kelių dienų konstatuoju – ogi jis nustojo mane sekti! Ot, pinda! Rimtai? Pasekė tik todėl, kad pasekčiau jį. O gal atvirkščiai? Esame kaip romantinio filmo herojai – atsisveikiname ir nueidami vis atsigręžiame į vienas kitam atsuktas nugaras.

Stengiuosi pamėgdžioti nuotraukas, nusižiūrėtas platformoje „Weheartit“. Pusplikė mergina guli prie baseino išrietusi nugarą, tarsi būtų apsėsta. Vienoje nuotraukų redagavimo programėle taip užtamsinau vaizdą, kad nieko neįmanoma įžiūrėti – aš tik su maudymosi kostiumėliu ir petnešėlė „netyčia“ nusmukusi.

– Juk net nesimato, kad tu tik su maudymuku ir petnešėlė „netyčia“ nusmukusi, – sako draugė ir ištraukia iš rankų telefoną, – duok čia, tu viską sugadinsi.

Telefono ekrane ji sukioja stilizuotą ratuką, kuris maloniai kliksėdamas reguliuoja ryškumą, dar šį bei tą pakoreguoja, dar labiau paryškina vaizdą. Ji primena burtininkę, kuri žiupsnis po žiupsnio į didelį katilą meta įvairias žoleles, plaukus, seiles, kraują, kol galiausiai paspaudžia „išsaugoti“.

– Viskas, davai, kelk. Palaikinsiu.

– O ką tu pati kelsi?

– Va šitas, – ji atsuka į mane savo telefono ekraną, kur pirmoj nuotraukoj sukuista pūkinė antklodė, antroj – ant jos padėtas dubuo vyšnių, o trečioj – ji apsimovusi kelnaites su vyšniomis – pastarąją man teko paredaguoti, kad į akis nekristų neįdegusios juostelės, likusios nuo maudymosi kostiumėlio.

Tada į kambarį įeina mama.

– Pažiūrėkit, kokia Aija nusipenėjusi, siaubas, kaip galima tokią foto įkelt, jai tikrai ne visi namie, – paduoda mums savo telefoną.

Mes pritariamai palinksime.

Matau pasaulį per instagramą – tarsi man prie akių būtų pririštas kaleidoskopas su filtrais, pozomis, tekstais po nuotraukomis. Kartais susimąstau, ar jį prisirišau pati, ar vis dėlto kas nors kitas. O jei ne aš – tai kas? Visas mano laisvalaikis – tai pastangos atrasti instagramišką vietą ar drabužį, ką nors, kas nuotraukoms suteiktų tą taip trūkstamą detalę. Instagramas yra mano esybės praplėtimas pasaulyje, ir aš ją kuriu tokią, kokią tik noriu.

Tačiau širdelių visuomet per mažai, nuotraukos po poros savaičių kažkaip nebepatinka. Greičiausiai todėl, kad pamačiusi, kas mano nuotrauką palaikino, bandau į save pažvelgti jų akimis ir beveik visada randu naujų trūkumų – tai šukuosena, tai išsiviepus, tai žmonės greta nepakankamai stilingi ar aprašymas po nuotrauka niekam tikęs. O jei kas palaikino tą nuotrauką tiesiog šiaip… ne todėl, kad patiko, o tam, kad pasišaipytų? Kaskart papostinus streso daugiau nei pasitenkinimo, nes smegenys atlieka tai, kam treniravosi tūkstančius metų, – už nežinomybę atlygina dopaminu¹, todėl aš vėl ir vėl perkraunu puslapį, daugindama mirtinai paveikius paspaudimus (vienas, du, trys žmonės palai… keturi, dvidešimt aštuoni, keturiasdešimt penki žmonės palaikino jūsų nuotrauką). Privalau žinoti, ką apie mane galvoja mano gentis. Turiu įsitikinti, ar iš krūmų neiššoks koks neigiamas komentaras, nuo to priklauso, ar išgyvensiu. Pradeda daužytis širdis, užplūsta karščio banga. Ruošiuosi kovot arba bėgt.

Šis polinkis nuolatos kontroliuoti tai, kaip mane mato kiti, kelia nerimą, bet norint atsisakyti kontrolės reikia nuolatinių pastangų. Jei kontrolės pojūtis taip lengvai pasiekiamas – ištiesk ranką ir paimk telefoną, kad patikrintum, kas palaikino, kas papostino, kas ką parašė, kas kur leidžia laiką, kokie pažymiai el. dienyne, kas užduota, kam nuolaida – abejingumas ilgainiui tampa darbu visu etatu.

Vieną dieną nebeištveriu ir imu trinti nuotraukas, kurios man nepatinka. Aš sukursiu save iš naujo. Atsikvošiu prie profilio, kuriame beliko trys nuotraukos: pušynas prie namų, ką tik nukirsta eglės šaka ir šuns letenos per visą vaizdą. Ir dar nuotraukos, kuriose mane kažkas užtagino ir kurios atskleidžia viską, ko nenoriu matyti – savęs pačios. Šią trumpą abejonės akimirką aš tai tiesiog padarau – ištrinu instagramą visiems laikams.

 

●

 

2018 metai, mano širdis sudaužyta. Belieka žengti žingsnį tolyn – griebtis mygtukinio telefono. Jei nebūsiu pasiekiama ir kiti neturės galimybės susisiekti, gyventi turėtų būti lengviau. „Naujoje“ „Nokia3310“ nėra nei telefono numerių, nei interneto. O ir „naujame“ kambaryje neturiu nei interneto, nei televizijos, nei kaimynų. Saulės šviesa į butą patenka tik atsispindėdama nuo Onkologijos centro langų. Valandų valandas sėdžiu fotelyje, skaitau knygą po knygos ir staugiu nesavu balsu, išgyvendama kartu su mergina, iš kurios žaltys pavogė visus drabužius.

Vieną rytą man skambina eilinis nežinomas numeris. Drąsiai spaudžiu žalią mygtuką. Būdama visiškai abejinga viskam, kas nėra mano rūdijanti širdis ir jos patiriamos kančios, jaučiuosi palūžusi ir todėl neįveikiama kaip užsikirtusi spyna.

– Alio.

– Tu nesiruoši atsakyti į mano elektroninį laišką?

– E… kas skambina?

– Silvija Radzobė.

– Aa, laba diena, at-atleiskit, dėstytoja, namuose neturiu interneto.

– Telefone irgi neturi?

– Mano mygtukinis.

Dėstytoja akimirkai nutyla, tada stebėdamasi klausia:

– Tai kaip tu gyveni?

– Aš…

– Būk po valandos, ginsies kursinį, nebeturiu laiko cackintis.

Mašinoje klausausi Jurio Simanovičiaus albumo „Kaip susitaikyti su savo nereikšmingumu“. O mažasis brolis, kurį retkarčiais vežu į mokyklą, mažu mygtuku prietaisų skydelyje atsuka frazę „Kada tu, Dieve, pagaliau atsipisi“ ir reikiamu metu įsijungęs visa gerkle pritaria. Kažkodėl man atrodo, kad jis mane todėl ir supranta, jog išvis nieko nesupranta. Atėjusi į universitetą, atsidarau kompiuterį ir perskaitau keletą neatidėliotinai svarbių el. laiškų, kurie visi pasirodė atidėliotini ir nesvarbūs.

 

●

 

2024 metai, vykstu į rašytojų rezidenciją Janio Baltvilko namuose „Zīlītės“. Nutariau feisbuko turgelyje vėl įsigyti mygtukinį telefoną. Kiti į rezidencijas važiuoja, kad pailsėtų nuo vaikų, todėl iš pagarbos jiems turiu sugalvoti, nuo ko man reikia pailsėti. Telefonu naudojuosi vidutiniškai keturias valandas per dieną. Mano galva, tai labai daug. Aktyvus ko nors ignoravimas arba į šalį padėtas ar kišenėn įkištas išmanusis reikalauja smegenų darbo. Nė nepaliesdami telefono, mes vis įsivaizduojame, kokia neatidėliotinai svarbi informacijos žuvis per tą laiką bus įplaukusi į amžinosios nežinios tinklą. Bet aš nenoriu apie tai galvoti, noriu rašyti.

Vieną dieną su rezidencijos kolege Santa važiuojame į Durbės pilį. Ekskursijos pradžioje paprašiau gidės tušinuko ir lapelio, kad galėčiau užsirašyti savo mintis ir klausimus. Vėliau, valgydama Santos įsimestą bandelę su lašinukais po turbūt bjauriausiais liūtais pasaulyje, sakau:

– Bet žinai ką: jei turėčiau aifoną, apskritai net neklausyčiau, ką jos pasakoja, – tuo pat metu gūglinčiau viską, kas man įdomu, ir taip pat greit viską pamirščiau. Bet žiūrėk: dabar beveik galiu tau pati ekskursiją pravesti apie fon der Rekes, ir prisiekiu – po metų paklaustum, kas yra lambrekenas ir litofanija, aš prisiminčiau.

Kai Santa nieko neatsako, užgeriu bandelę gurkšniu vandens ir žiūriu tolumon.

– Ką manai, leidžiamės tuo keliu? Kad nereikėtų grįžt pro ten pat, – pasiūlau.

– Tai pažiūrėk gūglmepsuose, – šypsosi Santa ir supratingai pavaišina dar viena bandele.

Vakare ištuštinu lėkštę ir stumiu laiką žaisdama gyvatėlę. Ilgai žaisti negaliu, nes telefonas išsikrauna.

– Argi šitie neturėtų savaitę laikyti? – nustebusi klausiu lyg ir savęs, lyg ir Santos, lyg ir suomių, kurie tam aparatui suko varžtus.

Kadaise savaitėmis išlaikydavusi baterija per metus nusilpo. Gyvatėlė irgi juda daug lėčiau nei vaikystėje. Aš jau iš anksto uždedu nykštį ant reikiamo mygtuko ir žiovaudama laukiu, kol pikselis po pikselio roplys prišliauš prie dobilėlio lapą primenančio simbolio.

Vieną naktį, kai Santa jau išvykusi iš rezidencijos ir palikusi mane „Zīlītėse“ vieną, pabundu nuo mergaitės šauksmo. Įsijungiu aifoną, kurį specialiai pasiėmiau, kad galėčiau atlikti darbus, kuriems būtinas „Smart-ID“, įvedu ekrano atrakinimo kodą, „Wi-Fi“ slaptažodį ir atsidarau programėlę „Merlin Bird ID“. Įtarimai pasitvirtina – tai ne maža mergaitė, o pelėda. Nusiunčiu balso įrašą porai žmonių, atsakau į žinutes ir el. laiškus, skrolinu feisbuke ir kikenu į pagalvę, žiūrėdama rylsus iki trečios ryto.

Kitą dieną pabundu apie vidurdienį ir jaučiuosi vienišesnė nei bet kada anksčiau. Visi dalyvauja feisbuko renginiuose, keliauja, reklamuoja savo verslus ir talentingus vaikus, Dacė Meierė pakrantėje rado melsvai baltą šukę, tik aš čia sėdžiu ir vėpsau. Kadangi SIM kortelė yra manajame „Nokia3310“ ir aš neketinu pasiduoti, išeinu pasivaikščioti su dviem telefonais. Su aifonu bent jau galima kažką nufotkinti. Juk neliks jokio prisiminimo iš „Zīlīčių“! O ir aš niekada nebebūsiu tokia jauna ir kartu tokia graži kaip šią akimirką. Pasidarau porą asmenukių su kasdieniniais žygio drabužiais. Nufotografuoju nepažįstamus grybus ir augalus ir grįžusi bei prisijungusi prie interneto identifikuoju su „Google Lens“. Nusiunčiu asmenukę porai draugų. Tegu mato, kad dar egzistuoju. Koks pasitenkinimas! Žinoma, peržiūriu ir gautus memus bei rylsus, nusiunčiu šį tą atgal, atsakau į žinutes „WhatsApp“. Niekas nebežino, kaip su manimi susisiekti – per „WhatsApp“, mesendžerį, SMS, el. paštu – ar visgi skambinti. Jaučiuosi lyg ne nuo išorinio pasaulio būčiau atsijungusi, o sukūrusi savo asmeninį wuphf ².

Kitą dieną bandau prisiminti nors vieną iš identifikuotų grybų ar augalų. Visiškai nieko neatsimenu. Nusprendžiu aifoną visgi išjungti ir palikti stalčiuje. Jaučiuosi kaip narkomanas, kuris pasiryžęs nebevartoti, bet vis tiek spintoje paslepia dozę – dėl viso pikto. Bandau susigalvoti naujų laisvalaikio užsiėmimų – pasivaikščiodama skinu po obuolį nuo kiekvienos pakelės obels, atsikandu ir įvertinu balais nuo vieno iki penkių. Kas vakarą pašiūrėj prie Ulmanio laikų spintos padedu avietę – guliu ir laukiu, kada pasirodys mano pūkuotasis draugas. Jis niekada nepasirodo, bet ryte skanėstas visada būna pradingęs. Bandau slapčia prasmukti prie kaimynų tvenkinio išsimaudyti, kad manęs nepastebėtų ir nepagautų.

Trečios savaitės pradžioje man įkyrėjo būti vienai kaime. Maldauju obuoliauti atvykusių tėvų, kad nuvažiuotume į kokią ekskursiją.

– Jūs manęs niekada taip ir nenusivežėt į Pagranduko muziejų!!! – šaukiu jiems jau lipant į mašiną, bet jie tik nusijuokia ir užtrenkę dureles išvažiuoja.

Dar neišsukusi iš kiemo, mama patikrina, kas naujo feisbuke. Jaučiuosi kaip apleista bobutė, pas kurią atvykstama nupjauti žolės ir pakeisti klausos aparato baterijų, nors namuose nėra ko klausyti.

„Kada atvažiuosi?“ rašau draugui, o jis atsako: „M□nuo be man□s – juk □ito tu ir nor□jai!!!“

Vieną vakarą vėl pasidaro baugu, bet aifono nesigriebiu. Paskambinu krikšto mamai.

– Paimk vienų baltų žvakełį ir apaik visʼs nama kompʼs, jei ugniuki dreb, negal, vaikel, palikt.

Pakanka tik įsivaizduoti, kaip ugniuki ima virpėti, ir atsiminti mergaitės šauksmą, kad nedrįsčiau kažką tokio išbandyti. Labai noriu siusioti, bet dieną į kambarį atsinešiau keletą knygų iš Baltvilko žaliojo namuko – kad drėgną vakarą nesušlaptų. Ramybės neduoda mintis, kad praversiu duris į virtuvę, o ten sėdės Baltvilko šmėkla ir skaitys prieš jo paties valią vidun sutemptas knygas. O kas jam belieka? Sukalbu „Tėve mūsų“, susikaupiu ir einu. O kas man belieka?

Eilinė darbo dienos popietė. Griebiu dviratį ir važiuoju į Šlokenbeką. „Viduliuose“ vėl pjauna žolę – dar net per nago juodymą neataugo, o jau pjauna. Dviratis geras, todėl kelionė atrodo trumpa. Pasirodo, be aifono, kuris bombarduotų mane neišsenkamais įspūdžiais, esu ekstravertė. Pasakoju bibliotekininkei, kaip mane kone mirtinai išgąsdino svetimas vyras, naktį beldęs į virtuvės langą. Galiausiai išaiškėjo – tai tik genys, cha cha cha! Nežinia kodėl snapu kirto skylę namo sienoje, tu tik pamanyk, cha cha cha! Pašnekovė tuštiems plepalams laiko negaišta, galbūt jausdama, kad jei man nebus įdomu, išeisiu, – ima pasakoti, kaip Ilmaras Tirmanis užpuolęs Janį Baltvilką kirviu. Abi einame suvalgyti sūrio pyrago į Šlokenbeko užeigėlę. Po to užsuku į parduotuvę. Pirmą kartą po ilgo laiko vaikštinėju tarp lentynų ir suprantu, kad man visiškai nieko nereikia – tik pabūti tarp žmonių.

Užmezgu pokalbį su vienu vyru, klausiu, kur čia tas Milzkalnės tvenkinukas, nors prie jokio tvenkinuko net neplanuoju važiuoti. Gal aš dabar esu tas frykas, kurį kartkartėmis sutinka Rvynas Vardė³? Gal mes visi turime „Nokia3310“? Čiupinėju visokius sendaikčius. Kadangi ilgai čia užsibuvau, visgi nusiperku sausainių ir Ukrainoje pagamintą veido kremą už vieną eurą. Minu atgal ir fantazuoju, kas ir ką man šiomis dienomis galėjo parašyti „WhatsApp“, ir mane apima nerimas. O jei kas nors labai labai labai svarbaus? Kas nors neatidėliotino? O jei Karlis Vėrdinis parašė, kad laukia mano romano ir nori jį redaguoti, bet susigėdo ir ištrynė? Aš juk niekada apie tai nesužinosiu! O jei kas blogo nutiko? Mamai, tėčiui, broliui? Sustoju šalikelėj ir išsitraukiu iš kišenės savo nokiją – tuščiame, tamsiame ekrane šviečia ryšio operatoriaus užrašas LMT. Tada prisimenu ankstesnius „neatidėliotinus“ el. laiškus. Jei telefone kažkas yra neatidėliotina, labiausiai tikėtina, kad tai neatidėliotina kitiems, o ne man. Kartais ateina SMS „□sijunk vacap□“. Kartais žodžiuose būna tiek daug brūkšnelių ir paukščiukų, kad tenka spėlioti, kas turėta omeny. Pavyzdžiui: „Ar gal□tum i□mokyti vaiku□ius greita□neki□ – kaip □e□ios □□sys su □e□iais □□sy□iais?“

– Per visus šiuo metus vienintelį Ralfą esu mačius taip einant per lauką su dviračiu, jau pamaniau, kad dievai pašaukė, – sako kaimynė, į kurios kiemą žemėtais batais įsivarau dviratį, ant vairo pasikabinusi parduotuvės „Citro“ maišiuką. Sausainiai ir veido kremas sukritę taip, kad atrodo – ten tikrai bambalis.

– Ne, kaip matot, aš vis dar gyva ir ieškau trumpiausio kelio į „Zīlītes“.

Šeimininkė išjungia elektrinį piemenį. Prieš tai ji keletą kartų pabrėžia išjungsianti elektrinį piemenį, kad suprasčiau, jog ši sodyba nėra pereinamasis kiemas.

Kol varausi dviratį per pievą namų link, kyla rūkas. Atrodo, tarsi kas trintuku trintų viską aplink mane – eglių kamienus, obelis, aroniją, žaliąjį namelį, kurį Baltvilkas, visai kaip kadaise mano tėvas, veikiausiai pasistatė tam, kad galėtų netrukdomas gerti, nors apie tai niekas garsiai nekalba – ir gerai. O aš išvystu pievoje prie mano „Zīlīčių“ šuoliuojančias stirnas. Jos laigo aukštai, tarsi mėgindamos peršokti besileidžiančią saulę arba, kitaip nei aš su savo gremėzdišku dviračiu, – nesumindžioti nė vieno motiejuko, kurie blizga ką tik aprasojusioje žolėje. Kai saulė taip žemai, šešėliai ištįsta ir visur pasimato voratinklių gijos. Tarsi norėdamos pasivyti besileidžiančią saulę, tiesiai virš mano galvos praskrenda gervės, pilvais kone liesdamos pageltusias medžių viršūnes. Instinktyviai griebiuosi telefono, bet atsipeikėju laikydama kažką panašesnio į akmenį, ir kol mano kūnas ruošiasi kovoti arba bėgti, akimirkai tampu pirmykščiu žmogumi. Turiu akmenį ir susitaikau su savo nereikšmingumu.

 

satori.lv

Vertė (abėcėlės tvarka): Dovydas Bartkus, Milita Matuzaitė, Marija Nordkvelle, Mantvydas Samsanavičius, Vaiva Vareikaitė, Julija Vepštaitė