Šito laiko knyga: trys „Marialės“ pamokos

 

Apie poeziją keista rašyti todėl, kad poezijoje viskas yra jau parašyta ir nieko ten nebereikia pridėti ar juo labiau aiškinti. Romanas Ingardenas, lenkų fenomenologas, piktinosi tais, kurie prie Hölderlino, Rilkės ir Traklio lyrikos „pririmuoja metafizinius traktatus“ ir taip panaikina tai, kas tame kūrinyje turi būti tik nuojauta ar neišsakyta įžvalga. Čia būtent tai ir darysiu. Pririmuoti pirmąja prasme nieko nepavyktų, bet norisi parašyti apie kelias galimas šios knygos perskaitymo trajektorijas, kurios rodo „Marialę“ esant tiksliai šito laiko knyga. Jų, žinoma, yra daug daugiau – skirtingų, persikertančių arba ne, viena kitai prieštaraujančių arba ne, iš dalies sutampančių arba visiškai originalių. Geri knygos tekstai moko ne trijų, o daugybės dalykų, bet dėl raiškos ir savo pastabumo ribotumo galiu artikuliuoti tik kelis iš jų.

Pirmiausia minimas „pririmavimas“ erzino Ingardeną dėl to, kad tokiu būdu užpildomos vietos, kurios yra tuščios, turi būti ir likti tuščios, – praleidimai, peršokimai, kuriuose nėra nieko ir turi nebūti nieko. Pagarba nebuvimui, praleidimams būdinga bet kokio pasakojimo recepcijai, bet ypač šios pagarbos reikalauja poezijos skaitymas. Nebuvimo rodymas yra „Marialės“ stiprybė – čia jis mėklina įvairiais būdais ir antipavidalais. „Marialė“ apskritai nėra jaukus skaitinys. Skaitant neapima teatro jaukumas, kai garsai tampa maloniai duslūs, o matine šviesa apšviesti daiktai įgauna aksominį paviršių. Anaiptol. „Marialė“ kuria kitokią atmosferą – šaltos, aštrios ir slidžios tikrovės su keista nebuvimo akivaizdybe. Nuo pat knygos pradžios prasideda pyktis – be pagiežos, be dirbtinio susimenkinimo, be pavydo, be keršto – kaip Sylvios Plath.

Pirmiausia, nebuvimas nėra mirtis ir jo ieškoti reikėtų ne nuorodose į ligą, mirtį ar mirusiuosius, kurios šioje knygoje yra dažnos ir sodrios, maksimaliai gyvos, nešiurpios ir net neatstumiančios. Nebuvimas dvelkia iš ten, kur subyra reikšmės. Štai kaip čia:

 

kai mėsos nupus taip norėčiau pasičiupinėti griaučius viso labo

baltą stuburo vingį kur iškrypęs stuburas bėda nelabai tikiu

kad galėsiu tą padaryti

 

veikiausiai kaip Herakleitas ir sakė būsiu virtusi vandeniu

mudviejų urnų žetonai dugne pagaliau atsitrenks vienas į kitą

 

Čia nebuvimo nematyti iki paskutinės eilėraščio eilutės. Viskas, kas iki jos, – žaisminga ir įdomi minties tėkmė: norisi pačiupinėti savo negyvus griaučius; čia pat netikima, kad tai įmanoma, ir ne todėl, kad mirusieji nesičiupinėja, bet todėl, kad turbūt virsta vandeniu – nebėra griaučių. Bet atsiradus urnų žetonams žaismas nutrūksta. Tą, kas žaismingai neįmanoma, todėl labai įdomu, keičia tai, kas skausmingai neįmanoma. Kremavimo žetonai niekaip nesusiję nei tarpusavy, nei su gyvais žmonėmis ir jų santykiais (ypač dingus asimetriškai atsiminimo galimybei – kai vienas iš tų žmonių dar gali prisiminti kitą). Visa ši modalinė skausmingos neįmanomybės painiava itin sunkiai aprašoma, bet eilėraštyje ji pasirodo per vos kelis žodžius, vieną jo eilutę, per tono pasikeitimą. Į urną įdėtas žetonas yra silpniausias tapatybės ženklas iš visų įmanomų, daugumos iš mūsų (pasirinksiančių kremavimą) pats absurdiškiausias ir nepoetiškiausias palikimas ir dėl to stipriausias posūkis eilėraštyje. Ši katachrezė ne užbaigia fantaziją apie savus griaučius, bet nutraukia. Dauguma mūsų kada nors būsime ženklinami tais žetonais, bet nei pačios mes, nei kas nors kitas tos sąsajos tarp žmogaus ir žetono neužčiuops. Taip lėtai ir ramiai atsiduriame nebuvimo sferoje. Ne mirties, bet nebebuvimo, kuris konkrečius mirties vaizdinius labai susilpnina.

Dar apie „Marialę“ norisi kalbėti kaip apie absurdo estetikos knygą. Absurdo estetika gelbėja nuo begalinės svarbos estetikos – dar ir todėl tai yra mūsų laiko knyga. Grožio pojūtis nyksta nuo didybės ir svarbos jausmo (atsiprašau priešingai teigusio Kanto, bet deja), o kadangi kasdieniai rūpesčiai yra linkę tapti maksimaliai svarbūs, absurdo grožio verta vis mokytis iš naujo – štai, pavyzdžiui, iš tokių knygų. Retai kur pamatysi absurdą rodomą gražiau negu tuose „Marialės“ eilėraščiuose, kurių veiksmas vyksta nykioj kasdienės rutinos aplinkoj. Kuo nykiau rodomi „Senukai“, oro uostas, lėktuvas, stadionas, medicininės patikros kabinetas, daugybė kitų erdvių, tuo įspūdingesnis, ryškesnis ir iškalbingesnis yra per jas persimatantis absurdas kaip portalas, atveriantis metafizinius klausimus. Apskritai kasdienybėje metafizinės idėjos nekyla, nesinori persvarstyti, kodėl yra štai tas ar šitas, ką reiškia štai to ar ano buvimas ar nebuvimas, – visa tai nei pastebima, nei patiriama. Bet kai rutininė situacija pamatoma kaip be galo keista ir tas keistumas stiprėja, visa dalykų padėtis praranda paprastą kasdienę prasmę. Į absurdo peršviestą rutiną įaugusios religinės figūros tik parodo, kad jokia išmokta formulė to portalo nepajėgia užverti:

 

           Atleisk man, Viešpatie, mylėjau pavidalus.

           Geltonas mimozas kosmetikos parduotuvėj.

           Šunų kirpyklas, kvepiančias jorkiais ir fyfomis.

           Stetoskopą ant kaklo, sinusitą balse.

           Baltas kelnaites po raudonom suknelėm.

           Pirmūniškas banalybes.

 

                                                                  („Henryka“)

 

Absurdas turi ypač gerą bruožą: kai jis pasirodo, nebeišeina jo motininės terpės nei kritikuoti, nei pajuokti, nei pašiepti. Ji pasidaro graži savo butaforiškumu. Tai, kas primena socialinę kritiką, kaip eilėraščiai „Rašytojai sukčiai“ (pavadinimas atlaidus ir nepiktas kaip lentelė zoologijos sode), „Prezidento rinkimai“ ir panašūs, daug labiau perskaitoma kaip grožėjimasis butaforija:

 

    Mūsų namuose įrengs muziejus, todėl jau dabar

    rūpinamės eksponatais – briedžių ragus

    prie galvų prisitvirtinom.

 

    Mūsų vienatvė šventa, papročiai nepajudinami.

    Rankogalių sąsagos paauksuotos.

                                                                                  („Prezidento rinkimai“)

 

Judėjimas tomis absurdo trajektorijomis leidžia čiupinėti pačius nemaloniausius, bjauriausius prisiliesti dalykus, tokius kaip susireikšminimas, pasipūtimas, savo šventumo ar kokio kito išskirtinumo rodymas. Jie atsiduria po stiklu žmonių muziejuje ir nebeatrodo nei bjauriai, nei piktai – tik rūšies savybės. Tai savaime gražu ir to tarsi jau užtektų gerai poezijos knygai, bet „Marialė“ tuo neapsiriboja: čia ironiška susireikšminimo analizė (norisi vadinti susireikšminimo dialektika) kaitaliojasi su pliūpsniais neironiško skausmo.

Galiausiai absurdo jausmas kuria mažo, atsitiktinio įvykio, vaizdo ar pokyčio saitą su begaliniais ir universaliais dalykais. Savo svarbius reikalus pamatyti kaip labai mažus begalinėje perspektyvoje – didžiausias absurdo estetikos laimėjimas:

 

           Sargai! Jeigu tikrai esate netolies,

           teužplūsta viltis nuo jūsų buvimo.

 

           Kad nuolat jaustume, jog protingesnė būtybė

           kitaip regi šiuos menkus vargelius.

 

                                                             („Angelai sargai“)

 

Gražus absurdas yra neapsimetantis ir nesusisvarbinantis žvilgsnis į save, į savo veiklą, gyvenimo kelią – ypač tą, kuris dar bus:

 

Gyventi reikėtų ne dėl savęs, – sakau pindama tau kasas.

                                                                                  („Elementorius“)

 

Trečioji „Marialės“ pamoka yra apie išsitapatinimą – temą, labai mėgstamą šiandienos kultūros apmąstymuose, gal ir praktikuojamą menuose, aprašomą filosofių. „Marialė“ parodo tai, ko dažnai tuose apmąstymuose neaptiksi: kad savo tapatumo praradimo stebėjimas ir liudijimas gali būti inspiruotas ne noro žaisti ir nuolat keistis (juk taip įdomu!), bet didžiulio skausmo ir ilgesio. To ilgesio yra kiekviename knygos tekste, net ir dadaistiniuose („Šv. Onos bažnyčia“ ar „Lėlė Kačina“) ar tuose, kurie intonacijomis priartėja prie folkloro (kaip „Elementorius“). Galiausiai paskutinis knygoje, „Dvaras Krasnagrūdoje“ (čia tai yra dvaras vakuume ir vienatvėje, nepaisant vis didesnio viešo tos vietovės žinomumo), tą pasako aiškiai ir tiesiai:

 

Mano renginiai tau visada atrodė nuobodūs,

apskritai mes juk mulkiai ir veltėdžiai. Vis dėlto

turėtum būti čia vietoj manęs ir klausytis kalbos,

kuriai mus abi įkvėpė mylimieji. Tad ką čia veikiu?

Tikiuosi, tu nespoksai į mane iš viršaus, tau nejuokingas

mano drovus strykčiojimas po filologinę vaizduotę.

Žinau, kad atrodau bejėgiškai, it Česiukas

Ivaškievičiaus patale, Konrado celėj, čiulbant lakštingaloms.

 

Visi žmonės susiję vieni su kitais, net po žeme

jie susiraizgę kaip šaknys: nors tavęs nėra

net kituose žemynuose. Apskritai nėra, išbarstyta.

 

[...]

Jeigu anapus nieko nėra,

kas perstumdo asteroidus?

 

                                                    („Dvaras Krasnagrūdoje“)

 

Adresatės nebuvimas yra ryškus, aiškus, egzistuojantis. Egzistuoja tik šis nebuvimas arba jo priešprieša „filologinė vaizduotė“, apsimetanti buvimu. Maksimaliai yra tai, ko nėra, – ilgesys, gedulas veda į tokią dialektiką. Bet nėra ne tik adresatės. Ir čia, ir kituose eilėraščiuose tarsi išsiplauna – į knygos pabaigą vis labiau ir labiau – kalbėtojos, pasakotojos ribos. Tapatybė išsiskaido, dėmesys persikrausto į stebimus ir apsvarstomus aplinkos daiktus ir veiksmus, praranda ribas, virsta svarstymo būdu, maniera, pameta tvirtą (ar net ir išskydusį) „aš“ kaip išeities tašką, perkelia jį į „tu“, į praeivius, į matomus arba įsivaizduojamus bendrapiliečius, į daiktus. Daiktus ne tik tuos, kurie išorėje. Labiausiai ištapatina ir išsubjektina nusikėlimas dėmesiu į savo kūno dalis – kai tai, kas vyksta jose, rezonuoja su visatos, gamtos procesais ar religiniais vaizdiniais. Čia irgi pamoka. To mokytis nebūtina (gal nereikia), bet jeigu išeina, tai kūnas mano mintyse nustoja būti paveikslas, fotografija, atspindys veidrodyje. Gal, kaip skelbia gražiausias „Marialės“ ciklas, tampa laikraščiu. Gal kokia kitokia analizuojama kultūrine medžiaga, bet vienaip ar kitaip, kada nors – tai kodėl ne dabar? – vis tiek reikės pasižiūrėti į tą įdomų keistą tvarinį tiesiai ir šviesoje, be maskuojančių rakursų, dramatinių apšvietimų ir mįslingų užtemdymų. Ir gali būti netikėtai gražu šitaip pasižiūrėjus.

Knygos viršelyje rašoma, kad „kai kurie eilėraščiai eseistiniai, dar kiti – publicistiniai“. Recenzijose pabrėžiami biografiniai elementai. Autorė sako: „Šioje knygoje pasakoju meilės ir gedulo istoriją.“ Istoriją galima pasakoti labai įvairiai ir labai dažnai joje nebūna svarbiausia, apie ką ji. Autobiografinių ar „išpažintinių“ elementų nenorėjau stebėti, nes rakto skylučių aplink ir be to tripofobiškai daug – skaitmeninių, analoginių, fizinių. Jos metaforiškos arba ne. Apskritai patirtimis mene dalinamasi ne tam, kad būtų paviešintas gyvenimas. Tą, kas „Marialėje“ parašyta, taip pat ir vis pasikartojančią asmeninę mirties, netekties ir ilgesio istoriją skaičiau ne kaip išpažintį, o kaip skausmą, nuvalytą iki pačios karkasinės medžiagos, kurią – sakau puikiai suprasdama, koks tai atavizmas, – turim visi tą pačią. Šaltą, pjaunančiai aštrią, girdimą gaudžiant iš už jaukaus darbinio triukšmo ir nemetaforizuojamą. Ir kaip tik todėl tai yra šio laiko knyga. Šis laikas iširęs ir subyrėjęs. Taip ir knygoje: nėra jokio sau pakankamo darbelio ar judesėlio, iš už kurio nešviestų laikinumas, galas ir butaforija. Net jeigu be gedulo, net jeigu be netekties, net jeigu be meilės ir ilgesio šis laikas išgyvenamas, jis knygos atliepiamas: nebūtina patirti tą patį, kad jaustumeisi taip pat.

 

Agresyvi poezijos chemija, pasklidusi tautos organizme

net prieš stuobrių, nemokšų ir piktybininkų valią.

                                                                                 („Chemoterapija“)