Gimęs iš kalbos

Šis ukrainiečių poeto, rašytojo, vertėjo, kritiko Vasylio Machno (g. 1964) tekstas (Народжений з мови) publikuotas internetinėje politikai ir kultūrai skirtoje svetainėje „Zbruč“.

Nė vienas kitas poetas taip neįtraukia į graikų mitologijos ratą kaip Kavafis. „Žinoma, – pasakysite, – ogi jis graikas, ir kas, jei ne graikas gali maudytis savo mitologijoje?“ Žvelgdami supaprastintai, galime praleisti vieną svarbų Kavafio estetikos bruožą – jo atkaklų įvairių mitologinių siužetų ir personažų pajungimą vieninteliam tikslui: viską pakloti ant poezijos tobulumo altoriaus. Tačiau reikalas tas, kad tobulumas nenukrenta iš dangaus. Poetas susiduria su nelengvu uždaviniu – susitarti su kalba. Nesusipratimą lemia poezijos trūkumas eilutėse, kurios vizualiai priklauso eiliuotai formai. Supratimas – tai savo sistemos, kuri visiems žinomus žodžius gena eilučių nėriniais, suteikdama jiems elektrinės įtampos, sukūrimas. Būtent dėl šio triukšmo ir spragsėjimo, kaip elektros laiduose, poetai visą gyvenimą įsiklauso į kalbos tonus. Kas kaip.

Manau, Kavafis pasirinko mitą, kad šis atlydėtų į universalizmą. Taigi, kas gi yra graikiškumas, t. y. helenizmas? Mitas ar mito gimimas? Nejau helenistinis pasaulis jau senovėje neperplaukė jūrų ir vandenynų, kad geografiniu požiūriu būtų paženklintas – bent jau dabartinės Ukrainos pietuose ar Afrikos šiaurėje? Graikiškoje dimensijoje keistai derėjo antikinė mitologija ir mitologizuota istorija su krikščioniškąja pasaulėžiūra ir knygine tradicija. Ar Homeras „Odisėjoje“ neišpuoselėjo universalios ne tik graiko keliautojo, bet ir keliaujančios kultūros modelio? Ši idėja paversti kelionę pasaulio atradimo ir gyvenimo simboliu mums bus dar labiau priimtina, kai atrandame Kavafį kaip keliautoją, nors ir ne savo noru. Kilęs iš turtingų prekybininkų šeimos, gyvenusios graikų kolonijoje Aleksandrijoje. Graikų gyvenvietės Viduržemio jūros regione nebuvo jokia retenybė. Galiausiai Šiaurės Afrikos pakraštyje, mieste su marga etnine, religine ir kalbine amalgama, atsiras naujosios graikų kalbos poetas, paveiksiantis žemyninę kultūrinę sąmonę ir priminsiantis savo tėvynainiams, kad poetai gimsta iš kalbos, o ne geografijos.

Kavafio šeimos šaknys siekė du žemynus: Afriką, nes jo tėvas buvo iš Aleksandrijos, ir Aziją, nes motinos graikiška šeima buvo kilusi iš Stambulo. Į poeto biografiją įsiterps ir Anglija, kai po tėvo mirties ir Chariklijos, motinos, bankroto leisis su vaikais į Liverpulį, o ilgainiui šeima persikels į Londoną. Anglų kalba jaunuoliui taps kone gimtąja. Supratimas apie skirtumą tarp tuometinės Aleksandrijos ir Liverpulio nepadės mums suprasti toponiminės įtakos jaunajam Kavafiui. O ji, žinoma, turės įtakos. Manau, kad kalba bus esmingesnė konstanta. O čia slypi dvejopa problema: naujoji graikų kalba su anglų kalba ir naujoji graikų kalba kaip šnekamoji ir literatūrinė. Taip, Kavafio laikais kalbinė naujosios graikų kalbos takoskyra literatūrai vis dar buvo svarbus aspektas. Pirmasis žingsnis šia linkme buvo Kavafio sprendimas pasirinkti naująją graikų kalbą savo kūrybos kalba. Tačiau jis įterpdavo ir šnekamosios kalbos elementų. Žinoma, esama jo angliškai parašytų eilėraščių, bet nederėtų jo laikyti anglų poetu. Galima aptarti ir Kavafio „pralaimėjimus“.

Pirmasis – jis, aleksandrietis, rizikavo būti ekskomunikuotas iš metropolijos, kuri visada šventai saugojo savo savarankiškumą ir pasipūtėlišką pranašumą. Perfrazuodami žinomą posakį, galime pasakyti: ko gero buvo galima tikėtis iš Aleksandrijos? Antrasis – jo homoseksualumas, kitaip tariant, anuomet garbingos graikų krikščioniškos šeimos palikuonis turėjo slėpti savo orientaciją ir leisti jai laisvai reikštis tik eilėraščiuose, prisidengdamas antikiniu žavėjimusi kūnu ir pan. Dar vienas iš pirmo žvilgsnio neigiamas Kavafio veiksnys yra jo nugrimzdimas į mitą, t. y. beveik visiškas šiuolaikiškumo, kaip jį supranta tam tikri kritikai ir skaitytojai, ignoravimas. Šiuolaikiškumas literatūroje – tai, kas tampa rašytojo aprašymo ir apmąstymų objektu, o poezijoje – tai ir smulkių, neretai nutolusių objektų, simbolių, detalių surinkimas po vienu stogu, ir visa tai dėl tam tikrų prasmių. Taigi, šiuolaikiškumas pagal Kavafį – daugialypė ir universali sąvoka. Tik pavieniuose eilėraščiuose aptinkame miesto kavinių, uosto darbininkų ir pan. nuotrupų. Poeto žvilgsnis tarsi ėjo kiaurai per Aleksandrijos gatveles ir jų gyventojus su šių kasdieniais rūpesčiais ir socialine migla ir gilinosi į tolimus mitologijos verpetus. Ten Kavafis rasdavo šiuolaikiškiausią, jei galima taip pasakyti, šiuolaikiškumą. Iš ten jis sėmėsi siužetų ir personažų. Jo poetika, galima teigti, buvo iš esmės knyginė, t. y. kilusi iš poetinio pagrindo, sukurto dar gerokai prieš jį. Mat mitas, savo ruožtu, – tik patikslinu, – taip pat yra poezija. Kavafis gimė tada, kai Vakarų literatūrinėje estetikoje dar vyravo realizmas, tačiau jo epocha buvo nulemta. Giorgos Seferis straipsnyje apie Kavafį ir Eliotą nurodo dar vieną aplinkybę, susijusią su naująja graikų literatūra, – jos keistą atsiskyrimą nuo pagrindinių modernistinių krypčių, kurios kūrėsi to meto Europoje. Vaizdžiai tariant, pati kalba pavertė graikų poeziją „tvirtovės siena“, nes tik nedaugelis užsieniečių ją mokėjo. Komunikacija vyko tik viena kryptimi. Čia slypi dar vienas paradoksas – būtent anglų kalba atvers Kavafiui (tiesa, po jo mirties) duris į pasaulio poezijos salonus. Pasirinkęs naująją graikų kalbą savo kūrybai, Kavafis tarsi sąmoningai atsiskiria ne tik savo gyvenamąja vieta, bet ir kalba. Vieta, kalba ir seksualinė orientacija – trys Kavafio savitumo, marginalumo komponentai, ir būtent tai, kad ir kaip būtų keista, sudarė sąlygas jo kelionei į save.

Wystanas H. Audenas, kurio 1960-ųjų pratarmėje anglakalbiams skaitytojams vėl buvo pristatytas Kavafis, pateikdamas sau būdingas mintis apie poezijos neišverčiamumą, apie rimus ir įvairias technines eilėraščio ypatybes, paliečia problemą: kaip iš galybės variantų, kuriuos siūlo vertėjai, išsiskiriantys savo stiliumi ir vertimo maniera, savo žodynu, išgauti tikrąjį Kavafio poetinį prieskonį. Audenas, kaip ir mes, – tai yra visi nekalbantieji graikiškai, – atsiduria neaiškioje situacijoje, mat pasikliauja vien vertėjo talentu ir intuicija.

Kaip skaityti Kavafį? Šis klausimas visada iškyla bet kuriam skaitytojui: patyrusiam ar neofitui. Vieni iškart gali prikišti: kaip drįstate vadinti poezija šias aprašomąsias refleksijas be metaforų ir palyginimų? Kiti prieštaraus, kad būtent šis „antipoetiškumas“ ir yra ypatingas poetinio stiliaus patrauklumas. Vieni Kavafio eilėraščiuose aptiks žinomų mitų ir senovės istorijų atpasakojimus, paįvairintus veikėjų ir vietovių vardais, ir neigs jų poetiškumą, o štai kiti tokiame perteikime įžvelgs naują ir aukštesnį poetinės kalbos lygį, jos gebėjimą paversti tai, kas nusistovėję, kažkuo neįprastu.

Kodėl Kavafis? Ar galėtų žmonija apsieiti be 154 poeto eilėraščių, parašytų mažame Aleksandrijos bute ar viešnamių klientų kambariuose? Šiame pasaulyje viskas įmanoma. Bet poezijoje nebuvo nieko panašaus į Kavafį. Jis – vienišius, kuris sugebėjo tapti būtent tokiu poetu. Jam nebūdingas patosas, bet nėra ir ypatingo moralizavimo; jo eilėraščiuose nerasite patriotizmo, tačiau sykiu helenizmas kaip idėja skamba kiekvienoje eilutėje; jis apdainuoja kūniškumą, tačiau tai nėra meilės lyrika mums įprasta prasme. Galų gale jo rašymo tikslumas yra stebėtinai racionalus.

Kam skirtas Kavafis? Visų pirma, Kavafis skirtas sau pačiam. Jis gimė iš kalbos, kuria nusprendė rašyti, ir sukūrė ją iš naujo savo eilėraščiais. Jis siekė pripažinimo, kurio per savo gyvenimą taip ir nesulaukė. Ar jis buvo nusivylęs? Ko gero, taip. Ar jis tikėjo ateitimi? Tikiuosi, kad taip. Ar savo amžininkams jis buvo poetas? Atrodo, kad ne. Pasakojama, kad net jo sesuo draudė savo dukrai skaityti dėdės eilėraščius. Dabar, kai be „Barbarų belaukiant“ ar „Itakės“ neįmanoma įsivaizduoti pasaulinės poezijos horizonto, poeto kūryba yra skirta visiems. Bet visiems – tai blogos, galima sakyti, primityvios ar grafomaniškos poezijos požymis. Kažkodėl su poezijos kalba taip yra. Ji skirta visiems. Visiems pašvęstiesiems.

Svarbiausia – tardami žodį „Kavafis“ mes priartėjame prie sunkių klausimų vartų, kurių neatrakinsime be tinkamų raktų. O vienas jų – supratimas, kad poetą gimdo kalba, o poetas gimdo kalbą. Toks tat paradoksas, vaikeliai.

2025.XII.20

zbruc.eu

Vertė Donata Rinkevičienė