Trys

 

Romano ištraukos

 

1941 m. Produkcija

 

Anelę pasiekė žinios iš Marijampolės, kad sudeginta jos mokytojo Movšės Buchalterio fotoateljė, o pats septyniasdešimtmetis fotografas išvestas sušaudyti. Supleškėjo ir visas jo kauptas archyvas bei negatyvai.

 

●

 

Arielio laiškuose iš Brazilijos augo įtampa. Jis jautėsi kaltas, kad yra saugus tuo metu, kai jo giminės Europoje naikinami. Jis nustojo valgyt mėsą, nes įtardavo, kad ji gali būti žmonių, griežė dantimis eidamas pro fordus, nes ši įmonė padėjo kurti pramoninį žmonių naikinimą. Dabar jam skaudėjo kiekviena akimirka ir kaltę didino kiekvienas įkvėpimas. Nes jis gyvas.

 

●

 

Per radiją Anelė girdėjo, kad Lenkijoje, Ukrainoje iš šeimų surenkami šviesaus gymio vaikai ir išvežami apgyvendinti į vokiečių šeimas. O Švedijoje atrinktos šviesios mėlynakės, apgyvendintos specialiuose namuose, poruojasi su vokiečių karininkais ir gimę vaikai tampa Vokietijos nuosavybe, naujos rasės produkcija.

Anelė nurodė Zulai nudažyti vyresniųjų vaikų plaukus tamsiai. Tik raudonplaukio juodaakio Kastuko plaukų neliesti. Kad nesupainiotų jo su žydu.

– Joks jis ne žydas, net nepanašus, Kastukas geras žmogus, – įtikinėdama save neryžtingai linktelėjo Zula.

Kaune visi girdėjo, kad Lenkijoj pastatytos didžiulės gamyklos – vokiškai surikiuoti pastatai, keli šimtai kareivių kasdien eina į darbą, užsižymi, apsivelka uniformas. Žaliava gamykloms tiekiama traukiniais, standžiai suformuota. Atvykus išrūšiuojama į organinę ir neorganinę – lagaminai su akiniais, batais ir juvelyrika atskiriami ir nunešami į sandėlį, o organinė keliauja į gamybą. Vežimų nereikia, eina pati, prieštarauja tik vienetai. Užrakinus spyną žaliava tampa begarsė ir tada iš jos gaminami tiršti, juodi, besiraitantys iš skausmo dūmai raudoname Lenkijos danguje.

Oficialiai buvo kalbama, kad žmones ten veža kaip darbo jėgą, ne kaip žaliavą. Visi žinojo apie fabrikus – ir ji, ir vaikai, ir žmonės gete. Vyko tai, kuo anksčiau būtų neįmanoma patikėti.

Anelė išmetė visus dryžuotus savo ir vaikų drabužius.

 

●

 

Arielio laiškai tapo gerokai retesni, kartais nebegaudavo jų visą mėnesį, o kai gaudavo – juose pynėsi mintys, tai buvo jidiš, lietuvių, portugalų ir anglų kalbų mišinys. Rodės, jis netenka proto, o gal dar blogiau.

 

●

 

Anelė savo gimtadieniui nusipirko sklypelį žemės – miške, Petrašiūnuose. Plotas du su puse metro ilgio ir tiek pat pločio, užteks jai, o vėliau gal ir vaikams, ten, gražiausiose Kauno kapinėse, dideli kaip šventovė kadagiai, pušys. Ten nuvykus pavaikšto ir visad patraukia krupniko iš butelaičio, ji į Braziliją nevyks, kaip kviečia Arielis, ji liks ten, Petrašiūnuose.

 

●

 

Liepos mėnesį Anelė su vaikais grįžusi iš pasivaikščiojimo rado besiruošiančius išsikraustyti daugumą Druskininkų gatvės kaimynų – dabar gyventojų liko tik trys lietuvių namai. Žydai gavo valdininko Bobelio nurodymą išsikelt į Slabadą, anapus Vilijos. Siuvėjų sinagoga, o ir didžioji buvo suniokotos arba užrakintos. Tačiau anapus upės Anelė lengvai rado pažįstamą rabiną. Šis pavaišino arbata ir teigė, kad viskas čia dar nieko, galėtų būti ir blogiau. Bet jam taip kalbant jiems abiem tarsi grindys liulėjo po kojomis – sakytum iš visų tų kalbų nebuvo nieko tvirto, lyg stovėtų jie ant judančios pūslės, galinčios bet kada pratrūkti.

Išeinant anas paklausė – ar sutiktų Anelė padėti, jei tikrai reikėtų, jei padėtis taptų rimta? Ji vos nepasakė „taip“, bet visgi papurtė galvą – turiu tris vaikus, negaliu statyti jų pavojun. Rabinas liepė nieko nelaukt ir krikštyt Konstantiną, katalikiškai. Anelei širdis į kulnus nukrito – nejaugi žino? Namo ji keliavo veik bėgte, per Santaką ir Nemuno pakrante. Netoli uosto sustojo uždususi, bandė išsikvėpuoti, bet visą kūną buvo apėmęs nuovargis, kuris taip ir nebepraėjo.

 

1941 m. Slėptuvė

 

Dar po kelių dienų pas ją į fotocentrą rėkdami atbėgo abu vyresnėliai.

– Mama, garaže žmones daužo. Ten ir tėtis!

Anelė buvo girdėjusi, kad Antanas giriasi, jog net būdamas visai girtas autobusu įvažiuoja į siaurą namų bromą. Bet ji tikėjo, kad jis galėtų padaryti ir daugiau.

Neiti ji negalėjo, nes nebegalėjo ir dirbti, fotocentrą tą dieną uždarė anksčiau.

 

●

 

Nubėgusi į uždarą vidinį įmonės garažo kiemą, visai netoli Laisvės alėjos, rado minią stebinčių žmonių – vieni neslėpė smalsumo, kiti pasibjaurėjimo, dar kiti dengėsi nosinaitėmis burnas, nosis, netgi akis, bet tada vis tiek žiūrėjo pro audinio tarpelius. Aikštėje vaikščiojo keliolika vyrų, jų rūbai buvo ištepti krauju – vieni bandė nusivalyti, kiti atvirkščiai – pergalingai pozavo aikštės fone. Tarp jų buvo ir Antanas, suglostyti ant šono balti plaukai buvo išsidraikę. Jis Anelei jau prieš keletą metų pasakojęs, kad šviesaus gymio žmonės išves žmoniją į naują etapą. O kai kuriuos teks pašalinti. Tai Antanas yra šviesiųjų pusėje.

Raudonos balos, išmėtyti kastuvai, laužtuvai, vandens žarnos ir kūnai. Pačiame centre, dienos metu. Anelės dėmesys suskilo, subyrėjo į mažas daleles, pabiro atskirais elementais, kurių ji negebėjo jungti į visumą. Nes juk šito, ką ji dabar mato, negali būti.

Išmėtyti batai – juos surinkus, būtų galima suskaičiuoti, kiek rudų, o kiek juodų, kiek odinių ar medžiaginių ir ką su jais dar galima padaryti. Skrybėles ir kepures irgi būtų galima išrūšiuoti, dauguma buvo tamsios, tik kelios šviesios. Dar buvo viena aksominė samanų spalvos skrybėlė su ženkliuku. Anelė stengėsi save įtikinti, kad tai ne mokytojo Hiršo skrybėlė, bet argumentų buvo mažai. Dar liko keletas daiktų, kurie nesidavė išrūšiuojami, jie niekur netiko – skėtis, lazda ir tas neįprastas salsvas kvapas.

Vėliau ji matė ir fotografijas, ten darytas, – aukų, žudikų, stebėtojų. Tarp pastarųjų – tiek vyrų, tiek moterų – matė daug pažįstamų ir savo klientų. Ramūs veidai galbūt rodė, kad yra zona, kur nėra nei šviesos, nei tamsos, kur tvyro nuolatinė prietema ir kur, matyt, viskas įmanoma. Ar tai, ką jie stebi, padeda ar trukdo jiems gyventi, mėgautis patiekalais, gėrimais ir naujausia mada? Ar tokių įvykių stebėjimas, ta prietemos zona netrukdo svajoti, džiaugtis ar žaisti su vaikais? Kaip tai iš viso įmanoma?

Anelė vėliau girdėjo, kad kai kurios aukos dar iki mirties neteko proto, sakytum jų siela skubėjo numirti, kol dar gyvas kūnas. Ar tai reiškia, kad jie mirė du kartus?

Tie neatsakyti klausimai ir garažo kiemo vaizdas ją prikimšo parako ir užkūrė ugnį. Grįždama tekina į Laisvės alėją jautė, kad būtent dabar galėtų padaryti bet ką – suvaldyti lėktuvą ar net sukurti audringą simfoniją, bet ji dabar itin skubėjo į savo fotocentrą. Bet ne tam, kad priimtų klientus, o tam, kad užsirakintų iš vidaus, užbėgtų į viršų, į pokerio salę, plonu peiliuku prapjautų tapetus, už kurių buvo dar viena patalpa, mažytė palėpė. Įvertinusi jos dydį, Anelė pradėjo juoktis ir čia pat apsiraudojo. Taip, čia gali būti puiki slėptuvė, sakė Arielis. Anelė niekad nemėgo prietemos – verčiau ryškios lempos arba visiška tamsa.

 

●

 

Mintis buvo pavojinga – palėpėje bene kas vakarą buvo nelegaliai pliekiamas pokeris, prašmatnūs svečiai, ne tik lietuvių valdininkai, bet ir aukšti vokiečių pareigūnai. Kita vertus, užstūmus dureles nedidele indauja, niekam nė į galvą neateis įtarti, kad čia, visai šalia lėbaujančių karininkų, gali kažkas slėptis. Ten, garažo kieme, tikrai gulėjo aksominė, samanų spalvos Hiršo skrybėlė su Fotomėgėjų sąjungos ženkleliu.

Nuo kitos dienos Anelė ateidavo į fotocentrą anksti ryte, su remonto medžiagomis ir užsirakinusi dirbdavo. Per dvi savaites mažoji palėpė tapo tinkama keletui mažų žmonių.

Dar kitą sekmadienį ji aplankė rabiną, šis ją už tai išbarė ir uždraudė pas jį vaikščioti. Tau net galvoti apie tai pavojinga, ir išvarė.

Jau kitą dieną nuo rabino atėjo pasiuntinys.

Dar po savaitės į jos fotostudiją paryčiais, jau pasibaigus pokeriui, ėmė eiti vyrai, nešini bulvių maišais. Atidžiai apsidairę įsmukdavo pro atrakintą galinį įėjimą vidun. Arielio slėptuvė, kaip ją praminė Anelė, tai ištuštėdavo, tai vėl pildėsi vaikais, slapčia išneštais iš geto – kartu su bulvėmis, šiukšlėmis – ar išvežtais su atliekų statinėmis. Čia jie būdavo tik tiek, kiek reikėdavo laiko gauti naujus metrikus. Iš slėptuvės vaikai išvykdavo jau kitais vardais: Mordechajus virsdavo Albinu, Sara – Adele, Fruma – Elena, ir dažnas jų ankstesnio vardo nebeprisimindavo. Jie būdavo išvežami į saugesnę vietą, dažniausiai į kaimus. Išplėtę akis, stebėdami pievą, ežerą, trobesius dienos šviesoje, vaikai greitai pamiršdavo amžiną naktį slėptuvėje ir vėl įprasdavo miegoti be migdomųjų, o kalbėti dažnas pradėdavo jau po savaitės.

Ne visi kunigai sutiko išduoti naujus dokumentus – iš Vatikano tokių nurodymų nesą. O ir žmonės tie – kitatikiai, gal čia jiems Dievo bausmė. Vienas arkivyskupas atsisakė todėl, kad tai gali pakenkti visai Bažnyčiai ir nuteikti vokiečius prieš kuriją. Jis pasiūlė kreiptis į Raudonąjį Kryžių.

Bet atsirado ir kitokių – metrikus Anelei dabar išrašydavo hierarchams nepaklusęs parapijos kunigas, kuris visai kaip ir rabinas uždraudė Anelei pas jį vaikščioti, bet greitai atsiuntė pasiuntinį.

 

●

 

Anelei pagaugai nugara eidavo nuo tų maišuose atgabentų vaikų tylos. Kai pirmąkart jos slėptuvė užsipildė keturiais pypliais, o vakare laukė pokeris, į kurį jau ateidavo ir vokiečių valdžia, Anelė manė, kad iš įtampos išprotės. Prieš ateinant lošėjams klausė įsitempusi, bene ką įtartino išgirs. Nustūmusi indaują, tylutėliai atvėrė dureles. Tamsoje, visiškoje tyloje blizgėjo aštuonios akys. Rodės, vaikai netgi nekvėpuoja.

Anelei norėdavosi paglostyt vaikams galvas, pakasyt nugaras, bet žinojo, kad negalima – jokių jausmų ir mylavimų, antraip vaikai praskys, tu praskysi ir tylos nebeliks. Išmokę susilieti su tyla ir tamsa, slėptuvės gyventojai nebebuvo vaikai, nebuvo jie ir paaugliai ar suaugėliai. Jie plūduriavo tarp vieno ir kito etapo, tarp gyvenimo, kuris tapo jiems uždraustas, ir mirties, kuri tapo vis labiau privaloma. Lyg jau virstų prisiminimais, bet dar kabotų ant plonyčio vilties siūlo.

 

1943 m. Randas

 

Anelės pokerio klubas klestėjo, ėjo tretieji karo metai. Įtampą, kaustančią iki stuporo, – kai lošiant SS karininkams klausydavo, ar muzikos pauzių metu nepasigirs kurio vaiko balsas, – ji slopino krupniku. Išgėrus alkoholio, Anelės kvėpavimas tapdavo lygesnis ir ji netgi galėdavo juokauti. Visada jo turėdavo rankinėje.

Nes tokiu atveju niekas nebeklaustų, ar vaiko vardas Aldona, Albina ar Izidorius. Aptiktas slėptuvėje vaikas, o ir pačios Anelės vaikai savaime būtų tapę Lėjomis, Mordechajais ar Izraeliais. O pati Anelė čia pat būtų Sara*, ne kitaip.

Nuo stumdymo grindys po indauja visiškai nusitrynė, teko paklot kilimą. Slėptuvėje su nedideliais, kelių dienų pertrūkiais būdavo trys keturi vaikai – ir maži, ir vyresni. Labiausiai padėjo jos vyresnysis – mažai belankė mokyklą, patarnaudavo bažnyčioje, nešiojo metrikus ir darė viską, kad sumažintų naktipuodžių dvoką. Slėptuvės vaikai trumpam išeiti galėdavo paryčiais, kai išsiskirstydavo pokerio lošėjai. Iki prašvintant sulįsdavo atgal. Prieš įleisdama klientus, vaikams Anelė pati suleisdavo migdomųjų, o šie niekada nesipriešino, netgi nerodydavo, kad nepatinka. Anelei kaskart dėl to šiurpdavo oda. Tie vaikai atrodė nebe vaikai, net mažiausieji.

Kartą ji pati ištraukė iš ką tik atnešto maišo trimetę. Ta buvo plačiai atsimerkusi, jau budri, vaistų veikimas pasibaigęs. Juodvi tyrė viena kitą žvilgsniais, tylom, mergaitė į Anelės šypsnį neatsakė. Juodos blizgančios mergytės akutės priminė šventinio Anelės kostiumėlio sagas. Mergaitės veidą įstrižai kirto šviežias randas – ėjo per visą kaktą, antakį ir leidosi skruostu, lig ausies. Anelė iš „šiukšliavežių“ girdėjo, kad dalį vaikų prižiūrėtojai užkapojo kastuvais.

– Tu būsi Aldutė, gerai? – nesitikėdama atsakymo paklausė Anelė. Tuo metu beveik visi kauniečiai gyveno vien tik klausimais.

 

1944 m. sausis. Kulkas taupo

 

Iki 1941 metų Zofija dar burbėdavo, neva čia ne Druskininkų, o žydų gatvė, o dabar jai neliko kuo skųstis, nes miestas buvo padalintas į „arijų“ ir „nešvariųjų“ puses ir jai nutiko gyventi švariojoje. Visgi net ir Zofija dabar vis dažniau sustingdavo ir nejudėdama spoksodavo tolin – nesimeldė, kažką galvodavo.

Vieną 1944 metų vakarą grįžusi Anelė rado Zofiją sriūbaujančią ir grąžančią rankas. Sėdėjo ji prie nepradėtų lupti bulvių išsižiojusi, linguodama, bėgančiais per smakrą snargliais. Sakė, žydai išžudė visą jos kaimą, jos tėvus, brolius, kaimynus, netgi mažus vaikelius, – ji taip raudojo, kad Anelė tik po kelių pakartojimų suprato:

– Tai ar čia tavo namuose, Kaniūkuose?!

– Tak, tak, pagrindinis toks žydas Zimanas, bet ir visi kiti, kaip jis! – stūgavo Zofija.

Vokiečiai tas vietas aplink Vilnių jau buvo palikę, žmonės kaimuose saugojosi patys nuo maskolių, nes anie aršiau už vokiečius žudė ir prievartavo (Anelė tai girdėdama visad pagalvodavo, kas blogiau). Bet šįkart atėjo ne maskolių, o žydų būrys su maskolių ginklais, pabėgę iš getų – Kauno ir Vilniaus. Šaudė, o vaikams ar silpnesniems akmenimis traiškė galvas, kad kulkų nešvaistytų, kitus sudegino gyvus.

– Zula! – Anelei kraujas mušė į galvą, stipriai susvaigo, ji nieko negalėjo pasakyt, tik kaip galėdama tvirčiau apkabino. – Zulut!

Pakilo sausio vėjas, staigus, piktas gūsis, sudrebėjo langai.

– Ponia, tie, kas dabar slepia žydus, turėtų gerai pagalvoti, – Zofija piktai rėžė jai į veidą. Anelei darėsi nesunku suprast, kiek ji žino.

Abi žiūrėjo viena į kitą – ne tiek savo, kiek tų nužudytųjų Kaniūkuose ir besislepiančių slėptuvėje akimis.

– Turiu jums pasakyti, ponia, kad esu pasisavinus iš jūsų sumą pinigų, keliskart, tiesa, po nedaug. Nežinau, kodėl iki šiol nepasakiau, ponia. Ir nežinau, kodėl pasakiau dabar. Gal iš pykčio. Tikiuosi, man atleisite, – kalbėjo ji visai neapgailestaudama.