Galima kąsti, prašau man kąsti!
Įsijungiu ekraną; tamsoje apšviestas veidas. Pasitaisau po nugara jau ir taip suslėgtas pagalvėles. Ant kojų pledas. Dešinėje rankoje puodelis dar per karštos šalavijų arbatos. Kaire negrabiai paspaudžiu play.
Sumirga pikseliai, garsu subanguoja oras. Ekrane matau save.
Atkišu baltą, liauną (taip apie save galvoju) kaklą su išpampusia, blankiai po oda pamėlusia kraujagysle. Ten tik kraujas. Ir ne tik. Ten viskas, kas žmogų daro žmogumi. Taip negalvojate? Suprantu. Bet sutikite, be kraujo žmogus nebebūtų žmogus. Žmogus tuomet būtų… vampyras. Gal ir vampyrai turi kraujo, bet tik tada, kai jo prisisiurbia.
Prieš pat kandant iš baimės mane užlieja karštis. Ta vena dar labiau pašėlsta. O gal vampyrės negąsdina? Gal vilioja? Gal gąsdinančiai vilioja? Turbūt tą ir daro tam, kad sukiltų spaudimas ir ta vena prisisunktų kuo daugiau, kad oda išsitemptų, taptų plona kaip pomidoro odelė, o tada jau aštrūs dantys pro šalį neprašaus. Iltys smigteli. Kraujas trykšteli. Plona srovelė ramiai srūva tuo laibumu. Bet ne pašėlusiai – kraujas nešvaistomas. O gal prieš pat kandimą to spaudimo (baimingo jaudulio) būtų tiek daug, jog iš tikrųjų ir norėtųsi, kad kas nuleistų šiek tiek kraujo. Kad įtampa nuslūgtų. Pagaliau! Kad kas nors išgelbėtų. Taip! Galima kąsti, prašau man kąsti!
Ar tai nėra malonu? Juk malonu? Gal kai kanda vampyrė, yra malonu? Ir svaigus alpulys apima iš saldumo, o ne iš kūno silpnumo.
Bet kas po to?
Įtampos vietoje, atsiradusioje laisvoje nuo jos erdvėje, atsiveria horizontas. Saulė čia leidžiasi ar kyla – neina suprast. O ir koks skirtumas. Kosminis tolis krypties ir laiko neturi – levituoju. Darausi lengvesnė už orą. Toks alpulys nėra kritimas, tai sklendimas, žinant, kad žemiški traukos dėsniai ir lieka žemėje, o pati esu jau kitur. Tai ir tiesa, ir ne visai. Vampyrei įkandus aš nebežinau, kas besanti ir kur.
Levitacijai po truputį išsivadėjant visu savo sunkiu dunksteliu į žemę. O spaudimas, prieš sekundėlę varęs mane iš proto, paskui nors ir subtiliai, bet galingai sprogęs, sugrįžta į įprastą, žemiškąjį lygį. Į žemę, kad ir nebeatpažįstamą, grįžtu ir aš. Po įkandimo viskas persikeičia. Reikia laiko atsikvošėti.
●
Susivokiu, kad autofikcinis filmas „Kaip man kando vampyrė“ jums turbūt nėra labai įdomus, todėl susizgrimbu ir tuojau pat kviečiu į trumpaprogramę filmų, paremtų Sheridano Le Fanu „Karmila“, peržiūrą-perskaitą. Romane vampyrė Karmila susimedžioja jauną ir laibą paaugliško amžiaus Laurą – dienomis vilioja saldžiais žodeliais, o naktimis vis siurbčioja jos kraują. Tai tęsiasi, kol vyrai suuodžia klastą, paspendžia vampyrei žabangas ir ją nugalabiję atkuria teisingumą ir pasaulio ramybę.
Knyga parašyta prieš daugiau nei šimtą penkiasdešimt metų, bet „siužetas“, akivaizdu, aktualus iki šiol, nors filmuose vampyrės kaip moteriško ir dėl to kontroliuotino seksualumo simbolis kas dekadą keičiasi gana kardinaliai. Pasižiūrėkime.
Pradėkime nuo 1960-ųjų. „Blood and Roses“ (rež. Roger Vadim) vampyrė Karmila vaizduojama kaip geidžianti vyro meilės, nors romane vampyrė geidžia moters (kraujo, esybės, ryšio?..). Filme kitos moterys jai tėra kliūtis, kurią reikia „nukąsti“, kad prisikastų iki vyro. Tiksliau, Le Fanu knygoje dviprasmiškai pavaizduotas moteriškas geismas šiame filme ne tik ignoruojamas, bet ir perkuriamas naudojant priešpriešą. Tarytum tai, ką perskaitėme, turbūt ne visai taip supratome ir štai taip, netikėtai mums pasiūlomas suprantamesnis, tikresnis santykio tarp lyčių ir moters geismo matymas. Boring. Next.
Keliaujam į 1970-uosius. Filmo „The Vampire Lovers“ (rež. Roy Ward Baker) Karmila pasitinka mus viliojančiu, kiaurai skrodžiančiu homoerotiniu žvilgsniu. Visuomenės normų laisvėjimas išleidžia džiną iš lempos ir anksčiau represuotas moteriškasis erotiškumas čia taškosi į kairę ir į dešinę. Bet nereikia apsigauti, mielieji: kad ir perkandęs tradiciją – nukreiptas į kitą moterį, – jis yra normalizuotas, t. y. homoerotiškumas heteronormalizuotas (pati vos nenusilaužiau liežuvio). Visos moterys filme, kai baisu, pratisai rėkia, cypia, klykia. Tik viena Karmila nedemonstruoja „moteriškumo“. Būdama hiperseksuali, ji nebėra tikra moteris, arba, tiksliau, peržengusi priimtino moteriškumo ribą, tampa viršmoteriška. O tai jau kvepia baime (taip, taip, kastracijos baime netekti galios). Beje, vienintelis vyras, kuris suklykia, yra vampyras (jam kuolu duriant į širdį). Vampyras – netikras vyras, jis yra suvaldytas kitų vyrų, dar ir nuvyrintas, sumoterintas. Filmo reklaminiame klipe nuskamba žodžiai „bučinys, kuris žudo“. Nieko neprimena? O Medūzą? Žvilgsnis, kuris žudo. Moteris, turinti per daug galios, nesugeba jos valdyti, yra destruktyvi, pameta protą, tampa demone. Pasaulis šaukiasi išgelbėjimo, vyrai nedvejoja, atsiraitoja rankoves ir imasi nešvarių, bet tvarkai atkurti taip reikalingų darbų. Ir tvarka atkuriama. Bent jau fikcijoje. Bent jau čia galime būti ramūs, kad pasitaškę kraujo klane grįšime į ten, kur viskas teisinga.
Fast forward ir atsiduriame 2019-uosiuose. „Carmilla“ (rež. Emily Harris) – čia atskleidžiamas moterų tarpusavio ryšys, bendrystė. Santykis tarp Karmilos ir jos suvedžiotosios, vaizduojamas kaip daugiasluoksnis įvykis, nesuredukuotas į išskirtinai erotinę įtampą, patraukia mano akį ir mintį. Ir svarstau, kad ne tik moters seksualumo perviršis yra kontroliuotinas, bet ir moteriškas santykis, kuriame nėra vietos vyrui, tampa kontrolės objektu. Jame slypi netvarka, o netvarką, kaip jau supratome, privalu sutvarkyti.
Moterų artumo, bendrystės ir meilės (plačiąja prasme) negalimumo motyvas nėra retas. Prisiminti galime kad ir filmą „Telma ir Luiza“ (rež. Ridley Scott, 1991). Apie moterų ryšį galime kalbėti, jį atvaizduoti, bet už kadro ir paskutinio puslapio jis veik neegzistuoja. Aišku, sakysite, nereikia suabsoliutint. Taip, tiesa, prisimenu „The Desert Hearts“ (rež. Donna Deitch, 1985) – moterys filmo gale atsisveikindamos atsibučiuoja, sutarusios, kada vėl susitiks. Bet dar prisimenu, kaip nustebau – retenybė.
O jei stabtelčiau čia ir pagalvočiau, kas yra kandimas? Juk vampyrai labiausiai nori to, ko patys neturi, – gyvybės. Įkalinti tarpinėje būsenoje kankinasi ir kankina kitus. Nebe žmonės, bet jaučia alkį – vis dėlto sužmoginti. Vis dėlto šiek tiek žmonės. Keista. Karmila (ta, homoerotinė iš 1970-ųjų ekranizacijos) gilios iškirptės lopšyje nešioja sutirštinto raudonio spalvos pakabutį – didžiulį kraujo lašą – visad prie krūtinės, veik tarp krūtų. Tai, ko nėra viduje, reikia gauti iš išorės. Bent taip, dirbtinai sužmogėjama. Tačiau kam reikalingas toks su(si)žmoginimas? Gal dėl to, kad vampyrai – tai mes patys? Tai mūsų pačių troškimas gyventi arba neįgyvendinti, vis mus persekiojantys dalykai, siekiantys įkąsti, įsibrauti į vidų.
Vampyrai dažniausiai įsimbolina sociokultūrines tendencijas, kismo baimę. Le Fanu Karmila su pasimėgavimu ir iš lėto, savaičių savaitėmis čiulpia turtingosios Lauros syvus, o paprastų kaimiečių syvus išsiurbia vos per kelias dienas ir palieka tik jų kevalus, lyg į žolę numestas iščiulptų agrastų plaukuotas odeles. Karmila gyvena (ir nori gyventi) pilyje, šiltai, patogiai. O miega, regis, kietame karste? Nei patogiai, nei šiltai. Ir vėl tas sužmoginimas. Kam vampyrei sidabriniai stalo įrankiai, jei žmonių maisto jais vis tiek nevalgo? Ir todėl atrodo, kad vampyrai – ne tik mūsų kaip visuomenės, bet ir kiekvieno iš mūsų kaip paskiro žmogaus atspindys. Ryšio su savimi ir ryšio su kitu žmogumi. Kad tai aš pati esu du: aš ir aš-vampyrė; pati save kandu. Vampyrizmas sužmogintas, nes tai savęs keitimas, kismas.
O persikeisti yra sunku, nemalonu. Savo noru to nedarome, dažniausiai mus verčia aplinkybės, kiti žmonės ir absurdiškas nebegalėjimas būti taip, kaip esi. Išgyvenama beprasmybė stumia vampyrui tiesiai po iltimis, kad kąstų velniop, blogiau jau nebus. Gal. O kai kanda – skauda. Skauda, nes perplėšia membraną, kuri skiria tai, kokios esame ar sau rodomės, nuo to kito „aš“. Tas kitas „aš“ – nepažinus, gal grėsmingas. Taip, tikrai grėsmingas, nes ne veltui atstumtas. Grasinantis sugriauti tai, kas buvo žinotina, sava, ir atveriantis bedugnę, o ir dangų. Lyg gimimas iš naujo. Skauda. Ir turėtų skaudėti.
Todėl net ir paprasta draugystė yra ta riba. Nors draugystė juk nebūna paprasta, jei ji tikra. Puikiai žinome tai jau vaikystėje, kai prisiekiame būti geriausiomis draugėmis. Tatai lydi mus ir jaunystėje, nors gal jau be priesaikų. Ir aiškus pajautimas vėl sugrįžta brandoje, kai pasijuntame arba skurdėmis, arba turtuolėmis, nelygu kaip sekasi puoselėti ryšį. Bet turtuoliai irgi verkia. Aną dieną močiutės mirties metinių mišiose visi kunigo žodžiai nudundėjo kaip traukinys iš vienos ausies į kitą, tik viena frazė paliko: artumas – tai pasirinkimas būti arti. Būti arti nereiškia laukti, kol kita prieis ir tada štai tapsime artimos. Būti arti reiškia pačiai atsisukti į žmogų ir į ją eiti. Būti arti reiškia atsiduoti, pasiduoti kandimui – žinoti, kad jei ryšys yra artimas, bus įkąsta. Ryšys todėl yra ne tik džiaugsmas, bet ir skausmas. O būti arti reiškia ir drįsti kąsti pačiai. Žinant, kad kitai skaudės, kita supyks, bet juk nekąsti negali, nes jei nekąsi – išduosi save ir išnyksi. Tuomet kandi ir tikiesi, kad tai jus abi nukels kažkur kitur, į nežinomą šalį. Kad tiek įkąstoji persimainys, tiek tu pati pasikeisi.
Neužmigote? Liko dar vienas filmas – „The Carmilla Movie“ (rež. Spencer Maybee, 2017). Šiuolaikybėje vampyrizmas įgauna kitas reikšmes – tai, kas buvo atstumta, represuota, yra integruojama. Čia vampyrė Karmila turi merginą, būrį draugų, ji negeria žmonių kraujo, o šliurpščioja veganišką kraujo pakaitalą. Kovoja už lygias vampyrų teises ir, aišku, gėrio ir blogio kovoje stovi gėrio pusėje. Vampyro simbolio atsikovojimas ir integravimas į „normalią“ visuomenę, ypač queer ar feministinėje kultūroje, reiškia nenormalumo normalizavimą. Riba peržengta – tai, kas buvo represuojama, dabar yra priimtina, leistina, netgi geidautina. Visuomenės baimė, kad kitas sugriaus jos tvarką, nepasitvirtino. Arba, tiksliau, pasitvirtino – tvarka sugriuvo, bet vietoj jos radosi naujoji, daug geresnė (aišku, ne visi su tuo sutiktų). Gal ir gerai, kad vampyrai nebekelia grėsmės. Šiuolaikinė Karmila nekanda. Bet jeigu nebekanda, ar tai reiškia, kad jau ir nebeturime ribų, kurias reikia peržengti? Jau esame geriausia savęs versija ir nebereikia vampyrų, kurie mus perkeistų?
O jei vampyro kandimas yra ribos peržengimas, tai ir pati vampyrė juk bus ta, kuri tą ribą kirto. Le Fanu „Karmiloje“ pateikia paaiškinimą, kad vienu iš būdų vampyru tampama tuomet, kai daugiau ar mažiau nedoras žmogus atima sau gyvybę ir jau kape neišvengiamai juo virsta. Kažkodėl prisiminiau Vienuolio „Paskenduolę“. Aišku, tai ne gotikinio žanro kūrinys, bet „daugiau mažiau nedora“ (besimėgavusi malonumo vaisiais ir ne santuokoje pastojusi) jauna mergina atėmė sau gyvybę, o „kaimo moterėlių įprašyti vyrai norėjo nukirsti paskenduolei galvą ir padėti jai tarp kojų, kad nesivaidentų, bet vyresnybė neleido“. Įdomu, koks būtų buvęs paskenduolės gyvenimas jai tapus vampyre. Ar ji laivais būtų keliavusi į amerikas keršyti mylimajam? (Kaip žmogiška!) O gal būtų ieškojusi sau gardaus kąsnelio čia pat kaime, tarp raudonskruosčių, pievų smilgas pirštais kedenančių mergelių. Jei apie tai būtų pastatytas filmas, kaip jis galėtų vadintis? Gal „Paskenduolė. Sugrįžimas“ arba „Paskenduolė. Kerštas“. Veronika gal ir peržengė tuometines priimtinas ribas, bet ar nenusipelnė mylimasis ir kaimo bendruomenė, kad juos kas kandimu perkeistų taip pat?
●
Jei nusibodo, jau galite išsijungti ekranus. Traškučiai, kurių kažkaip pradžioje nepaminėjau, jau vis tiek seniai sutreškinti. O kas dar norite – trumputis director’s cut.
Dabar – aš esu vampyrė. Vilioju savo auką žvilgsniu, nutylėtu žodžiu. Pakviečiu į pasimatymą kine, ji – pakviečia mane jį pratęsti. Antradienio vidurnaktį šalia „Skalvijos“ niekas nedirba, einame į „Vyšnią“ Vilniaus gatvėje. Minusinė temperatūra, išsinešame karštą vyną į lauką. Nes sninga. Nes pasimatymas. Siurbčioju raudonį žvilgčiodama į ją. O smeigtuku vis bandau perdurti vyšnios mėsą stiklinėje. Nepasiduoda. Bedu ir išslysta, ir pro šalį. Ai… velniai nematė. Per šalikus, striukes, banguotus plaukus pampsančių kaklo venų nematyti. Bet matosi akys. Į jas aš ir nusitaikiusi. Kai pasižiūri į manąsias, tik tada galiu priartėti prie jos sielos. Pirmiau reikia suvilioti, tada kąsti – tokia taisyklė. Kai ji nuleidžia akis, aš savąjį žvilgsnį laikau įtemptą kaip tilto lynus, kad kai žvilgtels vėl – būtų kuo sugrįžti.
O kalbos? Žodžiai ne tiltas? Ne, žodžiai – tai niekis, tiesiog garsai, žvilgsnio smaigalį puošiantys nėriniai, aksomai, gofras. Kad būtų juntama minkštuma, grublėtumas, kad bent kas labiau apčiuopiamo nei tik žvilgsnio smaigalys. Vienas pats, blizgantis, aštrus, juk grasintųsi kažkuo anapusiniu. Per baisu. Laikau lynus, ir taip jaudina, kad net pačiai baisu. Pamptų ir mano venos, jei tik būtų pilnos. Pasižiūri į mane. Imu jausti vibruojančią, už daugybės sluoksnių pasiguldžiusią melsvutę kaklo veną. Pulsuojančią man.
Sušąlame. Einame vidun. Sustojame ties krūva virš galvos sukabintų permatomų butelių, pripildytų raudono skysčio. Jaučiuosi, lyg būčiau kraujo kūnelis tarp kitų kraujo kūnelių, pašėlusiu greičiu lekiančių vena, ir nuryju seiles.
Baras užsidaro. Lėtai vaikštinėjame po žiemos Vilnių: Salomėjos Nėries mokykla, Dominikonų gatvė, Gailestingumo šventovė. Ji nedrąsiai grybšteli mano šaltą ranką. Užkibo, galvoju. Artėjame prie Mindaugo tilto. Ji išsikviečia boltą. O aš? O aš… apkabinu ją atsisveikindama ir nusisukusi žengiu tarpukatedrio link. Taip jos ir nepabučiavusi.
Kokia nuobodi būčiau vampyrė.
Fin.
