Atsisakymas apibrėžti kančią: Kierkegaard’as, Kafka ir „isteriška visuomenė“

Gyvename laikotarpiu, kai psichologijos žodynas tapo šiuolaikinio subjektyvumo lingua franca. Kančia šiandien prabyla populiariosios psichologijos ženklais – „trauma“, „gaslaitingas“, „narcisizmas“, „atsparumas“, „toksiški santykiai“. Kadaise šios sąvokos buvo susietos su klinikiniu autoritetu, tačiau dabar jos cirkuliuoja laisvai, atsiskyrusios nuo ankstesnių institucinių atramų. Tai, kas anksčiau buvo „klinikos kalba“, tapo kasdienybės kalba. Tačiau ryškiausias šio virsmo aspektas nėra tas, kad mūsų kultūra ar visuomenė tapo labiau psichologizuota, terapinė ar savirefleksyvi, bet kad visuomenė pradeda užimti eksperto diskursinę poziciją. Individas nebelaukia, kol bus įvardytas kito, – jis įvardija save pats. Jis kalba ne kaip pacientas, o tam tikra prasme kaip savo paties psichinės architektūros diagnostikas. Jo kančia pateikiama jau iš anksto klasifikuota.

Troškimas turėti diskursinį autoritetą turi savo genealogiją. Kaip knygoje „Beprotybė ir neprotingumas“ (1961) teigia Michelis Foucault, psichiatrijos atsiradimas rėmėsi episteminiu režimu, kuriame psichiatras įgijo galią klasifikuoti, aprašyti ir pasakoti beprotybės tiesą. Psichiatrinėje atvejo analizėje gyva patirtis buvo paversta diskursiniu objektu. Subjektas nekalbėjo – apie jį buvo kalbama, rašoma, jo patirtis buvo organizuojama. Psichoanalizė, net ir radikaliai kritikuodama šį normatyvinį ir klasifikuojantį žvilgsnį, tam tikra prasme paveldėjo klasifikacinį impulsą: isterija, obsesyvumas, neurozė, perversija. Šias kategorijas Jacques’as Lacanas vėliau traktavo su tam tikra ištikimybe ir ironija: ištikimai – atskleidžiamai subjekto santykio su geismu struktūrinei logikai, ironiškai – istoriniam balastui ir pagundai šias klasifikacijas internalizuoti kaip objektyvias klinikines diagnozes, o ne teorines pozicijas.

Tačiau čia būtina išlaikyti esminį skirtumą. Sigmundui Freudui šios psichoanalitinės kategorijos nebuvo patologijos, kurias reikia „pataisyti“ ar „išgydyti“; jos buvo teorinės struktūros, paradigminiai atvejai, peržengiantys aprašomo individo ribas, leidžiantys suprasti psichinio gyvenimo esybę. Jos žymi santykio su geismu, su Kitu ir su simbolizacijos neįmanomybe būdus – tai ne diagnostinės dėžutės, o konceptualinės prizmės. Šiuo požiūriu psichoanalizė, kitaip nei psichiatrija, mąsto per atvejus, o ne siekia normalizuoti ar koreguoti tariamai „netinkamą“ elgesį ar simptomus. Isterikas, pavyzdžiui, nėra paciento tipas siaurąja prasme, bet socialinė ir diskursinė pozicija: tas, kuris ieško Kito žinojimo, kuris atkakliai teiraujasi: „Kas aš esu tau?“ Isteriška visuomenė – tai tokia visuomenė, kurioje ši pozicija tampa plačiai paplitusi ir embleminė, kurioje struktūriniai reikalavimai aidi taip: „Pasakykite, kas mes esame“, „Pasakykite, ko turėtume geisti“, „Pasakykite, ko jūs iš mūsų norite.“

Šiandien regime šio reikalavimo transformaciją. Užuot kreipęsis į Kitą dėl atsakymų, šiuolaikinis subjektas atsigręžia į patį psichologinį diskursą, siekdamas užimti žinančiojo vietą. Isteriškas egzistencinis klausimas „Kas aš esu tau?“ išverčiamas į terapinę savidiagnostikos kalbą: „Apibrėžkite mano kančią.“ Reikalavimas išlieka, tačiau pasikeičia jo adresatas. Jis yra nukreiptas ne į didįjį Kitą – tradiciją, ekspertą ar autoritetingą instituciją, – bet į plūduriuojantį psichologinių signifikantų leksikoną, kuris žada tikrumą ten, kur jo negali būti.

Šiame taške „psichikos sveikata“ tampa ryškiausiu tuščio signifikanto pavyzdžiu: terminu, kuris cirkuliuoja su nepaprastu autoritetu ir moraliniu svoriu, tačiau kurio reikšmė išskydusi, nestabili ir neapibrėžta. Paviršiuje ši sąvoka atrodo savaime suprantama: akivaizdžiai pageidautina būsena, neginčijamas gėris. Tačiau kuo dažniau šis terminas vartojamas, tuo mažiau aiški tampa jo gyva realybė. Kas laikytina psichikos sveikata? „Atsparumas“, „stabilumas“, „savireguliacija“, „autonomija“, „pusiausvyra“, „produktyvumas“, „laimė“, „prisitaikymas“? Sąvoka plečiasi taip, kad galiausiai apima beveik viską ir būtent todėl nebesiremia niekuo.

Taip klasikinė analitiko–analizuojamojo, psichiatro–paciento ar terapeuto–kliento asimetrija apsiverčia. Subjektas, o ne ekspertas, ima kalbėti už save ir apie save. Jis pats užima poziciją jau egzistuojančių terminų ir teorijų atžvilgiu, kad ir kokia forma jos šiandien būtų pasiekusios kasdienę sąmonę: kaip isterikas, kaip traumuotas, kaip vengiantis, kaip atsparus, kaip psichiškai sveikas ar nesveikas. Tačiau visuomenė paveldėjo šias klasifikacijos formas be jų turinio. Išsaugojome psichologinių kategorijų žodyną ir tariamą autoritetą, bet atmetėme teorinius, klinikinius ir konceptualinius karkasus, kurie kadaise suteikė joms prasmę. Trauma tampa universaliu skausmo matmeniu; narcisizmas – kasdieniu kaltinimu; atsparumas – moraliniu imperatyvu. Signifikantas nustoja įvardyti išgyvenamą patirtį – jis ima žymėti subjekto vietą ekspertinio diskurso struktūroje.

Tačiau šio poslinkio negalima suversti vien subjektui. Prie psichologinio gyvenimo ištuštinimo prisidėjo ir pats ekspertas. Šiuolaikinėje psichiatrijoje ir įrodymais grįsto gydymo bei mokslo srityje sąvokos vis dažniau funkcionuoja kaip operacinės kategorijos, o ne kaip išgyvenamos patirties aprašymai. Diagnostinės konstrukcijos virsta klausimynais; kančia – simptomų klasteriais; terapija – protokolu, taikomu pagal reglamentuotas stadijas. Tokiose sistemose sąvoka lieka, bet patirtis, kurią ji turėjo apšviesti, tyliai pašalinama. Praktikas, kaip ir pacientas, ima gyventi diskurse, kuriame trauma, depresija, nerimas ar asmenybės sutrikimas žymi administracinius objektus, o ne egzistencines realijas. Lieka tik konstrukto karkasas: terminas, kurį galima vartoti, koduoti, apmokestinti ir tirti, bet kuris nebekalba apie vidinį gyvenimą, kurį kadaise turėjo nusakyti. Tad nenuostabu, kad subjektas galiausiai perėmė iniciatyvą ir pats tapo – tam tikra prasme – terapizuotos kalbos šeimininku.

Lakaniškais terminais kalbant, išgyvenamos patirties praradimas, susietas su šiomis sąvokomis, rodo norą suvaldyti fantaziją per įvardijimą. „Trauma“, „narcisizmas“, „toksiškumas“ tampa įsakančiais, bet tuščiais signifikantais: autoritetingais, bet atsietais nuo žinojimo. Jų referentas nebėra lakaniškoji Realybė (patirtis, kuri nepasiduoda simbolizmui; tai, kas negali būti visiškai išreikšta kalba, kaip gimimas, mirtis, meilė ar kančia), bet simbolinis pasirodymas – bandymas stabilizuoti save per kalbą, kuri žada aiškumą, tačiau jo niekada nesuteikia.

Čia pranašiškai pasirodo Franzas Kafka. „Procese“ (1925) Jozefas K. – trisdešimtmetis banko tarnautojas, kuris, kaip Kafka mums leidžia žinoti, yra niekuo neišsiskiriantis ir tvarkingų įpročių, – pasmerkiamas Įstatymo, kurio kaltinimas niekada nepaaiškinamas. Per visą romaną Jozefas K. beviltiškai bando sužinoti, kuo jis kaltinamas, tačiau teismas atsisako tai paaiškinti. Kaltinimas egzistuoja be paaiškinimo, bet turi absoliučią valdžią. Jozefas K. privalo lankytis posėdžiuose, gintis, konsultuotis su advokatais ir teisintis, nežinodamas, dėl ko jis teisiamas. Kaltinimas tuščias, bet sistema verčia jį reaguoti taip, lyg jis būtų prasmingas.

Panašiai veikia ir šiuolaikinės psichologinės etiketės. Terminas „narcizas“ įgyja galią būtent per savo miglotumą. Kaip Kafkos Įstatymas, poppsichologinis signifikantas saisto be supratimo. Jis primeta struktūrą be tikslumo. Jis kuria pasaulį, kuriame subjektas tampa atskaitingas vardams, kurie jau nebeįvardija nieko konkretaus.

Kafkai katastrofa slypi pačioje Įstatymo struktūroje – gebėjime saistyti be turinio. Tačiau ši struktūrinė baimė iškart atveria egzistencinį klausimą: kodėl subjektas apskritai paklūsta tuščiam autoritetui? Kodėl Jozefas K. sekina save bandydamas atsakyti į kaltinimą, kuris niekada nepaaiškinamas ir nepagrindžiamas? Kodėl jis ieško prasmės ten, kur jos nesiūloma? Søreno Kierkegaard’o terminais tariant, toks elgesys atspindi savastį, nepajėgiančią pakelti savo vidinės naštos, – savastį, kuri nerimastingai ieško išorinio apibrėžimo, kad išvengtų tapsmo savimi. Šią dinamiką Kierkegaard’as veikale „Liga mirčiai“ (1849) vadina neviltimi. Jozefo K. įsitikinimas, kad Įstatymas „turi kažką apie jį žinoti“, atskleidžia būtent šią egzistencinę silpnybę: susidūręs su beprasmiu kaltinimu, jis renkasi išorinės prasmės iliuziją, o ne vidinės laisvės siaubą.

Kierkegaard’o idėjos leidžia pamatyti, kad Jozefo K. tragedija kyla ne vien dėl beprasmiškos biurokratijos, bet dėl atsako į ją – tai, ką veikale „Arba–arba“ (1843) filosofas vadina estetiniu egzistavimo būdu, kai leidžiama išorinėms jėgoms nuspręsti, kas tu esi. Susidūręs su kaltinimu be turinio, Jozefas K. vis tiek reikalauja, kad teismas pasakytų, ką jis padarė, ką jis reiškia, kas jis yra. Jis ieško išorinio apibrėžimo, kad būtų atleistas nuo savasties patyrimo naštos. Ta pati dinamika atsikartoja ir šiuolaikiniame polinkyje į psichologines etiketes. „Traumuotas“, „vengiantis“ ar „emociškai sutrikęs“ – šie terminai veikia kaip estetinės slėptuvės: būdai leisti diskursui mus įvardyti (net jei tariamai esame jo „šeimininkai“), kaip Jozefas K. leido Įstatymui jį įvardyti, užuot ėmęsis etinės užduoties tapti savimi.

Kierkegaard’as ir psichoanalizė primena, kad giliausios kančios formos priešinasi kalbiniam apibrėžimui. Kierkegaard’ui autentiška savastis turi gebėti „pakelti“ savo vidinį svorį – svorį, kurio negalima permesti jokiai išorinei kategorijai. Pastaruoju atveju patenkame į tai, ką Kierkegaard’as apibrėžia kaip neviltį: atsisakymą būti savimi ir mėginimą paruoštu aprašymu pakeisti sunkų ir niekuomet nesibaigiantį tapimo savimi darbą. Psichoanalizė šią įžvalgą pakartoja, teigdama, kad gyva psichologinė patirtis visada yra anapus kalbinės reprezentacijos ir simbolizmo. Gyvenimas, mirtis, meilė, geismas, seksualumas, nerimas, kūnas, Kito mįslingi norai – visa tai ne tik sunku išsakyti, bet ir struktūriškai viršija, ką kalba gali sutalpinti. Pasąmonė (Freudas) ir Realybė (Lacanas) liudija tą patį faktą: mūsų kančia visada viršija vardus, kuriuos jai suteikiame. Įvardyti kančią būtina, bet tai niekada nėra galutinis procesas. Kažkas visada išsprūsta.

Šiuolaikinis reikalavimas „Apibrėžkite mano kančią“ yra reikalavimas būti išlaisvintam iš neapibrėžtumo, kurį tiek Kierkegaard’as, tiek psichoanalizė laiko pačia subjektyvumo sąlyga. Šis reikalavimas kartoja Jozefo K. klaidą: ieškoti išorinėje tvarkoje galutinės, stabilios prasmės, kurios joks diskursas negali suteikti. Subjektas nori, kad etiketė švariai reprezentuotų neasimiliuojamas psichinio gyvenimo tekstūras. Tačiau šio reikalavimo tenkinimas reiškia įsitraukimą į tą patį vengimo procesą, kurį Kierkegaard’as vadina neviltimi, o psichoanalizė – bėgimu nuo savo nesąmoningos tiesos.

Remiantis šiomis filosofinėmis ir psichoanalitinėmis perspektyvomis, atsisakymas ap(s)ibrėžti kančią yra ne žiaurumas, bet būtinybė. Ne – ištverkite savasties apibrėžimo stoką. Ne kaip bausmę ar herojišką komforto atmetimą, bet kaip pripažinimą to, kas esmiška: kad kančią formuoja tai, ko negalime įvardyti; kad joks diskursas negali pakeisti (iš)buvimo su savo vidiniu gyvenimu; kad prasmė kyla ne iš patirties įspraudimo į kategoriją, bet iš buvimo ten, kur kategorijos mus apleidžia. Psichoanalizė nebando šios spragos užverti – ji pačią spragą laiko tiesos vieta. O Kierkegaard’as nežada išgydymo nuo nevilties. Jis kviečia sutikti savastį be kaukių ir paskolintų paaiškinimų. Knygoje „Arba–arba“ jis elegantiškai primena, kad joks pasirinkimas neapsaugos mūsų nuo kančios: „Vesk – gailėsiesi; nevesk – irgi gailėsiesi; vesk ar nevesk – gailėsiesi abiem atvejais. Juokis iš pasaulio kvailystės – gailėsiesi; verki dėl jos – irgi gailėsiesi; juokis ar verk – gailėsiesi abiem atvejais. Pasikark – gailėsiesi; nesikark – irgi gailėsiesi; pasikark ar nesikark – gailėsiesi bet kuriuo atveju.“

Esmė ne ta, kad visi pasirinkimai beprasmiški, bet ta, kad jokia išorinė gyvenimo tvarka neapsaugos mūsų nuo egzistencijos naštos. Tačiau šioje atšiaurioje perspektyvoje slypi kitokia viltis: ne viltis išvengti nevilties, bet viltis pasirinkti save joje. Etinis pasirinkimas nepanaikina kančios – jis suteikia jai prasmę, paversdamas savastį jos autore, o ne pasyvia gavėja.

Jozefas K. mirė taip ir nesužinojęs, kokie kaltinimai jam mesti. Tačiau tai, ką Kafka palieka kaip tragediją, psichoanalizė galėtų suprasti kaip etinę būtinybę. Neatsakytas klausimas yra erdvė, kurioje prasideda atsakomybė. Ištverti apibrėžimo stoką – tai ne mirti kaip kafkiškam šuniui, apleistam prasmės, bet likti gyvam tai savo daliai, kurios jokia sistema, jokia diagnozė, joks žodynas negali nei atleisti, nei iki galo paaiškinti.