KIEKVIENAS VAIKAS TURI SAVO MĖNULĮ

                                                          Skulptoriaus drugys –

                                                          sparnais raižo lapelius

                                                          septynių seserų.

 

Inanna

 

Gyventi yra ne sunkiau nei įkvėpti ir iškvėpti. Mirti yra ne sunkiau nei

perbėgti basom brastą ar čiulpti mylimosios nykštį. Jie beldė du kartus.

Kai gimė juodbruva mergaitė arkos šešėlyje, nes niekada negimė – jie

beldė tris kartus. Girdėjau, kvantinės dalelės eina kiaurai sienas. Kiaurai

skūrą. Kaip pelėsis. Kaip sielvartas užmūrytoj vieno kambario širdy.

 

Vilna į vilką –

auglys, išpampęs kaip kalė.

 

Juodžemio jaunatis

panagėse –

ritualinė savižudybė.

 

Stuburo skliautas,

mano žvaigždėta naktis

Atlaso

užstrėnyje –

slankstelis po slankstelio,

varžtas po varžto.

 

Žvėris paprašė motinos.

Motina persileido.

 

Žvėris paprašė apsėklintojo.

Paverčiau spermą rūgštim.

 

Žvėris paprašė polimero mantijos,

atsparios savigailai.

Vožtuvas sprogo ir popas užduso savo pagiežos

dvideginiu.

 

                                               Gimiau iš tėvynės idėjos

                                               ir vulgaraus pokšto.

 

Žvėris nie ka da neprašė D—vo.

 

Džiovinti ilgus

vyriškus plaukus

tarp čirškiančių šlaunų

~ amžinojo

kūrinijos žiemą.

Saldus kaip kraujomaiša, plaučio

gemalas –

tai mano gemalas,

tai mano anima.

 

Išsiverčiu iš dramblio kaulo

orbitos

įvardis –

nei žmogus, nei vardas.

 

Ugnies karalaitė, visų begėdysčių valdovė,

spįsta, išpučia

burna į burną

šiltą odą, laužo kvapą kaip šviesos lavina

į grotą.

Tai kolektyvinė prisikėlimo baimė

 

ir tai yra Kambarys.

 

 

Mano vaiko mėnulis nuskendo

juoko banga

Pripetės miške,

už saulėtekių, minaretų;

 

mano vaikas

 

vienmatės saulėgrąžos metropoliais

vietoje akių,

tykà, universalaus susinaikinimo,

vietoje vardo.