Pažiūrėjau ežerui į akis rašytojų rezidencijoje
„Duok man peiliuką, švilpuką ir nakčiai neišjunk telefono“, – paprašiau vyro. Ir išvažiavau mėnesiui į sodybą prie ežero, pas vilkus. Na, ne taip jau pas vilkus – į rašytojų rezidencijų programą „Parašyta Molėtų krašte“. Sodyboje kolektyviniuose soduose turėjome gyventi trise, bet pirmąją šaltą ir tamsią rugsėjo naktį, pasikeitus planams, pasitikau viena. Po penkerių metų grįžau birželį, sodyba buvo kita, ežeras kitas, o per rašymo savaitę daugiau skaičiau, nei rašiau. Kodėl aš vis čia, kodėl mes visi čia ir kodėl vienaip ar kitaip rašome apie ežerus?
2020-ieji, prie Siesarčio ežero
Pirmąkart rezidencijoje vaikščiojau pamiškiais ir truputį gąsčiojaus girgždančių vėjyje medžių kamienų. Skambinau patarimo, kaip kurti židinį, kad neįplieksčiau gaisro. Miesčionys… Medžiu kvepianti sodyba šilo lėtai, susitempiau į lovą bent keletą pledų, užsipyliau aštrų bomžpakį ir jaukiai spragsint ugniai skaičiau Edgaro Rice’o Burroughso „Marso princesę“. Baisiai jauku.
Peiliuką ir švilpuką laikiau parengty, nes kuriant židinį atskrido naktinė plaštakė ir blaškėsi patamsiuos, bruoždama minkštais sparneliais per pagalvę. Paskui sienoje brazdėjo kiaunė, vėtra dunksėjo į duris, o lietus aršiai puolė stogą. Lauke vis sulodavo lapė. Prieš užmigdama ilgai žiūrėjau į gęstančią ugnį, galvodama, kiek gramų, metrų, minučių vienatvės yra gerai. Naktį porąkart užsižiebiau lempą. Naktinė plaštakė tuo tikrai buvo patenkinta. Būdravau, galynėdamasi su vaizduote.
Ryte atsikėliau, pažiūrėjau pro langelį į ežerą. Pasišlavinėjau terasą, nors ją per valandą vėl aptrauks voratinkliai, lapai, šliužai. Virdama kavą vieną tokį riebų užtikau ant virtuvės grindų. O juk durys buvo užrakintos! Jaučiau atslenkančią rudens ežero drėgmę, pradėjo kvepėti lapais, obuoliais, rūku, pelėmis. Mindama dviratį į Molėtus ir apsiuostydama, ar neišsirūkiau dūmais kaip senieji mažų miestelių trobų gyventojai, tokiu metu jau visur keliaujantys įšokę į aulinius, džiaugiausi, kad kvepia pušys ir žvyras smagiai gurgžda po ratais. Man sakė, kad žmonės Molėtuos atsipalaidavę ir nuoširdūs, taip tikrai buvo.
Rezidavome keistu laiku – pandeminiai apribojimai atlaisvėję, bet sodyboje turėjome ir kaukių, ir dezinfekcinio skysčio. Trise dalinomės kava, riešutėliais prie vakarinių žaidimų kortomis, bet mano knygos pristatymas Alantos dvare vyko nuotoliniu būdu. Prisimenu, kaip nemokėjau kalbėti veidą pusiau dengiant plastikiniam skydeliui. Per Knygų mugę savo pirmąją knygą „Vojaĝo“ pristačiau gyvai, ir akies mirksniu, net nespėjus apsiprasti rašytojų susitikimuose su skaitytojais, teko pereiti daugiausia į nuotolinius renginius.
Mėnuo už Vilniaus, mėnuo kasdien kuriant židinį ir rašant. Minant dviratį nedideliais ratukais – į kalniuką, nuo kalniuko, į biblioteką, į parduotuvę, į kavinę. Ežero tyla, grybai ir mašinų gausmas kitoj pusėj – klausydavausi, kai užsemdavo tylos paralyžius. Tuomet galvojau, kad rezidencijos tikriausiai skirtos atsitolinti nuo pasaulio ir parašyti ką nors reikšmingo. Nors jaučiausi viską pasakiusi ta viena knyga. Pradėjau rašyti distopiją apie žmones, gyvuojančius nuodingų Sosnovskio barščių apsuptyje, – jų lauką ir pamačiau kadaise nuo plento link Molėtų. Viskas atrodė siurrealu atlėgusios pandemijos realybėje, bet kartu ir dirgino entuziazmo alergenais.
Taip ir nepabaigiau to kūrinio.
Gražų saulėtą rudens rytą su poetu, vertėju Simonu skaitėme Albert’o Camus „Svetimą“ ir „Krytį“ – kartojomės, nes reikėjo keliauti apie šį kūrinį pakalbėti su dvyliktokais. Tąkart, kalbant apie mirties, senatvės ir kitas temas, kurias, mokykloje skaitydami Camus, ne visai perkandome, svarstant, ar bus aktualu moksleiviams, išgirdau skambutį. Išėjo teta, kurios dienoraščio fragmentai įkvėpė parašyti „Vojaĝo“. Laidotuvėse dar reikėjo ir kaukių, gal net „stop“ juosta buvo. Paskui grįžau į rezidenciją ir nors siaučiant vakariniam vėjui pasigailėjau pasirinkusi atitolimą nuo guodžiančio šeimos rato, į sodybą atėjo katė.
Buvimo rezidencijoje žmonės, vaizdai, idėjos, žodžiai, gamtos tekstūros, spalvos kartais įsibraudavo ne tik į mintis, bet ir į kūrinius. Rašytojas, kino kritikas Vladas, praėjus keleriems metams po rezidencijos, parašė antrą knygą, kinematografišką distopiją. Tik be Sosnovskio barščių.
2025-ieji, prie Saločio ežero
Antrą kartą į Molėtų rašytojų rezidenciją sugrįžau po penkerių metų, lietingą birželį. Šįkart penkiese apsistojome Girsteikiškyje. Savaitei. Mūsų rašymo ir gyvenimo ritmai, temos ir terminai skyrėsi. Nida rašo ir leidžia poeziją, pabaigė romaną apie baroką ir jau pradėjusi kitą istorinį, Salvija – keliaujanti komiksų autorė ir rašanti iliustratorė, Gabija dirba muziejuje, rudenį išeis jos pirmoji knyga, distopija jaunimui apie dievybes šiuolaikiniame pasaulyje. Kuratorius, Vilniaus universiteto docentas, restauratorius, menotyrininkas Juozapas rašo istorines knygas, kultūrinius tekstus. Pirmomis dienomis kiek intravertiškai sulindome į kambarius ir vis po vieną eidavome prie pasišiaušusio ežero. Pasipasakodavome. Parašiau pastraipą. Parašiau net du puslapius. Vis teikiu paraiškas. Ką pasakytų redaktorė: velvetas ar veliūras?
Kartą su Salvija, užkrimtusios kažko pietums, tykiai sėdėjome terasoje, dirbome, ir staiga pasigirdo garsas – tarsi kažkas kaltukėliu stuksentų medin. Atskrido juodoji meleta ant seno rąsto papietauti. Visiems dienos pietūs. Parašiau apie ją haiku, Salvija nupiešė.
Susitikdavome ir su skaitytojais. Videniškių vienuolyne pilna salė prisėdo žmonių, ragavome šviežią sūrį su medumi prie jazminais kvepiančių stalų. Paskui vykome į ekskursiją. Vienuolyno laiką pamatavusi nuo vienos rašytojų rezidencijos iki kitos pastebėjau, kad pagausėjo eksponatų, galima net citatas iš 1753 metais vienuolyne parašytos Mykolo Olševskio „Bromos, atvertos ing viečnastį“ paskaityti. Raštijos paminklas, o dar ir retas tų laikų grožinis kūrinys. O aš štai, pasigėrėjusi rimtais rašytojų darbais, rašau apie ežerus ir keistus jų vardus – Miruolis, Kampuotis, Ragana. Ir publikai vienuolyne skaičiau ištrauką iš knygos apie pirtis ir pirtininkus, vienas jų, įdomaus gyvenimo būdo dėdulis, kaip tik kilęs iš šių kraštų.
Lyginau su ankstesne patirtimi rezidencijoje, šis tas buvo kitaip, šis tas atsikartojo – vienatvės intarpai (kai yra laiko paklaidžioti žvyrkeliukais ar rašyti savo kambaryje lietui skalbiant visą sodybą taip, kad lieka tik žalsva pilkuma), savotiškas rašymo terapijos jausmas (kai rašai ką nori, nes nėra tikslo atsiskaityti, pasirodyti, net rodyti). Ir ryšiai. Besikuriantys stiprūs saitai su kitais kartu gyvenančias rašančiaisiais. Užsimezgantys, atsikartojantys ryšiai su Molėtų apylinkių žmonėmis, su šiomis vietomis, su bibliotekomis – ne tik Molėtų, bet ir Videniškių, Giedraičių, Girsteikiškio. Su žmonėmis, kurie ateina paklausyti mūsų, net jeigu esame dar nepažinti, dar neįdomūs kaip kūrėjai ir kaip asmenybės. Su bibliotekininkų bendruomene – ta, kuri lieka, kai mes išvažiuojame, ir kasdien užkuria tikrą židinį, krosnį, pečių, dirba šių kraštų enciklopedijomis turistams, pasirūpina, kad veiktų vietiniai knygų klubai, aplanko skaitančius namuose, su vaikais stalo tenisą pažaidžia. Mums, pripratusiems prie skaitmenizuotų mažvydų ar mickevičių, mažųjų bibliotekų gyvenimas primena, kad visur, kur jas rasime, ir patys pasijusime gyvi, turėsime ką skaityti ir su kuo pasikalbėti. Ir dar naminiais vafliais pavaišins.
Ši rezidencija man buvo ėjimas aplink ežerus.
„Galit apeit aplink Saločio ežerą. Aš ten bėgioju“, – pasakė kuratorius Juozapas.
Įspėjo, kad kaimyninėj sodyboj yra kiek durnokas šuo, bet nedidelis toks, atsiginsit. Aš jau kažkiek mokyta, pupos dydžio šunėkas yra griebęs už džinsų klešnės, kratau koją, ir juokas, ir vos ne ašaros, neatkimba! Paskui kaimo žmonės pasakojo, kad reikėtų turėt kokį akmenį kišenėj pagąsdinti. Rodos, ką tik buvau Vilniuje, kur svarbiausia kišenėj turėti akinius nuo saulės ar telefoną. Pasiėmiau gertuvę.
Vos užkilusi į kalniuką, vos pažingsniavusi žvyrkeliu ir nufotografavusi pirmąsias pievų gėles, ant kalvelės pamačiau saulės apšviestą šuns siluetą. Buvo didesnis nei tas durnokas šuo iš pasakojimo, rusvai liepsnojančiu kailiu. Gudriai pastatė ausis. Tokie šunys, jei sumano pulti, daro tai protingai. Ir ką daryti? Grįžti nė už ką nenorėjau. Įsikibau tvirčiau gertuvės. „YouTube“ susiradau „Hard Rock Hallelujah“. Jei ką, eisiu artyn gertuvę iškėlusi, kad didesnė atrodyčiau, ir garsiai leisiu muziką. Čia jau ir meška išsigąstų! Šuo, gal pajutęs ketinimus, dingo pievoje.
Ir, žmonės mielieji, daugiau aš jo niekad per visą rezidencijos laiką nebepamačiau.
Užtat vieną iš tų lietingų dienų, kai rašai, skaitai ir tik vakarop atsiranda pasivaikščiojimo tarpelis, pasukome su Gabija (o ji rašo naują romaną apie vandenį) į miško keliuką. Einam, pasakoju jai, kaip į haiku dirbtuves moksleiviams atsivelku miške rastų elnio ragų, perskaitau Bashō haiku apie elnio balsą. Prieš mūsų akis aplyta pieva, jos gale tamsuoja miško ruoželis, dar pasišiaušęs krūmas, karvė ganosi… Stop! Karves mes praėjome, o ką ta viena karvė pamiškėj? Sustojom ir spoksom, kaip elnias didžiausiais ragais doroja krūmą – dievaži, tarsi gardžių salotų lėkštę, net kaklą pakratydamas. Verta buvo klampoti sustingusiomis į ledą rankomis. Dabar galvoju, o jei ir jis patrauks į Vilnių paskui briedį ir mešką? Bet iš tikrųjų galvoju visai ne tą, rašytojų rezidencijos Molėtuose užduotis tikriausiai mums priminti, kad gamta gyvena savo ritmu, ar mes rašome, ar ne. Net sezonai kantriai ištveria mūsų nusistebėjimus.
Beje, o pamaklinėti aplink ežerus pakrantėmis, kaip ir rašyti tykiai vienumoje, – prabanga. Tie ežerai išsidalinti po lopinėlį, po skiautelę, tad eini aplink žvyrkeliu ir to ežero nematai. Su Nida, kuriai rūpi architektūrinis palikimas, brendame per žoles apžiūrėti Vileišių dvaro Girsteikiškyje likučių. Kitą rytą pro juos išvinguriuoja dviratis, ant rankenos kyburiuoja pieno bidonėlis. Yra vietų, kurias prieisi tik jas perrašydamas.
Užtat atvažiuoji į Giedraičius ir bažnyčioje randi Kanuto Rusecko paveikslų. Šie kraštai net du palaimintuosius turi – Mykolą Giedraitį (manoma, jog šis kunigaikščių Giedraičių giminės vyras gimė apie 1420–1425 metus, vieni sako, kad arčiau Giedraičių, kiti – kad arčiau Videniškių, buvo silpnos sveikatos, pasirinko atsisakyti kilmės privilegijų, o baigęs filosofijos mokslus Krokuvos universitete grįžo į gimtinę kukliai zakristijonauti, padėti žmonėms) ir Teofilių Matulionį (gimė 1873 metais Alantos parapijoje, kunigaudamas nepakluso caro valdžiai, du kartus išvežtas kalėti į lagerius, persekiotas ir sovietų, bet išlaikė ypatingą tikėjimo tvirtumą). Rašau ir galvoju, kad ne itin derlingos Molėtų žemės išaugino įdomių asmenybių. Beje, Giedraičių Antano Jaroševičiaus gimnazijos muziejus turi demarkacinės linijos stulpelį, itin vertingą eksponatą, kurį vis skolindavosi didesnieji muziejai.
Ką mes turėtume čia išmokti, kokią demarkacinę liniją tarp savęs miestietiškų ir maklinėjančių gamtoje nubrėžti? Tarp rašančių rimtai ir tiesiog žaidžiančių žodžiais? Kėblinu plentu, gertuvėje liko tik gurkšnis vandens, kartais praūžia automobilis. Kairėje pusėje kalvelė, ant jos lubinai saulėje maudosi. Staiga jų kuokštas susvyruoja – tiesiai į kelią šoka kiškis! – pamatę kits kitą, sustingstam, jis neria atgal.
Eidama toliau parašau haiku:
Iš lubinų gatvėn
šokąs kiškis sustingsta –
sustoju ir aš.
Šituose kraštuose, šituose rašymuose norisi ne baroko, o labiau giedraitiško paprastumo. Man atrodo, kad kuo ilgiau būnu, tuo labiau nusilupa nerimo, noro išsipildyti, pareigos oda. Nuirkluojam į ežerą, grįžtam peršlapę – juokiuosi, dviem megztiniais apsitaisiusi, su kažkelintu puodeliu kavos rankose. O paskui, prisiskaičiusi pasakiškai siaubingo Tanios Pjankovos „Raudonųjų skruzdėlių amžiaus“, visą naktį sapnuoju košmarus. Medžių viršūnės pro langelį laižo mėnulį, rūsčios, aštrios.
Grįžtant automobilyje mus apsėmusi žalsvai auksinė kaitraus birželio sekmadienio vakaro tyla. Ir staiga Nida sako: „Ar žinojote, kad George Sand kasdien parašydavo po penkiolika puslapių?“ Penkiolika! Jeigu teisingai nugirdau. Bet tie puslapiai, pasirodo, ne mūsų įsivaizduojami A4 formato, o… Rodos, buvau prisnūdusi, nebepamenu, kokie tie puslapiai.
Vilniuje pamindžiukuojame po liepomis, patys nustebę, kad dar nelabai norisi skirstytis.
Prie tų ežerų dar sugrįšim, mes jau jų nelaisvėj.
