Trečias bandymas

 

I.

 

– Žinai, yra tokie vaistai nuo nemigos, kurių išgėręs iškart užmiegi, bet po keleto valandų prabundi su tokiu jausmu, lyg būtum skendęs, – pradedu pokalbį.

Jis pažiūri į mane nė kiek nesutrikęs.

– Kiek laiko taip skendai? – paklausia.

– Tris naktis, – atsakau.

Pameluoju, bet trys – magiškas skaičius ir aš noriu mūsų pažinčiai pridėti bent truputį romantikos.

– Tris, – pakartoju, – tai toks skaičius tarp dviejų ir keturių.

– O kas po to?

– Po ko? Po keturių? – žinau, ko jis klausia, bet išsisukinėju, nes neturiu ką pasakyti, nes net neįsivaizduoju, kas būna „po to“, nes „po to“ taip niekada ir neatėjo. Aš vis dar skęstu, tik jau be vaistų.

– O šiaip tu moki plaukt? – paklausia jis ir pradeda juoktis.

– Tu idiotas, – juokiuosi ir aš.

– Tai komplimentas?

– Tai pakankama priežastis pasilikti.

– Kiek laiko tu pats jau šitaip skęsti? – paklausiu šiek tiek patylėjusi.

– Kurį laiką, – pasako jis, sukinėdamas alaus bokalą tarp rankų, ir labai liūdnai nusišypso.

– Turbūt ilgiau nei tris?

– Truputį ilgiau, – jis vis dar šypsosi.

– Gerai, kad šypsaisi žiūrėdamas į mane, – pasakau.

– Gerai, kad pasilikai.

 

II.

 

– Labai nepatogi kėdė. Atrodo, lyg sėdėčiau knygų lentynoj, – sakau muistydamasi.

– Niekas iki šiol nesiskundė, – teisinasi ji.

Bandau įsitaisyti kėdėje taip, lyg ruoščiausi joje miegoti.

– Nenoriu visą mūsų susitikimo laiką galvoti apie tai, kaip nerandu sau tinkamos pozos. Čia žiauriai nepatogu, jūs pati bandėt čia sėdėt?

Ji nieko nesako.

– Jaučiuosi kaip į stalčių sukištas Haris Poteris. Gal galiu persėsti?

Ji nežymiai linkteli galvą ir akimis parodo į stovinčią prie stalo kėdę. Aš sugriebiu ją už atlošo ir, nesivargindama pakelti nuo žemės, tempiu. Su koja pastumiu nepatogiąją ir nuvelku naują kėdę į ankstesnės vietą priešais psichoterapeutę. Atsisėdu ir nuliūstu, nes kėdė jau nebėra pakankamai rimta priežastis nekalbėti apie save.

– Kaip jaučiatės? – paklausia psichoterapeutė, kuriai moku, mano akimis, gerokai per daug eurų už valandą.

Tiesą sakant, tai faktas, kuris visada neduoda man ramybės, kol šio susitikimo laukiu koridoriuje. Sėdžiu registratūroje rankas pasidėjusi ant kelių ir galvoju – kodėl aš turiu mokėti už tai, kad turėčiau su kuo pasikalbėti? Ir išvis ką jai pasakysiu? Niekas nepasikeitė nuo praeito karto. Ar tiesiog susimokėti už tylėjimą? Jeigu atvirai, tai jau nuo pat ryto pradedu nerimauti ir ieškau priežasčių išvengti šio susitikimo. Valydamasi dantis atidžiai žiūriu į veidrodį, lyg tikėčiausi jame pamatyti ligą, pakankamai pavojingą ar net užkrečiamą, kad išsigelbėčiau nuo išėjimo iš namų. Išspjaunu dantų pastą ir ieškau joje kraujo pėdsakų. Nieko nėra. Prasižiojusi bandau veidrodyje surasti baltas anginos dėmeles. Nėra ir jų. Ant kaklo apčiuopiu limfmazgius – viskas gerai, aš sveika. Bet taip nesijaučiu. Gal galiu jai sumokėti ir tiesiog neateit?

Bet aš ateinu ir sėduosi priešais psichoterapeutę. Tiesa, ši kėdė taip pat nėra pati patogiausia. Turbūt sakyčiau, jog ji tiesiog pakenčiama. Aš pakenčiu kėdę psichoterapijos kabinete – ar tai gydymo dalis?

– Keletą naktų iš eilės sapnuoju save valančią akvariumus, nes juose viena po kitos dvesia žuvys. Tie akvariumai mano, bet jie kažkieno rūsyje, kur visiškai nėra šviesos. Tų žuvų gerokai per daug, jos visai neturi vietos ir viena po kitos miršta.

– Ką darote su mirusiomis žuvimis? – paklausia ji. Sutrinku, visai nesitikėjau tokio jos klausimo.

– Su ankstesne psichoterapeute kalbėdavomės telefonu ir aš galvodavau, kad mūsų pokalbio metu ji skuta bulves. Aš jai pasakoju apie savo gyvenimą, o ji, pavyzdžiui, lanksto skalbinius.

– Kodėl taip galvojot?

– Nes keletą kartų girdėjau, kaip į telefoną miauksi jos katė.

– Dažnai jaučiatės, lyg niekas jūsų nesiklauso? – Aš fiziškai jaučiu, kaip suskausta pilvą.

– Kai žuvys numiršta, jos tiesiog išplaukia į paviršių, – tęsiu aš, – man tai taip keista. Aš bijau mirties, o jos plūduriuoja ant vandens lyg vaikiški žaislai vonioje.

– Ar seniai bijote mirties? – vėl badosi ji.

– Žinot, yra tokie vaistai nuo nemigos. Anksčiau gėriau juos, jie mane užmigdydavo, bet po kelių valandų prabusdavau lyg ištraukta iš vandens. Tas skendimo jausmas. Visa pagalvė būdavo šlapia nuo mano prakaito.

– Ar taip dabar jaučiatės?

– Pyktis yra mano gynyba.

– Visiškai normalu pykti, – drąsina mane psichoterapeutė.

– Aš tebeskęstu.

– Natūralu dėl savo atkryčio kaltinti kitą žmogų.

– Aš jo nekaltinu. Kaltinu save.

– Už ką konkrečiai?

– Už tai, kokią apgailėtiną jis privertė mane jaustis. Už tai, kad leidau.

– O kodėl leidot?

– Ką aš žinau, gal tikėjausi medalio už kantrybę. Gal esu supista kankinė. Aš nežinau, kodėl. Tiesiog negalėjau kitaip pasielgti. Tai buvo kankinantis jausmas, bet jis buvo teisingas. Aš nežinau, aš nemoku paaiškinti ir dabar, kai apie tai kalbu, atrodo, jog nieko kito nedariau, kaip tik visą šį laiką leidau jam save žeminti, tačiau aš leidau ne tai. Norėjau leisti kitam žmogui viską tikėdamasi, jog jis iki to neprieis, suprantat? Atiduodi viską tikėdamas, jog visko tas žmogus nepaims.

– Ar jis paėmė?

– Viską, ką atidaviau.

– O jeigu galėtumėte viską pakeisti?

– Turbūt elgčiausi taip pat.

– Kodėl?

Aš nieko neatsakau. Dabar vėl ta minutė, kai mintyse skaičiuoju savo pinigus ir nesuprantu, kodėl turiu mokėti už tai, jog negaliu ištverti šitos tylos.

– Jūs pykstat. Pykti normalu. Bet pyktis praeis.

– Ir į jo vietą ateis skausmas?

– Nebijokit.

– Mane gąsdina tai, kad kažkas išvis gali pasikeisti, – vos girdimai sumurmu.

– Ką sakot?

– Pavargau.

– Šiandien ar apskritai?

– Mano gyvenimas yra laukimas, kol suveiks vaistai.

– Kokius vaistus vartojate?

– Tai metafora.

– Bet nemiga grįžo?

Linkteliu.

– Ir kaip su ja tvarkotės?

– Laukimu.

– O ko laukiate?

– Kiekvieną vakarą tikiuosi, jog ryte viskas bus kitaip, o kiekvieną rytą…

– Turbūt suprantate, kad nebūna taip, jog nueini miegoti dar kažką mylėdamas, o atsikeli jau nebe.

– Bet būna, jog nueini miegoti įskaudintas ir atsikeli toks pats.

– Pyktis praeis, – dar kartą pakartoja psichoterapeutė.

– Ir kas tada?

Ji nieko nesako. Ji nežino? Sumokėčiau tai, kuri žino.

– Kaip suprasti, kad dar nepaskendai? – klausiu taip kvailai ir taip nuoširdžiai, kaip tik galiu.

– Iš skausmo. Jeigu skauda – dar gyvas.

Mes tylim. Beveik girdžiu, kaip už sienos miauksi katė.