Liuksas kaip Liuksas

 

Publika Liuksemburgo nacionalinės bibliotekos skaitykloje, kur rašau, marga: indiškos išvaizdos pusamžis vyriškis išrasojusia kakta; tamsiaplaukis mano metų jaunuolis, mąsliai parėmęs galvą ranka ir nervingai trūkčiojantis koja. Varstomos irzlių aplinkinių žvilgsnių, mulatės paauglės šnypščia nosį, kikena ir kartkartėmis persimeta vienu kitu žodeliu.

Ši biblioteka raudonu fasadu iškilmingai atidaryta 2019 metais – kai stažavausi ten pat, kur dabar dirbu, – Europos Parlamente. Beje, daug kas apskritai nežino apie Europos Parlamento egzistavimą Liuksemburge: sykį beeinant iš darbo, prie Parlamento sienos su užrašu „Europa Experience“ mane sustabdė grupelė vyresnio amžiaus ispanių ir rodydamos telefone garsųjį Parlamento pastatą Strasbūre klausė, kaip nueiti į Europos Parlamentą. Maloniai pasakiau, kad Parlamentą jos jau priėjo, tik ne Estrasburgo, o Luxemburgo. Čia įsikūręs Europos Parlamento generalinis sekretoriatas, dirba tūkstančiai darbuotojų.

Europos Parlamento pastatas Liuksemburge pavadintas Europos Sąjungos pradininko Konrado Adenauerio garbei. Mes, vertėjai, kaip dabar sakoma, intercultural and language professionals – kalbų ir tarpkultūriškumo specialistai, vadiname jį tiesiog KAD’u. Kiršberge – Europos Sąjungos institucijų rajone, kur ir stūkso mūsų KAD’as, – prieš penkiolika metų dar ganėsi karvės. Valstybė, kurioje dabar gyvenu, šiuo požiūriu panaši į Lietuvą: ilgą laiką tai buvo agrarinė šalis, liuksemburgiečiai gyveno ir iki šiol daugiausia gyvena kaimuose. Todėl kolega italas, kaip tikras romietis, nuolat išdidžiai vadina Liuksemburgą provincija: kur jūs matėte šalį, kur nėra operos teatro, galerijų, kuriose gali pasiklysti? Nei jūros, nei vandeningų ežerų. Šalį, kur tik vienas UNESCO objektas (Italijoje jų yra 60, Vokietijoje – 54, Prancūzijoje – 53, Belgijoje – 16).

Kalbant vaizdingiau, Europos Parlamentas Briuselyje – restoranas, o Liuksemburgas – restorano virtuvė, kur nudirbami visi darbai, kurie paskui patiekiami Briuselyje ir per plenarinius posėdžius Strasbūre. Netflikso seriale apie Europos Parlamentą „Parlement“ stažuotė Liuksemburge vaizduojama kaip tremtis, nes parlamentinis gyvenimas verda Briusely – ten visad esi įvykių sūkury. Briusely darbuotojai lyg scenoje mato visą politinį veiksmą. O Liuksemburge jie tarsi izoliuoti. Esu girdėjusi Liuksemburgą vadinant penkių žvaigždučių Sibiru.

Daugelis Europos Parlamento ir Europos Komisijos darbuotojų, jei tik gali rinktis, dažniausiai renkasi Briuselį, nes Liuksemburge mažiau veiklos, mažesnė perkamoji galia, daug didesnės nuomos kainos. Kaip kolegos juokauja, Liuksemburge vieną room įsigysi už tą pačią sumą kaip Rumunijoj rūmus. Vis dėlto Liuksemburgas daug švaresnis, mažesnis, kompaktiškesnis, saugesnis. Tiesa, pastaruoju laikotarpiu saugumo situacija sparčiai prastėja. Šalyje, kur, kaip viena mano draugė sako, „su 3 000 eurų nėr kas veikt“, atsiranda vis daugiau neteisėtų imigrantų, o kartu su jais ir apiplėšimų, vagysčių ir net ginkluotų išpuolių. Ir mane sykį bandė apiplėšti. Vagišius, ko gero, buvo apsinešęs, nes, ištraukęs piniginę siaurame požeminės parduotuvės koridoriuje, užlipo laiptais ir tiesiog pasidėjo ją ant žemės. Čiupau ją, kažką isteriškai riktelėjau ir nubėgau. Jis irgi nuėjo lyg niekur nieko.

Neseniai kraustėmės iš vieno KAD’o sparno į kitą. Europos Sąjunga skatina darbuotojų judumą – ne tik profesiniu, bet ir fiziniu požiūriu. Per trumpą mano karjerą tokių „tautų kraustymųsi“ buvo jau kokie trys ar keturi. Nemenkas darbas iškeldinti dvidešimt keturių kalbų vertimo skyrius, skirtingas tautas persodinti taip, kad nekiltų ginčų. Anksčiau „sėdėjome“ prie lenkų ir estų, dabar – prie prancūzų, latvių ir portugalų. Kraustymasis buvo tapęs natūralia ir suprantama veikla kaip metų laikai. Kai kurie kolegos net neišsikraudavo dėžių. Dabar atsikėlėme į patį naujausią, 2024 metais baigtą statyti sparną, tad visi tikimės, kad nuo šiol gyvensime sėsliai.

Beje, prieš kraustantis pastarąjį kartą visas skyrius turėjo lentelėje sužymėti pageidavimus dėl kabinetų, tai yra pasirinkti iš tokių variantų: su kuriais kolegomis nenorėtų dalytis kabinetu, su kuriais galėtų dalytis kabinetu, bet neteikdama (-as) pirmenybės, su kuriais patiktų dalytis kabinetu, bet skirtingomis dienomis; su kuriais patiktų dirbti tuo pat metu viename kabinete ar būti biure vienu metu, bet skirtinguose kabinetuose. Šis buitinis klausimynas sukėlė man stačiai hamletiškas kančias. Ilgiausiai prasikankinau, svarstydama, ar rinktis „dalytis kabinetu, bet skirtingomis dienomis“ ar „būti biure vienu metu, bet skirtinguose kabinetuose“. Apklausos rezultatus matė tik skyriaus vadovas, bet vis vien labai jaudinausi, ar netyčia neįžeisiu kolegų, pasirinkusi vieną ar kitą variantą.

ES institucijos – tai socialinis burbulas, kur taikoma privati darbuotojų draudimo ir pensijų sistema; dar vadinamas auksiniu narveliu, nes čia patekę daugelis dėl įvairių priežasčių nebeišeina. Jame gana daug erdvės, jis patogus ir į jį sunku patekti. Europos Parlamentas – tai lyg ES šūkį „Suvienijusi įvairovę“ įkūnijanti tvirtovė, kurioje galioja savos taisyklės, yra atskiras sporto klubas, cheminė drabužių valykla, parduotuvė, į kurią gali patekti tik ES institucijų darbuotojai, ir net firminis Europos Parlamento putojantis vynas! Biuro virtuvėlėje rankas šluostomės į rankšluostėlius su išsiuvinėtu užrašu „Parlement européen“ ir geriame iš puodelių su Parlamento emblema, o visos dvidešimt keturios Europos Sąjungos kalbos turi savo atskirą skyrių.

Čia ir darbuojamės. Mes, intercultural and language professionals, ne tik verčiame, bet ir redaguojame, subtitruojame, įgarsiname Parlamento žinias ir tinklalaides, dubliuojame Parlamento vaizdo įrašus. Žinoma, turime ir galime naudotis visomis įmanomomis duomenų bazėmis, terminų bankais, kompiuteriniais vertėjais. Pastarieji palinksmina ir paįvairina mūsų buitį – pažeria tokių perliukų, kad visą dieną dirbi išsišiepęs, pavyzdžiui: veiksmažodį sow („sėti“), kuris ES dokumentuose dažniausiai vartojamas perkeltine reikšme, kaip „sėti nesutarimus“, verčia daiktavardžiu „paršavedė“: „Toks aktyvus viešosios nuomonės manipuliavimas kenkia pasitikėjimui ir paršavedžių nesutarimams“ (This active manipulation of the public opinion undermines trust and sows discord). Arba „dezinfekuotas dangus“: „Kaip pateisinimą jis pažymi, kad ankstyvosiomis COVID-19 pandemijos dienomis dezinfekuoto dangaus paklausa išnyko, todėl tiekimo grandinės, sudarytos iš įsitvirtinusių didžiųjų gamintojų ir didmenininkų, žlugo“ (By way of justification, he notes that demand for sanitiser sky-rocketed in the early days of the COVID-19 pandemic, with the result that the supply chains built around established major producers and wholesalers collapsed). Arba: „Šešios profesionaliai išdirbtos moterys vaikščioja rankomis šviesiu, moderniu stiklo koridoriumi ir tvirtai šypsosi“ (Six professionally dressed women walk arm-in-arm along a bright, modern glass corridor, smiling confidently). Tokiu džiaugsmu pasidalijame su kolegomis. Viena iš jų pakomentavo, kad pastarasis kompiuterinio vertėjo kūrinukas – apie moterų realybę Trumpo laikais.

 

Tarp lingvistų apie 80 procentų moterų. Taigi lyčių lygybės užtikrinti neįmanoma. Tik Pietų Europos kalbų skyriuose vyrų šiek tiek daugiau: Ispanijoje ir Italijoje filologija nelaikoma moteriška profesija. Beje, kalbant apie lygybę, esama ir daugiau spragų: Europos Sąjunga visur pabrėžia, kad stands for equality, bet tą patį darbą dirbantys sutartininkai – pakeičiamos biurokratinės mašinos detalės – čia uždirba keliais tūkstančiais mažiau nei iki gyvos galvos įdarbinti fonctionnaires européens (Europos pareigūnai). Apie sutarties pratęsimą, jei pasiseka, pranešama likus trims keturiems mėnesiams iki termino, o jei ne – pirmą dieną po atsisveikinimo vakarėlio. Na, o po šešerių metų sutartininkai apskritai išmetami, kad ir kaip gerai būtų dirbę.

Grįžtant prie paršavedžių, tai šie pavyzdžiai – puikus įrodymas, kad dirbtinis intelektas negali pakeisti gyvų vertėjų. Tik bėda, kad gyvieji supanašėja su kompiuteriniais, kai ima braškėti per visas siūles nuo per didelio krūvio. Sklando šiurpūs gandai, jog būta žmonių, kuriuos taip įtraukė rutina, kad jiems pakriko nervai arba pasimaišė protas. Kolega latvis man pasakojo, kad jo tautietė darboholikė pensiją dabar leidžia dar ankštesniame narvelyje – psichiatrijos ligoninėje. Tiesa, latvis linkęs fantazuot, todėl nežinau, ar tai tikra istorija. Visgi ji įtikima, nes vertimas – labai individualus, intensyvus ir „įtraukus“ darbas.

 

●

 

Skubu į darbą… Métro, boulot, dodo („Metro, darbas, miegas“), kaip pasakytų prancūzai. Kepina. Liuksemburgas apskritai kraštutinumų miestas, čia arba per šalta, arba per karšta. Kolegė iš Maltos prasitarė bėgusi čionai nuo karščių, bet karščiai ją pasiviję. Vos išlipusi iš tramvajaus, pajuntu, kad kažkas ne taip. Galvoje šmėkšteli, kad būsiu lengvai apsinuodijusi: kaitra, maistas greitai genda. Einant koridoriumi akyse ima lietis, pradeda mirgėti žvaigždutės. Pasiekusi kabinetą, susmunku į kėdę. Ateina kolegė. Vėliau ji sakė išsigandusi, kai suprato, kad žiūriu, bet jos nematau. Liepia atsigulti ant grindų ir pakelti kojas aukštyn – pasidaro lengviau.

Iškviečia gaisrininkus, sako, ateis gražių vyrų. Tada sužinau, kad raudonos ir juodos spalvos uniformas vilkintys Parlamento koridoriais zujantys prancūzakalbiai gaisrininkai suteikia ir pirmąją pagalbą. Nesu tinkamos kondicijos, kad įvertinčiau jų žavesį. Apskritai sunkiai juos įžiūriu. Atėjusi gydytoja su manimi kalba švelniai kaip motina. Klausia, kodėl guliu ant grindų. Pasijaučiu truputį kalta. Sakau: nežinau, kodėl taip prastai jaučiuosi. Pasodinta ant kėdės galvos nenulaikau ir vėl kniumbu nosimi į grindis, todėl vežimėlio pralaukiu gulėdama. Mane veža į Parlamento Medical Service (Medicinos tarnybą). Apspangusi atmerkiu akis baltutėliame medicinos kabinete ir matau iki pusės melsva kauke pridengtą bronzinį veidą ir tamsias medicinos darbuotojo akis. Pirma mintis: „Oho, kokios juodos akys!“ (Vėliau iš kolegų maltiečių sužinosiu, kad šis slaugytojas – jų tautietis.)

Tokia Liuksemburgo realybė: sostinėje visi – atvykėliai: emigrantai čia sudaro apie 70 procentų, o visoje šalyje 47 procentai gyventojų neturi Liuksemburgo pilietybės, nors valstybė laikosi gana atviros pilietybės suteikimo politikos. Norintieji gauti Liuksemburgo pilietybę privalo išlaikyti liuksemburgiečių kalbos egzaminą. Net socialiniuose tinkluose reklamuojamas „vienas galingiausių pasaulyje“ liuksemburgietiškas pasas ir viliojama mokytis liuksemburgiečių kalbos. Svarstyta net paskelbti ją ES oficialiąja kalba, bet apskaičiavus, kad kasmet tai atsieitų apie 40 mln. eurų, pradėta abejoti.

Tarp imigrantų vyrauja pietiečiai: didžiausia imigrantų grupė – portugalai, po jų – prancūzai ir italai. Gal todėl Liuksemburgas daugeliu atžvilgių primena Pietų Europos šalį. Išskirtinis jis tuo, kad yra tikra daugiakalbystės oazė. Be trijų oficialių kalbų (prancūzų, vokiečių ir liuksemburgiečių), vietiniai dar kalba bent viena ar dviem kalbomis. Tai užtikrina visišką komfortą išnirus iš Parlamento socialinio burbulo, kuriame broken English nukonkuravo visas kitas kalbas ir nenuginčijamai tapo pagrindine lingua franca. Eidama pas gydytojus, dėl viso pikto pasirašau tekstuką prancūziškai – kad turėčiau ką pasakyti ar parodyti SOS atveju, jei gydytojas nekalbėtų angliškai. Tačiau kol kas visi gydytojai pasiteiraudavo, kokia kalba man patogiau kalbėti.

Ir nors Liuksemburge atvykėlis gali nardyti kaip žuvis vandenyje, tėvynės ilgesio tai nenumaldo. Europos Sąjungos institucijų darbuotojai gyvena panašiai kaip tarp dviejų šalių niekieno žemėje – tarp savo country of origin ir country of residence – įstrigęs Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmo „Bardo“ pagrindinis veikėjas Silverijus. Sulaukę Kalėdų ar Velykų visi iškeliauja namo į gimtąsias šalis ir miestas ištuštėja. Kartą po Kalėdų atostogų parskridau į Liuksemburgą sausio 1-ąją: buvo labai nejauku, centre švilpė vėjai, atrodė, kad mieste karantinas ar įvesta komendanto valanda.

Europos Sąjungos institucijose yra ir daug „suvienijusių įvairovę“ šeimų. Iš kolegių pavardžių gali numanyti, kokia bus jų trečioji ar ketvirtoji darbo kalba, kokia kalba jos veikiausiai bendrauja šeimoje: italų, ispanų, švedų, slovėnų, prancūzų ar vokiečių. Liuksemburge gimę ir liuksembugietiškas mokyklas lankantys tokių šeimų vaikai dažniausiai savo tėvyne laiko Liuksemburgą, daug jų nė nekalba lietuviškai arba kalba su akcentu. O tie, kurie eina į Europos mokyklą, kur yra ir lietuvių klasės bei lietuvių kalbos pamokos, dažnai taip ir lieka tarp dviejų trijų šalių: moka daug kalbų, bet nė viena jų nekalba kaip tikri gimtakalbiai, tampa europiečiais be tėvynės.

Man tai panašu į Liuksemburgo architektūrą: kai iš viso pasaulio ėmė plūsti užsieniečiai, Liuksemburgo sostinėje staiga kaip grybai po lietaus ėmė dygti nauji rajonai. Visi jie tvarkingi ir praktiškai suplanuoti, bet niekas jų nejungia. Miestas – lyg iš skirtingų skiaučių sudurstytas audeklas. Čia nėra promenadų, kur koja už kojos vaikštinėtų seneliai su anūkais ir proanūkiais, nėra krantinės, kuria po darbo galėtum išlėkti pabėgioti ar pasivaikščioti ir paleisti pavėjui visą stresą ir rūpesčius. Antraip jie vis tiek išlenda į paviršių. Kai mano pažįstama latvė nei iš šio, nei iš to blogai pasijuto, iš gydytojos išgirdo tokią savo negalavimų priežastį – Luxembourg sucks („Liuksemburgas užknisa“). Kaip neseniai matytame ispaniškame seriale Un cuento perfecto („Tobula istorija“): „Auksinis narvelis vis tiek yra narvelis.“ ES institucijų darbuotojai visaip bando trumpam iš jo „ištrūkti“: šoka, dainuoja, muša būgnus, keliauja, savanoriauja Raudonajame Kryžiuje, kalėjimuose, senelių namuose; dalyvauja tarpinstituciniuose projektuose ir taip toliau.

 

●

 

Kelias valandas, kurios praskrieja kaip viena, praguliu ant kušetės, kur man nuolat tikrina pulsą ir kraujospūdį. Galiausiai gaunu tabletę, vandens, porą laisvų dienų ir raštelį, kuriame Parlamento gydytoja įrašo, kad pacientę kamuoja fatigue (išsekimas) ir dehidratacija, tad keletas poilsio dienų jai išeitų į naudą.

Po metų su trupučiu prasideda pykinimas. Vemiu dvi savaites. Tuo metu mane gelbėja netfliksas. Žiūriu Things Heard & Seen. Suvirpina scena, kai bulimija sergančią žmoną vyras užklumpa tualete vemiančią ir klausia: „Tai vėl vemi?“ – „Vemiu mūsų santuoką.“

O aš?..

Mano gydytoja lenkė, kaip tyčia, atostogauja, tad patenku pas pavaduojantį gydytoją – jauną prancūzą, kurio, kaip vėliau išgūglinau, specializacija… estetinė medicina. Tris kartus perklausia, ar aš ne nėščia. Turbūt apie kitas galimas tokio negalavimo priežastis nėra girdėjęs.

Man grįžus pas jį po poros dienų su tyrimų rezultatais, šypsodamasis klausia:

– Tai ką gi man pasakysite?

Atėjau tikėdamasi, kad jis man ką nors pasakys. Pasirodo, rezultatų jis dar negavo, tad parodau juos savo telefone. Išrašo vaistų ir klausia, ką veiksiu savaitgalį, sako, oras bus superinis, siūlo drauge pasivaikščioti. Medicina Liukse kaip medicina: talonėlio tyrimui ar pas specialistus reikia laukti mėnesių mėnesius, kainos kosminės, o gydytojų kompetencija kartais kelia abejonių.

 

●

 

Tą lietingą sausio 13-osios, penktadienio, vakarą pavargusi po ilgos darbo savaitės važiuodama tramvajumi galvoju, kad prietarai – grynas pramanas: sakoma, kad penktadienį 13-ą dieną dedasi keisti dalykai, bet niekada nieko neatsitinka. Praskriejus šiai minčiai tramvajus, neprivažiavęs stotelės, staiga sustoja.

Pasijuntu kaip viesulo akyje – viena iš kinematografinių klišių, kai galvoje besisukančios mintys vaizduojamos kaip aplink galvą besisukantis verpetas, kuris skrieja vis greičiau ir greičiau, kol jį galiausiai sustabdo smūgis iš išorės. Eidama nelemtos perėjos link jaučiuosi viesulo, kurio negaliu sustabdyti, akyje, kaip tas filmo veikėjas… ir staiga – bumbt!

Atmerkiu akis prie priekinio automobilio rato, automobilis pavažiuoja priekin, lieku ant šlapio asfalto sankryžoje, skėčio stipinai sulūžę, dangus juodas, akina žibintų šviesos, lyja. Akimirką atrodo, kad matau save iš šalies – kaip sapnuose, kai sapnuoju save sapnuojančią.

Per kelias sekundes mintyse prabėga kelios avarijos versijos. Pirma mintis – mane partrenkė tyčia: kaip galima nematyti žmogaus, einančio apšviesta perėja?! Pasipiktinusi galvoju: neleidžia net praeiti. Paskui užplūsta savigaila. Praeiviui, kuris prieina ir paklausia, kaip jaučiuosi, atsakau, kad tai tiesiog nauja patirtis. Jei gyvenimas būtų romantinis filmas, tas praeivis būtų kaip Matthew McConaughey veikėjas: jis būtų mane išgelbėjęs ir būtume ilgai ir laimingai gyvenę kaip filme „Vedybų planuotoja“.

Liuksemburgo Robert’o Schumano ligoninės gydytojas traumatologas, apžiūrinėdamas mano koją, sako: „Ai, nieko rimto.“ Mediciniškai esu labai neįdomi pacientė. Atsipirkau dviem automobilio detalės formos mėlynėmis, pareigingai tepantis „Voltaren Emulgel“, jos išnyko po dviejų mėnesių. Trauma buvo daugiau emocinė, psichologinė. Po avarijos prie nelemtosios perėjos tiesiog sustingdavau ir nepajudėdavau tol, kol automobilis visiškai sustodavo. Vairuotojai net pradėdavo rankom mojuoti rodydami, kad eičiau.

Jei tą dieną būčiau iškeliavusi į dausas partrenkta vietnamietės vairuotojos, būčiau kaip „Club 27“ menininkai amžinai likusi dvidešimt septynerių. Tokie dalykai priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Daug diskutuoju apie ją su bičiuliu graiku, su kuriuo susipažinome per stažuotę. Jei prieš dešimt metų jam kas nors būtų pasakęs, kad gyvens taip kaip dabar, jis nebūtų tuo patikėjęs. Darbas jam patinka, nors kelia daug streso ir yra beveik neribotas, bet ateityje jis norėtų prasmingesnės veiklos. Paklausiau, ką konkrečiai jis veikia, nes pareigybių pavadinimai man tamsus miškas, o jis sako: „Trumpai tariant, turtingus žmones darau dar turtingesnius.“

Déjà vu. Dievinu akimirkas, kai filmai ar sapnai susipina su tikrove. Prieš porą mėnesių žiūrėjau Woody Alleno filmą Coup de Chance („Tiesiog sėkmė“), kurio pagrindinis veikėjas lygiai taip pat apibūdino savo veiklą. Ėmiau juoktis, nes tas herojus – piktavalis blogiukas ir būtent dėl šito darbo atsikrato verslo partnerio, o vėliau ir žmonos meilužio. Bičiulis to filmo nebuvo matęs ir, deja, nesuprato mizanscenos komizmo.

 

●

 

Jau kelerius metus bandau įminti Liuksemburgo mįslę. Kartais apninka keistas jausmas, kad viskas čia kažkaip netikra. Atrodo, kad priartėju, bet staiga vėl nutolstu. Žmonės moka daugybę kalbų, bet niekas jų nesieja. Atrodo, kad daug bendrauja, bet visa tai – tik nesibaigiantys small talks (lengvi neįpareigojantys pokalbiai; pokalbiai apie nieką). Galvojau, gal tik aš čia tokia „pasiklydusi vertime“, bet neseniai kolegė italė per prancūzų kalbos pamoką balsu išsakė mintį, kuri sukosi ir mano galvoje ir kurią vis nuvydavau: Liuksemburge nėra vie réelle (tikro gyvenimo). Tai lyg milžiniškas prekybcentris, komercinis miestas, kur visi nuo ryto iki vėlyvo vakaro daro pinigus, o jei randa laisvą minutę, perfrazuojant kino ir teatro aktorių Johną Malkovichių, vaikosi jausmo, apie kurį tik girdėjo, šmėklą.