Ar mums pavyks apginti Salomėjos Nėries paminklą?

Užsimota nukelti Salomėjos Nėries paminklą. Kad ir kaip vertiname Salomėją Nėrį, manau, svarbu pagalvoti apie mūsų kultūros vektorių – ką mes vertiname? Jeigu pažiūrėtume į apklausas, tai visuomenė yra pasidalinusi maždaug po lygiai –
pusė žmonių mano, kad reikia paminklą nukelti, kad reikia Salomėją vertinti pirmiausia kaip išdavikę, kita pusė žmonių mano, kad ji yra pirmiausia poetė. Tiesa tokia, kad Salomėja Nėris yra ir išdavikė, ir poetė, bet galvojant apie žmogų ir apie jo reikšmę kultūroje turbūt svarbiausia, ką tas žmogus mums davė.

Salomėja Nėris yra ta atraminė poetė, parašiusi labai svarbius lietuvių literatūros tekstus. Tie žmonės, kuriuos jos poelgis, jos pasirašytas LSSR prašymas stoti į Sovietų Sąjungą ir toji Stalino poema turėjo labiausia užgauti, – Lietuvos partizanai, rašytojos Julijos Švabaitės liudijimu, nelaikė jokio pykčio. Salomėjos poeziją skaitė tremtiniai. Man labai įdomu, kad šie žmonės bandė nepalikti jos sovietizmui, o mes manome, kad esame aukščiau visko ir galime pasakyti, jog šitas Vlado Vildžiūno paminklas vis dėlto yra išdavikei, o ne poetei. Man įdomu, kaip tai yra nustatoma. Juk paminklas pats yra tekstas, paminklas irgi kalba. Tai nėra socialistinio realizmo paminklas, o labai modernus paminklas menininko, disidento Vlado Vildžiūno.

Vladas Vildžiūnas prieš kurdamas jį kalbėjosi su Juozu Keliuočiu, irgi disidentu. Juozas Keliuotis jam papasakojo tokią istoriją (vėliau ją paliudijo Vlado Vildžiūno dukra). Jisai papasakojo, kad sutiko Salomėją ir pasakė: Saliamute, ką gi tu padarei? Ir ji į tai apsipylė graudžiomis ašaromis. Šitas pasakojimas apie susigraužusią poetę labai įstrigo Vladui Vildžiūnui ir todėl tai, ką mes matome tame biuste, toli gražu nėra optimistinis poetės vaizdinys, tai yra susigraužusios poetės vaizdinys, su rūpesčio raukšle kaktoje. Įdomu, kad tuometinei sovietinei nomenklatūrai tai nepasirodė pakankamai herojiškas ir šlovinantis vaizdinys, nes Vildžiūnui iš honoraro net nuskaičiavo 50 rublių.

To meto žmonės nesistengė iš Salomėjos daryti sovietinės ikonos, stengėsi atsikovoti tą kultūrą sau, o mes dabar remiamės sovietiniais laikraščiais, tarybine propaganda ir mėginame viską nutempti tik į vieną pusę.

Nežinia, ar mums pavyks apginti šį paminklą, ar, kaip dažnai būna, kažkas naktį atvažiuos ir jį nukels. Žinote, kas baisiausia? Paminklai tėra simboliniai ženklai. Bet baisiausia, kai Pasaulio lietuvių dainų šventėje dainuojant Salomėjos Nėries žodžius nutylima jos autorystė, pasakoma tik kad daina – Vytauto Kernagio, ar kai Salomėjos Nėries nebedrįstama įtraukti į poezijos rinkinius.

Manau, toks požiūris į kultūrą yra labai ribotas ir mums iš tiesų yra žalingas.

Kalba, sakyta per Moterų skaitymus „Poezijos pavasario“ metu