Humanitarės kelionė

Saulei leidžiantis pajudu iš Saulėtekio. Užknisa tos vakarinės paskaitos, galvoju. Galvoti? Ar čia vietoj ir laiku parinktas žodis? „Mąstau“ – ar taisyklinga jį sakyti būtent čia? „Mąstau, vadinasi, esu“, – sakė René Descartes’as. Aš nesu René Descartes’as. Aš nesakau dabar nieko, aš tyliu. Apšvietos epocha praėjo, dabar lauke tamsoka. Žinios, žinios, žinios – ką naujo sužinojau šiandien universitete? Žinios, žinios, žinios – ką sužinosiu šiandien pažiūrėjusi panoramą? Ką aš apgaudinėju? Gi nežiūrėsiu tos panoramos, tingėsiu lipti ant kalno tam, kad pamatyčiau gražų vaizdą. Taigi, nelipu. Puškuoju link stotelės. Pušku, pušku meškinai… Stengiuos tai daryt lengvai… šalta man lauke labai… Vieni, kai šalta, velkasi paltą, o Kaušpėdas iš „Anties“ Naujuosius sutiko neužsivilkęs palto. Aš taip pat be palto, bet ir ne nuoga, striukę vilkiu aš. Ir vis tiek šalta! O! Kursiokės! Kursiokėlės! Sutinku jas stotelėje, tokias pat sušalusias… Šilti vilnoniai šalikai neįveikia vasario speigo. O! Kad tik vasaris būtų virtęs vasara. Kad saulutė kepintų, kad saulutė būtų tikra. Dabar ji dirbtinė, kaip penkiamečio piešinio kampe nupeckiotas geltonas kleckas, atstojantis mūsų svarbiąją žvaigždę.

Minutės lauke bėga it valandos, jos ne bėga, jos šliaužia. Kada gi? Kada gi atvažiuos tas garsusis, tas greitasis 5G? Kada aš galėsiu iš kišenės išsitraukti folijos kepuraitę, kad apsaugočiau save nuo jo skleidžiamos spinduliuotės? Nors ne, be ryšio pasakymas. Be ryšio, nes aš ne apie 5G ryšį, aš apie 5G autobusą. Mano draugė 5G autobusą mėgsta vadinti „penktu gėjumi“, tačiau jei ant jo kabotų švieslentė su užrašu 5H, galbūt ji šią transporto priemonę vadintų „penktu heteroseksualiuoju“. Taigi, atvažiuoja… Pagaliau sulauktas. Pagaliau! Taip ilgai išsvajotasis… 5G! It princas ant balto žirgo, ant senos, raudonais dažais nupurkštos, burzgiančios „skarbonkės“ į stotelę prisibalnoja VVT vairuotojas. Mano vilnietiškas limuzinas kaiste kaista, šildo žvarbų orą smarkiau už dekoratyvinę saulę, girdžiu jo variklio burzgimą Saulėtekio pušynų tyloj. Žengiu laiptelį vieną, žengiu laiptelį antrą. Įlipu. Vietos, vietos, vietos. Ieškausi vietos. Kartu su manimi vietos ieškosi ir bendrakursė. Reik žvalgytis. Randam vietelę gale. Visiškai random, bet radom. Autobusas burzgia, o sėdynės, ant kurių sėdime, kaitina mūsų sustirusias kojas. Šildomos sėdynės? Va čia tai prabanga! Kaip už tokią pigią kainą ir dar tada, kai mano gimtinėje infliacija siekia 2,8 proc. Tai čia išvis! Pigiau grybo! Džiūgauju depresuotoje savižudybių skaičiumi Europoje pirmaujančios valstybės sostinėje.

Statistiką ir matematiką sudėtinga suprasti. Aš nesu tiksliukė, aš humanitarė. Humanitarai sunkiai skaičiuoja. Aš, humanitarė, bandau humanistiškai stebėti savo bendrakeleivius. Už mano, humanitarės, akių užkliūna šalia sėdinčios bendrakursės nagai. Tik nepagalvokit neteisingai! Mano bendrakursė nesidrasko. Jos nagai užkliūna už mano akių ne dėl kokios nors kraupios, su smurtu susijusios priežasties. Jie tiesiog gražiai blizga. Tinka prie matinio autobuso sėdynės paviršiaus. Žvilgteliu į savo plaštakas ir pamatau ne poligelio pamatus, o plikus, nelakuotus pirštus. „Natūra“, – šypteliu aš. Natūra ir kultūra susitinka, kai senjoras autobusas it greičiausias jaunuolis visu smagumu praskrieja pro kreivas šalia važiuojamosios kelio dalies stūksančias pušis. Tiesus autobusas, kreivi pušynai. Autobuso vairuotojas spaudžia gazą (gal dar ir sankabą, jei pavarų dėžė nėra automatinė), o pušynai ramiai linguoja, nespausdami jokių pedalų. Kaip Sizifas beprasmiškai ridena akmenį, taip ir pušų šakos beprasmiškai svyruoja blaškomos vėjo. Tik pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal. Up and down, up and down, kaip Antano Garšvos liftas.

Rankose laikau užrašinę. Pilu į ją, kas sukasi mano viduje, užrašau, ką išorėje matau. Mano mėlyną užrašinę raižo už kelis eurus kanceliarinių prekių parduotuvėje įsigytas tušinukas. Kad tik aštrus jo galiukas nesupjaustytų minkštų mano užrašinės puslapių! Į 5G autobusą įlipa močiutė, dėvinti leopardo kailio rašto kepurę. „Glamūr, blondi glamūr“, – pradedu niūniuoti sau po nosimi. Jergau, kaip socialiniai tinklai pūdo mano šviežias smegenis. Juk tik prieš 19 metų atsiradau, tik 19 metų gyvenu čia, neturėtų mano smegenys būti sudžiūvusios ar apkerpėjusios. Visgi ne veltui LRT rašo straipsnius apie „brain rotą“, o Oksfordo žodynas paskelbė jį 2024 metų žodžiu. Socialinių tinklų poveikis yra. Ne tik smegenys, bet ir burna pradeda džiūti nuo tokių minčių. Ak, kaip gaila, kad šiandien nepasiėmiau savo gertuvės! Matau – stotelė, kurioje lipsiu jau. Priešais ją – bala. „Negerk, avinėliu pavirsi“, – sesutė Elenytė sakydavo savo mažajam broliukui. Bet juk taip trošku! O vanduo taip gražiai žaižaruoja nuo miesto žibintų. Visgi renkuosi negerti iš balos. Aš humanitarė. Neduok Dieve, atsigersiu užkerėto vandens, tiksliuke pavirsiu ir nebesugebėsiu aprašyti savo kelionių 5G autobusu!