Be literatūrinės didybės

DALIA ZABIELAITĖ

Andrea Busfield. Gimę šešėliuose. Romanas. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. V.: Alma littera, 2010. 312 p.

Iš viso spalvingo rytietiško pasaulio vargingas Afganistanas, regis, daugiausia traukia žurnalistų ir rašytojų dėmesį. Apie Afganistano dabartį kuriami televizijos reportažai, rašomi romanai. Iš matytų reportažų ir skaitytų knygų susidaro įspūdis, kad tai nelengvai pažįstamas ir pažinimui sunkiai atsiveriantis kraštas. Gal dėl to vakariečius ir dominantis. Kas kitas apie tą kraštą pasakos, jei ne jie. Jei patys afganai, kurių nemaža dalis neišsilavinę ir beraščiai, apie save nei knygomis, nei filmais nepasakoja. Tad nekeista, kad turime vakarietiškus pasakojimus apie Afganistaną. Ir gal ne visad adekvačius svarstymus, kuris iš tų vakarietiškų pasakojimų tikroviškesnis, autentiškesnis.

Tokių svarstymų tikriausiai rasis perskaičius jau antrą šiemet lietuviškai išleistą užsieniečio romaną apie Afganistaną. Prieš keletą mėnesių pasirodė alžyriečio karininko Yasminos Khadros „Kabulo kregždžių“ lietuviškas vertimas. O dabar ir britų žurnalistės Andreos Busfield (g. 1970) romanas „Gimę šešėliuose“. Dvi knygos, pateikiančios skirtingų metų skirtingą Afganistano vaizdą. Pirmoji pasakoja apie talibų valdymo laikus. Antroji – jau apie potalibaninį, demokratinį Afganistaną. Sakytum, neblogas dviejų vienas kitą papildančių romanų derinys, leidžiantis susidaryti išsamesnį XXI a. Afganistano vaizdą.

Esminį dalyką apie „Gimusius šešėliuose“ knygos pabaigoje pasako pati autorė: ji norėjusi parodyti, kad „Afganistanas ir afganai – ne vien karas ir žudynės“ (p. 226), norėjusi „atskleisti tą Afganistano pusę, kuri pamirštama dažniau nei derėtų. Nepaisant vargo, – o jo čia tikrai netrūksta, – šioje šalyje daug juoko, šviesos, užuojautos ir dvasingumo“ (p. 309). Taigi „Gimę šešėliuose“ yra būtent apie šviesiąją šiuolaikinio Afganistano pusę. Gal kiek vienpusiškas pasakojimas, bet jame esama ir afganiškų smurto, skurdo vaizdų.

Būtent tokį, šviesesnį, Afganistaną pamatė britų žurnalistė. Kaip teko skaityti viename britų žurnale, kur Andrea Busfield pasakoja apie savo darbą Afganistane, ji čia gyveno panašiai, kaip Kabule gyvena romane pavaizduoti užsieniečiai: atskirame rajone, saugomame apsaugininkų; didžiuliame name su vandentiekiu ir televizoriumi, su virėja ir kambarių tvarkytoja, su nuosavu vairuotoju ir kt. Beveik trejus metus Andrea Busfield gyveno Kabule kaip čia leidžiamo NATO remiamo laikraščio „Sada-e Azadi“ („Laisvės balsas“) korespondentė. Romanas „Gimę šešėliuose“ parašytas per kelis paskutinius gyvenimo Afganistane mėnesius (žurnalistė išvyko 2008 m.). Tai debiutinis romanas, Didžiojoje Britanijoje išleistas 2009-aisiais. Po jo dar yra parašiusi „Aphrodites War“ (2010) apie XX a. 6–8 dešimtmečių politinius įvykius Kipre. Tad tiksliau būtų sakyti, kad „Gimę šešėliuose“ parašytas ne rašytojos, bet profesionalios žurnalistės, kuri viename interviu yra sakiusi neturinti „jokios pompastiškos pretenzijos į literatūrinę didybę“.

Bet gal literatūrinė didybė ir nebūtina knygai, kuri nėra įprastas romanas, t. y. nėra grynai grožinės literatūros kūrinys. Veikiau tai romanas su pažintinės literatūros elementais. Atrodo, tokio pobūdžio knygos užima vis didesnę nišą šiuolaikinėje literatūroje, o sprendžiant iš įvairių užsieninių straipsnelių joms netgi bandoma rasti klasifikacinį apibūdinimą. Tokius šiuolaikinius romanus, kurie turi istorinį politinį aspektą, pasakoja apie globalias dabarties problemas ir padeda suprasti šių dienų probleminius kraštus bei jų žmones, vieni užsienio kritikai vadina globaliais romanais, kiti – žurnalistiniais ar šviečiamaisiais, dar pridurčiau – pažintiniais. Prie jų ir galima priskirti šį Andreos Busfield romaną, turintį ne tiek meninę, kiek pažintinę vertę.

Pažintinio turinio elementų knygoje tikrai gausu (netgi daugiau nei „Kabulo kregždėse“). Tai informatyvaus realistinio turinio epizodai apie dabartinio Afganistano politinę socialinę padėtį. Tuose epizoduose suliteratūrintu ir kiek publicistiniu stiliumi britų žurnalistė pasakoja apie Afganistano šviesiąją ir tamsiąją ekonomiką (pvz., besivystantį kašmyro verslą, senąjį opijaus verslą), apie religines šventes (pvz., pranašo Mahometo gimtadienį), apie afganų vestuvių ir laidojimo papročius (pvz., per vestuvių pokylį nuotakai nedera šypsotis, nes tik tokia laikoma „gera moterimi“; laidojant į žemę nuleistas kūnas apdedamas akmenimis), apie vyrų ir moterų bendravimo normas (pvz., vyrui dera nebūti draugiškam su moterimi) ir kt. Kitaip nei Yasmina Khadra, Andrea Busfield pateikia daugiau Afganistano kraštovaizdžio detalių, kitokių nei dažniausiai minimi ar rodomi kalnynai bei smėlingos dykros. „Gimę šešėliuose“ pasakoja ir apie neseną Afganistano politinę istoriją – ikitalibaninius ir talibų valdymo laikus, į kuriuos sugrįžtama veikėjų prisiminimų arba buitinio papolitikavimo forma. Knygoje esama ne tik šviesių Afganistano spalvų, bet ir fragmentų apie paprastų afganų buities skurdą, afganų vyrų mizoginišką požiūrį į moteris, vis dar pasitaikančius ginkluotus išpuolius Kabule ir kt. Į afganų tikrovę pažvelgiama ir su ironija bei humoru. Taip pagrindinis veikėjas Favadas kalba apie afganų meilę poezijai: „mažiausiai progai pasitaikius kiekvienas apdergs savo priešo lavoną“, bet išgirdę poeziją afganai „nieko nematančiomis akimis žvelgia į tolį arba į žemę, tarsi išvydę tų žodžių išplėštas savo širdis“ (p. 96).

Šie ir kiti pažintinio turinio epizodai gan nuosekliai ir prasmingai įkomponuoti į paprastos linijinės struktūros siužetinį pasakojimą. Tik pradėjęs rutuliotis, siužetinis pasakojimas iš tamsios Kabulo tikrovės skaitytoją perkelia į šviesiąją. Romano pradžioje vaizduojama, kaip protingas ir guvus afganų berniukas Favadas, kad padėtų vargstančiai motinai, Kabulo turguje kartu su keliais bendraamžiais apvaginėja užsieniečius. Bet jau nuo 23 puslapio Favado ir jo motinos Marijos (gan vakarietiškas afganės vardas, romane turintis ir simbolinę prasmę) gyvenimas pakrypsta šviesesne linkme: iš skurdžių žiaurios tetos namų jie persikrausto į miesto pakraštyje gyvenančių užsieniečių namus, kur Favado motiną dirbti namų šeimininke pasamdo anglė Džordžė, dirbanti vienoje nevyriausybinėje organizacijoje. Tuose užsieniečių namuose dar gyvena anglas žurnalistas Džeimsas ir amerikietė inžinierė Mėja. Romane vaizduojama, kaip draugiškai ir supratingai šie užsieniečiai bendrauja su afganų berniuku ir jo motina; panašiai bendrauja ir afganai su jiems pagalbos ranką ištiesusiais užsieniečiais. Galima sakyti, kad „Gimę šešėliuose“ pasakoja ne tiek apie afganus, kiek apie afganų ir jų šalyje dirbančių užsieniečių santykius.

Romano siužetas, nors ne jis čia svarbiausias, turi intrigą, bet truputį dirbtinę, kuriamą iš banalokų meilės ar buitinių scenų. Pasakojimo siužetinė ašis yra ne pagrindinio veikėjo berniuko Favado istorija (jis romane atlieka tik stebėtojo ir naratoriaus vaidmenį), o veikiau suaugusiųjų – afganų ir užsieniečių – meilės istorijos: anglės Džordžės ir afgano verslininko Hadžio Chano bei Favado motinos Marijos ir namų apsaugininko Širo Achmado. Šias nedramatiškas meilės istorijas rašytoja apipina vertingais pažintinio turinio elementais. Gal tik pirmoji istorija ypatinga tuo, kad tai užsienietės ir afgano meilė, pasibaigianti vedybomis ir vakarietės Džordžės perėjimu į islamą. Vaizduojant šią anglės ir afgano meilės istoriją, o ir kitus (buitinius, verslo) santykius, besimezgančius tarp vakariečių ir afganų, siekiama parodyti, kad Afganistanas yra ne tik griežtų religinių taisyklių ir gentinių papročių suvaržyta uždara visuomenė, kaip paprastai apie ją manoma, bet ir visuomenė, atsiverianti svetimos modernios kultūros įtakai.

Šiame pasakojime apie žmonių, priklausančių dviem skirtingoms kultūroms, santykius akivaizdžiai dominuoja ne rytietiška, bet vakarietiška perspektyva. Čia turiu omenyje ne tai, kad daugiau dėmesio skiriama užsieniečiams Afganistane. Ne, knygoje gan proporcingai pasakojama ir apie juos, ir apie afganus. Bet pasakojant apie pastaruosius dominuoja vakarietiškas požiūris ir jie vaizduojami kaip gan vakarietiški: tokia yra berniuko Favado, taip pat jo motinos Marijos ir turtingo bei įtakingo verslininko Hadžio Chano mąstysena ir jausena. Autentiškos afganų mąstysenos, jausenos, tų turbūt sunkiausiai apčiuopiamų ir perteikiamų dalykų, romane nedaug. Visa čia pavaizduota autentika yra daugiau išorinė – papročių ir buities. Na, o pagrindinis rašytojos akcentuojamas skirtumas tarp afganų ir vakariečių gan paprastas ir nesunkiai numanomas: tai afganų religingumas ir užsieniečių nereligingumas (pvz., Favadas stebisi, kad Kabule švęsdami Kalėdas užsieniečiai visai nemini Jėzaus vardo, tik keičiasi dovanomis ir geria šampaną, o afganai labai griežtai laikosi savo religinių papročių).

Yasminos Khadros „Kabulo kregždės“ yra bandymas atkreipti dėmesį į talibų valdomo Afganistano problemą, o Andreos Busfield „Gimę šešėliuose“ – vakariečių misijos Afganistane pateisinimas. Rašytoja parodo, kaip užsieniečių (žurnalistų, karių, tarptautinės misijos darbuotojų ir kt.) dėka ši šalis modernėja, vakarėja, demokratėja. Kabule veikia prekybos centras „A-One“, užkandinė „Chief Burger“, o turtingesni afganai kalba mobiliaisiais telefonais, važinėja visureigiais, statosi vakarietiškus namus, steigia restoranus ir interneto kavines bei kt. Bet romanas nėra vien tik vakariečių Afganistane apoteozė. Jame parodoma ir tai, kad su užsieniečiais į šalį atkeliauja alkoholis, pornografiniai žurnalai ir kt. Tokių negatyvių epizodų pasakojama nedaug, labiau pabrėžiama teigiama vakariečių įtaka. Pozityviomis ir negatyviomis pažintinėmis detalėmis, regis, siekiama pagrįsti pagrindinę knygos mintį, t. y. į Afganistaną ateinantį vakarietišką „demokratijos perteklių“ (taip afganas Favadas vertina vakariečius) sugretinti su demokratijos stokojančia, papročių suvaržyta gentine visuomene.

Pažintinio turinio epizodai būtų dar įspūdingesni, jei nekristų į akis vienas ryškokas knygos trūkumas – tai neįtikinanti pasakotojo perspektyva. Romano pasakotojas yra Favadas. Jam tik dešimt metų, mokykloje jis dar tik mokosi dailyraščio, bet apie įvykius ir žmones pasakoja taip, lyg būtų suaugęs. Jo mąstysena, jausena ne tik vakarietiška, bet ir nevaikiška (tokios nevaikiškos mąstysenos yra ir kiti personažai vaikai Džahidas, Džamila, Spandis). Antai it suaugusysis Favadas rūpinasi, kad jo mama, lankydamasi pas kaimynę Homeirą, netaptų lesbiete, ir deda nevaikiškas pastangas, kad, užuot ten ėjusi, ištekėtų už namų apsaugininko Širo Achmado. Viename interviu rašytoja sako pasirinkusi pasakojimą iš vaiko pozicijų todėl, kad būtent vaikas geriausiai geba matyti gyvenimo gėrį. Ir tikrai romane ryški autorės pastanga vaikiškai šviesiu, imliu žvilgsniu perteikti afganų tikrovės pozityvius dalykus, bet ši pastanga nėra iki galo pavykusi – skaitant kyla įspūdis, jog pasakoja ne vaikas, o beasmenis suaugęs pasakotojas.

Kaip minėjau, romano kalba kiek publicistinė, patraukliai paprasta ir aiški. Į ypatingesnes stilistines paieškas rašytoja nesileidžia. Gal dėl to knygoje pavaizduota tikrovė nepalieka ypač ryškaus įspūdžio. Bet užkabina objektyviai, be emocinių ir kitokių vertinimų išdėstytu pažintiniu realistiniu turiniu. Ir lietuviškas vertimas nekliūva. Tik kai skaitydamas viename puslapyje randi „čadrą“, o kitame „burką“, pagauni save svarstant, ar tai sinonimai, o atsivertęs knygos pradžioje esantį nediduką afganiškų realijų žodynėlį, parengtą rašytojos ar anglų leidėjų, randi paaiškintą tik „čadrą“, nors abu tie žodžiai vartojami romane ir jų reikšmės skirtumas turbūt ne kiekvienam skaitytojui aiškus.

Apibendrinant galima sakyti, kad „Gimę šešėliuose“ yra pažintinis pasakojimas, parašytas pagal paprastus realistinio romano kriterijus. Nors ir nepasižymi ypatingu kalbos ir formos meniškumu, vis dėlto ne vieną romanas sudomins pažintiniu turiniu, aiškiai ir paprastai pasakojančiu apie autorei pažįstamą šių dienų Afganistaną. Ne vienas jos papasakotas dalykas toks, kokio nepamatysi televizijos reportažuose, ne koks nors ypatingas politinis įvykis, o tiesiog afganų ir užsieniečių kasdienybė. Truputį suliteratūrinta, bet gan realistiška. Skaitydamas romaną tikrai nemažai sužinai apie tą kitonišką, žiaurų ir šviesų kraštą. Tampi atviras sukrečiančiam tos tikrovės kitoniškumui, esi įtraukiamas į pagarbų bandymą ją suprasti. Ir tai jau gerai. Tikrai geriau negu kokie nors meilės romanai, kultūros istorijos pseudomįslės ar kitokie nei meninės, nei pažintinės vertės neturintys literatūriniai tikrovės pakaitalai, kurių poveikis kartais panašus į minėtąją afganų poeziją.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.