Pikulo laiškai (7)
JURGA ŽĄSINAITĖ
Mielas pinčiuk!
Iš tavojo globotinio minties ir veiklos ekskursų nusprendžiau, kad jis tikrų tikriausias epigonas, pavyzdingai imituojantis ar tiesiog mėgdžiojantis kitus laikus ir kultūras. Kaip pats regi, Rūpintojėlio garbintojo vidus chaotiškas, tai – religinių, istorinių, psichologinių, technologinių, filosofinių žinių sankaupa, o išorė – beformė, nieko savito, nieko, kas priklausytų išskirtinai jam. Tiesa, šiokias tokias pastangas jis deda: mėgina atgaivinti antikinį ciklinį laiką, geidžia regėti pasaulį kaip „amžinąjį sugrįžimą“, iš faktų, logikos ir melo savo vaikams ir sau kuria jokių vaizdų nerodančias dėliones. Globotinis blaškosi savo transcendentaliose mutuojančios sąmonės iliuzijose, istoriniuose miražuose ir haliucinacijose. Taigi neklysiu, bravūriškai leptelėdamas, kad jo sąmonė yra beviltiškai ieškanti, o beviltiškas ieškojimas – nustebsi – sąmoningas… Į tai, žinoma, derėtų veizėti iš tam tikros ontologinės perspektyvos, kiek įmanoma patvariau fiksuojant mokinio būties santykį su išoriniu visos kūrinijos konstruktu. Na, o jis neaprėpiamas ir tolimas tarsi kokia Lemūrija ar Atlantida – tie senoviniai žmonijos lopšiai, seniai prarastos civilizacijos. Ar mėginai sau atsakyti, kodėl Rūpintojėlio garbintojas masina save tais ieškojimais? Aš tau pagelbėsiu: šitaip jis nori atsikratyti nuo pat gimties jį galuojančio fatalaus skausmo. Tai mums juk iki pat ragų pašaknių pažįstama – nori pabėgti nuo vieno skausmo, užsiundyk jį galingesniu. Galbūt dėl to auklėtinis gyvena šalia tų, kurie bodisi patys savimi, gremžia žemėn įstrigusias, suakmenėjusias kraujo šaknis, užuot persakę garbingos praeities žinias, vaikosi užjūrio pigenų, skelbauja Azijos, Afrikos painias filosofijas, džiūgauja, kad nuo bėgių vėl nuvažiavo traukinys, kad motinos savo vaikus prakeikia, kad Karibų jūroj vis dar skęsta laivai. Tokios yra jųjų tiesos, ir net mums nėra paprasta jas lukštenti. Visa įvilkta į kažin kokias ritualizuotas formas, klastingus žodžius, už kurių veriasi negyjančios žaizdos, nepažabotos aistros, sutraukytų minčių vertikalės ir horizontalės, žodžiu, savotiška pamišėlio visuotinybė, negalinti duonos paversti kūnu. Šitai mane didžiai linksmina. Kaip ir globotinio amžinas paliegis nesugauti „nubėgusios akies“. Taip, taip, jis serga, jau visą tūkstantmetį (taigi, kai vos buvo pradėtas kurti) sunkiai serga, vis rengiasi ant kalno kryžių pastatyt, keliais už padarytas ir paveldėtas kaltes apeit. Betgi, užuot tai daręs, spaudžia visa girdinčias ausis ir vebžda: „Tegu nupjautos šventos pušys kirkia, benamės vėlės tegu murma rožinį už mus, mūsų vaikus, už akmenim dudenančią bevaisę žemę.“ Kaip ir sakiau, tavasis mokinys – pats banaliausias epigonas. Net skausmą mėgdžioja ir šaukiasi visų, kas ant liežuvio sukirba: Švenčiausiosios Mergelės, Praamžio, angelų, Žemynos, Gabijos, Pikuolio, neniekina ir mūsų. Beje, atskleisiu paslaptį, kurios veikiausiai dar nespėjai įminti. Rūpintojėlio garbintojas tiki, kad jo gimties žemė spurda raizgiajam Majos šyde, po serginčio Kūrėjo kūju, ant gyvatės Šešos galvos su dešimt tūkstančių tiesų, viliasi, kad jo namai kada nors taps Kūrėjo namais, kad gimto sodžiaus obelys nebeprimins nedraugiško pasaulio medžių, o baltiškojoj mandaloj vėlei ims tarpt dievybės. Klonuota kazuistika, ar ne? Užburtas ratas, sukantis juodą begalybės tuštumą, barškinantis geltonais giltinės kaulais, trupantis šimtmečiais lieto kraujo rūdimis – net mudviem per gąstus. Bet tegu sukasi. Na, o aš, solidarizuodamasis su Nedraugu, šiuo septintuoju laišku baigiu savo pamokas. Tai, ką dabar demonstruoja tavasis globotinis, man yra puikiausias įrodymas, kad eini teisingu keliu, taigi tiek tavosios pastangos, tiek manoji edukacija vėjais nenuplastėjo. Spėriai tiesk pirmyn ir negaišdamas skubėk žvalgytis kitų auklėtinių, geriausia, žinoma, iš tos pačios padermės – juk pats turėjai laimės patirti, kaip ji nuolankiai paklūsta šėtoniškoms manipuliacijoms.
Sėkmingų velniavų tau linkintis
mokytojas Pikulas
Komentarai / 12
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
ką reiškia septynetas?
tai va. kad galėčiau normaliai perskaityti. turejau nusikopinti įsikelti į Word’ą, pasikeisti šriftą į Arial, praretinti kas 1,5 eilutės, ir sulyguot pagal kairę. ir tada perskaičiau ir vistiek nieko nesupratau. kažkoks blūdijimas. kam tie mandri tarptautiniai žodžiai, jei nėra ką sakyt? kažkoks šnekėjimas su veidrodžiu.
Buvau nutaręs nesikabinėt, bet taip pateiktą tekstą skaityt tikrai neįmanoma. Senąja pele ctrl + ratelis galima bent pasididinti tekstą, o kaip su laptolų? Patarkit, prašau.
Kabinėtis ir klausti patarimų – ne tas pats:)
Norėdami padidinti tekstą spauskite ctrl ir +, sumažinti ctrl ir -.
Arba naršyklėje eikite į View > Zoom > Zoom in
O, kaip paprasta! Ačiū. Beje, tikrai reikia pridėt tų pikselių ten, viršuj, – BO nesolidu kažkaip, nėr ryškumo.
Septynetas – septintoji laiškų dalis.
e/ prie laptopo reikia turėt atskirą pelę ir atskirą klaviatūrą, tada ir trupinių į motininę plokštę neprikris.
Jokių papildomų graužikų ar klaviatūrų! Iš principo. Pirštai turi įprast dirbt laptopo erdvėj.
sykį ant ne savo teplopo išpyliau alaus. net ne aš išpyliau, o toks draugas su bokalu rankoje labai rovėsi pažiūrėt plikų mergų, tai paskui klavišai vis prikibdavo. Sako gerai kad ne kavos, ar arbatos, o tai eina šikt, kiek būčiau bėdos turėjęs. o teplopų pelės atsiprašant…
nesakyk admine, nebloga buvo ana šatėnų demokratija, net jei kartais vienas kitą ir šikt pasiunčia. geras komentaras visada biškį ne į temą ir visada biškį asmeniškas, biškį suktas ir biškį užsiprašantis į snukį. matai, buvo nuolatinė publika. negi manai kad bus daug durnių kurie registruosis vien norėdami parašyti savo nuomonę kaip jiems patiko ar nepatiko kokia rašliava?
Argumentuotoje diskusijoje yra kur kas daugiau galimybių nei ‘patiko’/'nepatiko’. Siūlymai į snukį prasideda tada, kai argumentai baigiasi. Kuo dėti autoriai ir jų tekstai? Kas čia: vaikų darželis ar sovietinė diedovščina? Jeigu palengvėja užgauliojant vienas kitą, tada čia tikrai tam ne vieta. Beje, toks nusiteikimas į “Š.A.” tekstus kaip į “rašliavą” yra iškalbingas.
Rašliava – tai viskas kas parašyta, nieko iš anksto negarbinant (be to, dar yra prasmių poslinkiai, tad jokis žodis nieko nereiškia be konteksto. Jei paklausi, nu kaip? ir tau atsakys – de puta madre, tai tikriausiai reiškia labai gerai, nors pažodžiui taip niekaip nepasirodytų. svarbu kad su pamazggom nebūtų išmestas kūdikis