JOAN MARGARIT

Neišmeski meilės laiškų

 

Joanas Margaritas (1938–2021) – katalonų ir ispanų poetas, architektas, Katalonijos politechnikos universiteto profesorius. Jaunystę praleido Barselonoje, Figerese, Žironoje, Tenerifėje. Nuo 9-ojo deš. pradžios daugiausia rašė kataloniškai. Kelių dešimčių poezijos knygų autorius. 2019 m. apdovanotas garbingiausia ispanakalbiams literatams teikiama Miguelio de Cervanteso premija.

 

 

Pirmoji meilė

 

Man septyneri, liūdna Žirona,

kurioje pokario vitrinos įgavo

pilkus trūkumo atspalvius,

o peilių parduotuvės plieno veidrodėliuose

blizgėjo šviesos.

 

Kakta pasirėmęs į stiklą,

spoksojau į sulenkiamąjį peiliuką,

ilgą ir ploną, dailų kaip marmurinė statula.

Kadangi namiškiai nesižavėjo ginklais,

nusipirkau jį slapta

ir grįždamas jutau jo svorį kišenėje.

 

Retkarčiais iš lėto jį atlenkdavau

ir tiesūs aštrūs ašmenys iškildavo

įsigalėjusiu ginklo šaltumu.

 

Tyli grėsmė:

pirmus trisdešimt metų jį slėpiau

už poezijos knygų, o vėliau stalčiuje

tarp tavo kelnaičių ir kojinių.

 

Dabar man penkiasdešimt ketveri,

vėl žiūriu į jį ištiestame delne,

toks pat pavojingas kaip vaikystėje.

Jaudrus, šaltas. Arčiau kaklo.

 

 

 

Skvarbus abejingumas

 

Maniau, kad dar turiu laiko

suprasti gilią nebūties

priežastį. Lyginau ją

su abejingumu, užmaršumu,

su gilaus miego valandomis,

pagalvojau apie namus,

kuriuose kažkada gyvenome

ir į kuriuos niekada nesugrįžome.

 

Maniau, kad suprantu ir

išsivaduoju iš mįslės.

Bet buvau labai toli nuo suvokimo,

kad neišsilaisvinsiu. Mirtis mane išlaisvina,

tegul ir abejinga,

kai prisiartinu prie kokios nors tiesos.

Be jokios aiškios priežasties tai mane sujaudina.

 

 

 

Bendrybės

 

Susipažinome

rudenį tuščiame traukinyje; vaiskus, tačiau žiaurus

troškimo pažadas.

 

Melancholijos randas

ir sena aistra, dėl kurios suvokiame

vilko motyvus.

Mėnulis, lydintis naktinį traukinį

Barselona–Paryžius.

 

Šviesos peilis nusikaltimams,

kuriuos dėl meilės įvykdome.

Mūsų velniška ir nekalta sėkmė.

Jūros balsas, kuris tau visad praneš,

kur esu, nes jis – mūsų patikėtinis.

 

Eilėraščiai – anoniminiai laiškai,

parašyti iš neįsivaizduojamybės,

skirti merginai, su kuria rudenį

susipažinau tuščiame traukinyje.

 

 

 

Atsiskyrėlis

 

Namas atsiveria į šaligatvį,
kur manęs niekas nelaukia.
Čia be tavęs. Svetimas.
Štai čia paklydau.
Pasivaikščiojimas be savęs, su tavimi.
Mano šešėlis tėra klaida,
kylanti iš vėsesnių vietų:
tavo širdies ir rankų.
Štai kodėl išėjau.
Nepažintas gyvenimas,
nugyvenau jį be tavęs.
Šalia tavęs.

 

 

 

Šviesos naktį

 

Praeityje bandžiau tave suvilioti.
Rankos ant vairo ir ši naktinio klubo šviesa
ant prietaisų skydelio leido man
– žiemos fantazijos – šokti su tavimi.
Už manęs, kaip didelis sunkvežimis,
rytojus – šviesų pliūpsniai.
Jo niekas nevairuoja ir jis mane aplenkia,
bet dabar mes su tavimi keliaujame kartu
ir karieta gali būti tempiama dviejų arklių
nuo septintojo dešimtmečio iki Paryžiaus.
„Je ne regrette rien“, – dainuoja Edith Piaf.
Už lango šalta greitkelio naktis,
šalta greitkelio naktis ir praeitis
sparčiai artėja:
lenkia ir savo šviesomis apakina mane.

 

 

 

Neišmeski meilės laiškų

 

Neišmeski meilės laiškų.

Jie tavęs neapvils.

Laikas praeis, troškimas praskries

– ši šešėlio strėlė –

ir jausmingi veidai, gražūs ir išmintingi,

pasislėps tavyje, veidrodžio dugne.

Metai pralėks. Knygos išvargins.

Nusileisi dar žemiau

ir net prarasi poeziją.

Miesto triukšmas languose

bus vienintelė tavo muzika,

ir meilės laiškai, kuriuos išsaugosi,

bus paskutinė literatūra.

 

Iš ispanų kalbos vertė Simonas Bernotas

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.