Sakalas keleivis

 

J. A. Bakeris, arba Johnas Alecas Bakeris (1926–1987), – britų rašytojas ir savamokslis ornitologas. Išgarsėjo 1967 m. pasirodžiusia knyga „Sakalas keleivis“ (The Peregrine). Ši nedidelė knygelė – savotiškas sakalo stebėjimo dienoraštis, ji laikoma viena garsiausių anglų kalba XX a. parašytų gamtos eseistikos knygų.

Visą dešimtmetį (nuo 1954 iki 1964 m.) trumparegis, artritu sergantis Esekso pakrantės gyventojas sekiojo (pėsčiomis ir dviračiu) paskui jo gimtajame krašte medžiojančius sakalus keleivius. 1967 m. išleista knyga – dešimt metų kasdien rašytų dienoraščių santrauka. Pats autorius teigė knygą perrašęs penkis kartus.

„Sakalas keleivis“ žavėjo ir tebežavi menininkus, režisierius, rašytojus ir paprastus skaitytojus. Režisierius Werneris Herzogas pavadino „Sakalą keleivį“ knyga, kurią paprašytų „perskaityti kiekvieną, norintį kurti filmus“, ir palygino autorių su Josephu Conradu. JAV rašytojas ir poetas Jamesas Dickey pavadino knygą nuostabia metamorfoze, kai „žmogus susilieja su paukščiu“.

Garsus britų rašytojas Robertas Macfarlane’as rašė: „Aš niekada nevartojau LSD, ačiū Bakeriui, man to nė nereikėjo. Jo Eseksas – kraštovaizdis, pavartojus rūgšties: pernelyg sodrios spalvos, sūkuriuojanti fantasmagorija, iškreipti, išnykstantys matavimai ir erdvės; gamta, kaip hipergamta.“

Tai tikrai savo intensyvumu (stulbina, nes knygoje beveik nieko nevyksta, nėra nei siužeto, nei dialogų), spalvomis, išradingomis metaforomis, savo aistra užburianti knyga. Gamta šioje knygoje nėra miela, dvasinga ar, neduokdie, antropomorfiška. Ji kupina tamsaus įniršio, nušiurusi, kartais nyki, bet tuo pat metu didinga. Skaitant knygą darosi akivaizdu, kad Bakeris nori susitapatinti su sakalu, mąstyti kaip jis (kraupiausios knygos vietos yra tos, kur jam beveik – BEVEIK – pavyksta) ir tuo pat metu supranta, kad tai neįmanoma, kad riba tarp žmogaus ir gyvūno, gamtos – neperžengiama, ir, galbūt, jos peržengti net nereiktų.

Tai beveik religinio ar šamanistinio gamtos patyrimo tekstas – pasakotojas ištrina save iš peizažo, lieka tik nuogą, žiaurią ir nuostabią gamtą ekstatiškai stebinčia akimi. „Dešimtį metų visas žiemas praleisdavau ieškodamas to maištingo, nenustygstančio vietoje spindesio, tos staigios aistros ir šėlo, kuriuos sakalai išplėšia iš dangaus. Dešimtį metų žvelgiau aukštyn, ieškodamas to debesis perveriančio inkaro pavidalo, to oru skriejančio arbaleto. Akis pasidaro nepasotinama plėšriųjų paukščių vaizdais. [...] Aš dešimtį metų sekiojau sakalus keleivius. Buvau jų apsėstas. Jie buvo mano Gralis“, – rašo Bakeris. Ir mes juo tikim. Ir dairomės aukštyn.

Siūlome ištrauką iš Bakerio knygos „Sakalas keleivis“, kurią netrukus išleis leidykla „Hubris“.

 

 

Gruodžio 29 d.

Laukus dengė septyni centimetrai sniego, žvilgančio bejėgėje saulės šviesoje. Daugybė paukščių išskrido arba juos nutildė šaltis. Atšiauriame, stingiame ore nesijautei nei ramus, nei laisvas.

Medyje, augančiame prie slėniu einančio kelio, nuo šakos ant šakos šokčiojo ir nesiliaudama čeksėjo kuosa – kietai, aidžiai, lyg daužytų medį į medį. Tai reiškė, kad ji pastebėjo sakalą. Man besileidžiant sniegu užneštu takeliu prie upelio, iš netoli tilto augančio medžio link manęs atskriejo sakalas. Praskrido virš galvos, žvelgdamas žemyn ir į šoną. Pirmą kartą supratau, kad jis tikriausiai stebi, kada aš pasirodysiu slėnyje. Mano maršrutas virto nuspėjamu, ir sakalas tapo smalsesnis, nebe toks įtarus. Jis mane tikriausiai siejo su nuolat išbaidomu grobiu, tarsi aš pats būčiau kažkokios plėšriųjų paukščių rūšies atstovas. Sniegas trukdys man laikytis taip arti jo, kaip anksčiau.

Balta šviesa sklido nuo sniego ir blyškaus aukso švitesiu atsispindėjo nuo sakalo krūtinės, kurioje, tarsi giliai įgrimzdusios, tamsavo susipynusios rudos ir gelsvos kaklo plunksnos. Jo viršugalvis bolavo kaip blyškiai gelsvas pusmėnulis, inkrustuotas auksu ir dramblio kaulu. Du šimtai ančių juodomis drūžėmis ryškėjo baltame sniege, šalia jų smulkesniais taškais ir dėmėmis margavo keršuliai ir vieversiai. Sakalas pažvelgė žemyn ir pamatė juos visus, bet nepuolė. Tupėjo ant medžio greta kelio, atsukęs man nugarą, susigūžęs, panašus į griežtį ar didžiulį vario spalvos vabalą. Jis nematė manęs prieinant, bet išgirdęs batų girgždesį atsisuko. Pakilo ir neskubėdamas nuskriejo į rytus, aiškiai įsispaudęs baltame sniege ir švytinčiame, baltame it kiaušinio lukštas danguje, kol pranyko juodame miško brūkšnyje.

O skrido jis štai kaip: jo vidinė sparnų pusė kūno atžvilgiu buvo pakelta keturiasdešimt penkių laipsnių kampu. Ir sparnai daug nejudėjo. Išorinei sparnų pusei mojant atgal, jie truputį truktelėdavo pirmyn, o mojant į priekį truputį pasislinkdavo atgal. Išorinė sparnų pusė sukosi greitu irklavimo ritmu, lanksčiai ir čaižiai. Nė vienas sparnų mostas nesikartojo. Jie nuolat skyrėsi savo pločiu, greičiu, apimtimi, sukimosi kampu. Atrodė, kad vienas sparnas kartais užkabina giliau nei kitas, todėl plėšrūnas skrisdamas svyruoja ir krypuoja. Pastovaus aukščio jis taip pat niekada nesilaikė, nuolat tai šiek tiek pakildavo, tai truputį nusileisdavo. Šis paukštis turėjo neįprastos jėgos ir keistai asmenišką stilių: su kiekvienu laisvu jo ilgų, smailėjančių irkliškų sparnų mostu į priekį ir dailiu moju atgal jis slydo ir siūbavo tolyn.

Nusekiau jį į rytus, bet neberadau. Virš kontrastingo melsvai pilko šešėlio šiaurėje kybojo blyškiai balti sniego debesys. Jie buvo švytintys, glotnūs, bet artyn neslinko. Visą dieną miške aidėjo šūviai, ir sutemus iš kiekvienos gyvatvorės kyšojo vamzdžių eilė. Keršuliai negalėjo nei palesti, nei pailsėti. Tūkstančiai jų nuskrido į šiaurę, tūkstančiai pasiliko. Keletas geibių strazdų liesais kaklais ir įdubusiais šonais kažką lesiojo grioviuose. Du perkarę garniai stipinėjo upelio seklumoje, kur vanduo dar neapsitraukė ledu. Turkio spalvos banga suaušo į tupintį ant akmens tulžį. O tada sudužo ir pasruvo tolyn, už upelio posūkio.

Aš vengiu žmonių, bet prisnigus slėptis tampa sudėtinga. Suglaudęs ausis spruko graudžiai didelis ir pastebimas kiškis. O aš slapstausi kiek galiu. Tarsi gyvenčiau nežinomame mieste, kuriame vyksta sukilimas. Nuolat aidi šūviai ir girgžda sniegą trypiančios kojos. Jautiesi nejaukiai, tarsi būtum medžiojamas. Bet ar tai tikrai taip nemalonu? Dabar esu toks pat vienišas kaip ir mano persekiojamas sakalas.

 

Sausio 5 d.

Apibyrėję sniego stulpai stūksojo virš keliukų, iškastų per trijų metrų aukščio pusnis. Abipus kelių ir ant jų liežuviais žvilga ledas, blausus, primenantis įšalusias upes. Dagiliai žiburiuoja sniegu švytinčiose gyvatvorėse. Kirai ir varnos patruliuoja baltus laukų paplūdimius, ieškodami išmestų gaišenų. Per miglą, po žemais debesimis į šiaurės rytus nuskrieja šimtai keršulių.

Prie upelio vidurdienį besipiktinantis strazdas buvo pirmas mano tądien išgirstas paukštis. Per miglą į šiaurę lėtai nuskriejus sakalui, jis nutilo. Šalia fermos gal du tūkstančiai keršulių lesiojo briuselinius kopūstus. Ant kiekvieno stiebo kybojo po tris ar keturis paukščius, kol kiti purpsėjo aplinkui arba tupėjo laukdami sniege. Aplinkiniai laukai juodavo nuo besiilsinčių karvelių. Jie uždengė sniegą. Pasigirdo šūviai, nemažai paukščių sukniubo negyvi. Kiti triukšmingai pakilo į dangų. Balsvas dangus pajuodo, o juoda žemė nubalo. Už pusantro kilometro tas sparnų ūžimas girdėjosi it kylantis lėktuvas. Per šimtą metrų jis skambėjo neįtikėtinai garsiai, užgriuvo it pokšinti, aidinti lavina, prarijusi ir šautuvų pyškesį, ir vyrų riksmus. Miškuose ir soduose blaškėsi tūkstančiai nevilties apimtų paukščių, didžiuliai jų pulkai skrido į šiaurę ir šiaurės rytus, ieškodami, kur baigiasi ta apačioje plytinti baltuma. Jie lėkė tiesiai į šautuvus, kaip kavalerija Balaklavos mūšyje. Graužiami alkio, keršuliai prarado savo gudrumą. Fermose augo paukščių kūnų krūvos. Jie tįsojo papilkę, pavargę, apdujusiomis nuo pralaimėjimo akimis.

Virš upelio kybojo tulžys. Jis plakė sparnais taip greitai, kad jo kūnas atrodė pakibęs tarp dviejų sidabru švytinčių vandens sferų. Jis lyg nėrė, lyg smigo žemyn, jo snapas rėžėsi į ledą, garsiai trakštelėjo it lūžtantis kaulas. Jis tikriausiai pastebėjo po ledu žuvį, bet nežinojo, kas yra ledas. Negyvas ar tik prisitrenkęs tulžys tįsojo ant pilvo, išsiskėtęs it ryškiaspalvė rupūžė. Po minutės jis šiaip ne taip pakilo į orą ir nuplasnojo pasroviui.

Liko dar keletas neužšalusių vandens ruožų, bet ir jie tuoj apsitrauks ledu. Praeitą vasarą tulžiai sukosi lizdus upokšnio, įtekančio į vingiuojantį per Pietų mišką didesnį upelį, pakrantėje. Tuomet pelkėtoje žemėje po aukštais lieknais medžiais švietė purienos. Virš šio geltonio ant aukštesnių šlaitų tvyrojo melsva scylių migla. Virpanti šaiži tulžio giesmė – tarsi jis švilpaudamas giliai kvėpuotų – pasklido po mišką ir lydėjo mane palei upokšnio vingius. Staiga tulžys išniro, pakibo priešais mane ir tyliai nėrė atgal. Žalioje vandenį nutaškiusioje saulės šviesoje jis žvilgėjo it auksavabalio antsparniai. Tulžys švietė kaip jonvabalis, tarsi sidabriškame oro burbule panardintas po vandeniu. Savo smaragdo žaluma ir mėliu jis užtemdė saulės atspindžius. O dabar paukštis lėtai merdėjo abejingame sniego spindesyje. Netrukus tulžys bus palaidotas po ledu, kurio nesugebės pradaužti, bus suspaustas į sustingusią šviesą, po tamsiu urveliu, kuriame buvo gimęs.

Baltumos grybelis auga akyje, plečiasi nervais it skausmas.

 

Sausio 9 d.

Šiandien pirmą kartą švietė saulė. Tai buvo giedriausia ir šalčiausia diena, kokią tik esu patyręs. Į šiaurę nuo tako, einančio palei upelį, iki kelių sniege stovėjo garnys. Žvarbus vėjas jo nejudino, nešiaušė ilgų pilkų plunksnų. Išdidus, įšalęs ir negyvas jis stovėjo prieš vėją savo ploname ledo sarkofage. Atrodė, kad jį ir mane skiria ištisos dinastijos. Aš pergyvenau jį, kaip veblenanti beždžionė pergyveno dinozaurus.

Geibi nendrinė vištelė atsargiai, it ją kamuotų artritas, stypčiojo po užšalusį upelį, stipinėdama graudžiai juokinga merdėjančio gyvio eisena. Pumpurus skabančios sniegenos spalvino baltus sodus. Keldamos sniego šuorus, iš griovių purpčiojo slankos.

Apie pirmą valandą virš takelio praplasnojo šikšniukas, jis nardė ir sukaliojosi, it gaudytų vabzdžius. Tokią žvarbią dieną niekas neturėtų skraidyti. Tikriausiai jį pažadino saulės šviesa, ir šikšniukas dabar medžiojo, sapnuodamas vasarą.

Balti laukai buvo nubarstyti paukščių akmenėliais, stambiais – didžiųjų ančių, nendrinių vištelių ir kurapkų, smulkesniais – slankų ir karvelių. Mažomis dėmelėmis tamsavo juodieji ir kiti strazdai, kikiliai, vieversiai. Slėptis nebuvo kur. Sakalams buvo lengva. Dabar jie matė tik juodos ir baltos spalvų žemėlapius, traškantį nespalvotą filmą. Judanti juoda spalva buvo grobis.

Sakalas puolė žemyn pavėjui ir pakilo su paukščių banga. Bangai viršuje sugurus, jis smigo į patį jos centrą, banga liovėsi plakusi, ir paukščiai pabiro atgal į sniegą. Kartu su sakalu, suglebęs, plazdenantis jo nagų spąstuose, pakilo ir keršulis, barstydamas raudonas plunksnas ir varvindamas tąsų kraują.

 

Sausio 18 d.

Tyku, ūkanota, giedra, saulė blyški ir susitraukusi baltame danguje. Įšalusi upė suskilinėjusi, suraižyta ledo rombais. Sutemus ją vėl kietai sukausto speigas. Kai kurie tvenkiniai įšalę iki dugno. Juos būtų galima iškelti lauk, ir toje vietoje neliktų jokio vandens.

Sakalą pamačiau apie trečią valandą, tolimojoje upės pusėje. Jis keistai sklandė, pikiravo ir nardė virš sniego, šokinėjo ore stebuklingai lengvai, švelniai, tarsi didžiulis lėlys. Tamsuodamas besileidžiančios saulės fone, jis mirgėjo ir šoko savo paties sutemose, lekiodamas taip pat padrikai kaip šį rytą prie upės matytas brastinis tilvikas.

Priėjęs arčiau, supratau, kodėl jis taip kvailiojo. Sakalas vaikėsi nusilpusį tilviką, kol šis nebepajėgė toliau skristi. Jis sukinėjosi po sakalu, plakė atlenktais sparnais it vabalas čiuožikas kojelėmis, it niekaip jo paties neaptinkamas grobis.

Pamažu sparnai plakė vis silpniau, ir jis, išsekęs, nuplazdeno ant sniego. Plėšrūnas puolė, nupešė jį ir surijo per penkias minutes. Ir nuskrido. Sniegas suliepsnojo raudoniu paskutiniuose saulės spinduliuose, sužėravo oranžine spalva ir vėl išblėso į baltą. Raudonos medžioklės žarijos švytėjo tamsoje, sniegas buvo aptaškytas ryškiu oranžiniu krauju.

 

Sausio 25 d.

Šiandien nuėjau palei upę daugiau nei penkiolika kilometrų. Horizontas buvo pasimiglojęs, virš šaltos saulės plytėjo mėlynas dangus, pūtė šiaurės vėjelis. Klampojau iki kelių per akinantį sniegą. Sidabriniai kirai sniege buvo ramūs it kupranugariai dykumoje. Jie vangiai pakilo, judėjo nenoriai, lėtai, tarsi kelią minanti galvijų banda. Baltame sniego spindesyje jie atrodė šmėkliškai vaiskūs, bekūniai. Visi kirai būriavosi aplink miestus, atviruose laukuose jų nebuvo. Griovyje spietėsi penkiolika nendrinių vištelių. Smilginiai strazdai suskrido į gluosnį, nupurtydami sniegą nuo jo šakelių. Jie buvo liesi, perkarę, jų čirškavimai skambėjo per garsiai tokiems susitraukusiems kūnams. Ant ledo slysčiodama strikinėjo baltoji kielė. Kuosos ir varnai lesiojo netoli ūkių, atrodė labai romūs, lyg prijaukinti. Mažieji kragai plaukiojo neužšalusiose properšose ir, pamatę mane ateinant, nėrė po vandeniu. Jie atrodė it mažos rudos valtelės, stambiu paskuigaliu, panašios į arbatinukus.

Lauko viduryje po gudobelėmis gūžėsi šešetas kiškių. Trys spruko į kairę, trys į dešinę. It lūžtantys ledo luitai supokšėjo šūviai. Praskrido sakalas, lėkė labai greitai, sparnai mirgėjo it stačiai į viršų kylančios kryklės. Gluosniuose it sustingęs pilkšvai violetinis dūmas rikiavosi keršuliai. Iš krūmokšniais apžėlusios salos taukšėdami pakilo šešetas fazanų. Du vyrai kirto ir degino gervuogienojus, įnirtingai karpė juos žirklėmis, melsvame žvarbiame ore pynėsi dūmai ir oro garai. Per upę perskrido stambus oželis ir įsmuko į gyvatvorę. Tūpdamas jis išskleidė baltas švytinčias uodegos plunksnas. Tikriausiai tai buvo stulgys.

Vieversiai, pieviniai kalviukai, nendrinės startos ir kikiliai tupėjo paupio medžiuose, nusilpę, merdėdami. Karetaitė nutykino nuožulniu medinės bažnyčios varpinės stogu, sėlino it liputis ir pro medinę lentelę įlindo į vidų. Žerdama sniego purslus į gyvatvorę, kojomis į priekį nėrė nendrinė vištelė. Spyglių raizginiai kyšojo pro lygų sniego paviršių. Trys dagiliai lesiojo dagių sėklas, perkreipę kaklus, stengdamiesi snapais išžvejoti kiekvieną sėklelę. Jie skraidžiojo ir sklandė virš dagių galvučių it musinukės. Dagilių čirpavimas varstė žiaudrų orą.

Žema popiečio saulė iš apačios nušvietė į pietus skrendančius kirus. Jie atrodė veik permatomi, nežemiški, nutvieksti švytinčios, slėpiningos šviesos, išskobusios jų liaunus kaulus, persmelkusios lengvus it oras čiulpus.

Du nustipę garniai tįsojo greta vienas kito sniege kaip pora ilgų pilkų ramentų, jų beakiai, apdraskyti kūnai buvo apgraužti ir išdarkyti pačių įvairiausių dantų, snapų ir nagų. Ūdros pėdsakai vedė prie žuvies kraujo ir lydekos kaulų. Iššokusi pro eketę lydeka įtraukė po ledu nendrinę vištelę, ši apvirto kojomis aukštyn ir nuskendo it pamuštas laivas.

Stovėjau prie medinio svirno, rankoje sverdamas sušalusią ir susitraukusią baltąją pelėdą. Nukėliau ją nuo gegnių kaip gėlių vazoną. Ji buvo šalta, sausa, trapi, seniai mirusi. Kažkas atsitrenkė į svirno stogą, nuslydo žemyn ir nukrito man po kojomis. Keršulis. Kraujas siūbtelėjo iš jo akies raudona ašara ir siaubingu kreivu apskritimu pasklido per galvą. Kita akis spoksojo viršun, versdama paukštį suktis sniege. Jis graibstėsi sparnais, paukščio smegenys, regis, jau buvo pusiau mirusios. Kai jį pakėliau, jis vis sukosi ir sukosi, beprasmiškai, kaip nuo bėgių nuvažiavęs traukinukas. Nusukau keršuliui sprandą, numečiau ant sniego ir nuėjau. Čerškantis sakalas ratais nusileido prie savo grobio.

Išdrykusi, slopstanti popietės baltuma nusidažė saulėlydžiu. Vystanti, mirštanti saulė kybojo it susiraukšlėjęs obuolys. Prieblanda uždangstė takelius po eglėmis, apsnigtomis it Alpių aukštikalnėse. Vos keletas pavargusių paukščių, snieginių ir baltabruvių strazdų, galbūt paskutinįkart nuskrido žemyn, į tamsų slėnį. Naminės pelėdos balsas, virpčiojantis lojimas, nuaidėjo iš pušų ir bugienių. Naktis. Kiauktelėjo lapė, suliepsnojo priešais, žibintuvėlio nutviekstame sniege, dėbtelėjo, pakėlusi galvą nuo kraujo ir fazano plunksnų, nuo kraujo ir vario spalvos skutenų.

Kraujo diena, saulės, sniego ir kraujo. Kraujo spalvos! Koks tai beprasmis apibūdinimas. Nieko nėra taip gražiai ir sodriai raudono, kaip ant sniego besiliejantis kraujas. Keista, kad akiai miela tai, ko nekenčia kūnas ir protas.

 

Sausio 30 d.

Auštant pro užšalusį lango stiklą matau obelyse lesiojančias sniegenas, švyti ryški jų krūtinėlių liepsna, o tada niūriu raudoniu iš rytų lėtai parūksta saulė.

Sningant čiulbėjo liepsnelės, bet šiaip, it plieninis galvą juosiantis lankas, tvyrojo tyla. Pelėdikė išsprūdo iš gyvatvorės, išbėgo į vidurį kelio, pažvelgė į mane – susiraukęs plunksnuotas veidukas po vešliais antakiais. Tarsi nukirsta galva būtų išsproginusi akis ir dėbtelėjusi nuo apsnigto kelio. Bet pelėda, staiga suvokusi, ką padarė, paskubomis movė atgal į gyvatvorę. Atėjo stingi, šalta, švininė diena.

Leisdamasis nuo kalvos, žvilgtelėjau į kluoną. Palaidi šiaudai ir jų ritiniai ūmiu geltoniu užliejo akį it spindinčių plaukų kupeta. Čirkšdami pakilo ir išsisklaidė žvirbliai. Akiplotyje tarsi paleista į veidą šakelė šmėkštelėjo pilkas paukštvanagio brūkšnys. Nėriau už kelio posūkio, kaip neria vanagas, ir išbaidžiau tiek vanagą, tiek jo grobį.

Pakeliui į pakrantę prie ūkių mačiau sniegenų ir žvirblių pulkus, bet plikuose laukuose buvo tuščia. Dagiliai, šokdami it snaigės, čirpaudami it į skardinį stogą aidintis lietus, sūkuriu metėsi iš sniego į šiltą svirno kvapsnį.

Pilkoje jūroje žvilgėjo ledo lytys ir urvinės antys, vienos ir kitos vienodai akino ir žibėjo. Nusilpę ir alkani vieversiai visiškai nebijojo žmonių. Paukščiukai lesinėjo grioviuose arba salpose, kur iš sniego vis dar kyšojo augalijos kuokštai. Buvo justi rūsti tyla, tykus merdėjimas. Viskas nugrimzdo įšalusiame pilkos mėnulio jūros pakrašty.

 

Vertė Marius Burokas