Mikrofikcijos

 

Régis Jauffret (g. 1955) – prancūzų rašytojas, labiausiai žinomas dėl savo kūrinių „Microfictions“ (2007) ir „Microfictions 2018“ (2018; tais pačiais metais pelnė Goncourt’ų premiją novelės žanro kategorijoje). Abiejose šiose knygose spausdinama po 500 trumpų istorijų, jose daugiausia monologo forma pateikiamos skirtingų žmonių gyvenimo istorijos ar gyvenimo momentai. Kūriniai persmelkti juodojo humoro, cinizmo ir tragikomiškos nuotaikos. Čia pateikiamos trys istorijos iš pirmosios mini novelių knygos.

 

Nešvankus kaip reklama

 

– Vaikai prekybos centruose vagia gaujomis.

Prisideda vežimėlius iki kraštų. Kasininkei grasina peiliu. Ji nieko nesako, bijo prašyti apsauginio pagalbos. Vaikiščių dėka šaldytuvas visad pilnas, mums niekad netrūksta naujų drabužių ir kosmetikos. Pernai sugedo televizorius, jau kitą dieną jie atnešė kitą, plokščiaekranį, pakabinom jį svetainėje ant sienos. Atostogaujame erdviame kemperyje. Padirbti dokumentai atrodo ne prasčiau už tikrus. Praeitais metais per patikrą autostradoje policininkai nustatė, kad jie galioja, ir leido važiuoti toliau.

– Būtume sąžiningi, jei turėtume pinigų.

Nebevogtume, o sukčiautume kaip turčiai, kurių advokatai nuslepia mokesčius. Jei būtume pramonininkai, gyventume Belgijoje, kad išlaikytume paveldėtą turtą. Jei vieną iš mūsų vaikų gatvėje pastebėtų vadybininkas, jis taptų aktoriumi ar reperiu ir apsigyventų Šveicarijoje kaip jo kolegos iš pramogų verslo, kurie kiekvienais metais rengia ilgus turus, kad vargšai duotų vargšams iš ko pramisti.

– Esame geraširdžiai, bet nepakankamai turtingi, kad veidmainiautume.

Kai liekate užribyje, atrodo, kad jums dieną naktį rodo pornografinį filmą. Galite masturbuotis tuštumoje, bet jums niekada nebus leista patirti malonumų su porelėmis, besityčiojančiomis iš anos ekrano pusės. Nieko nėra nešvankesnio nei reklama, vitrina, prekių katalogas. Nenutuokiate, kaip daiktai, apie kuriuos net pasvajoti negalite, persekioja, kankina ir galiausiai jumyse išrausia šulinius, kuriuose verda neapykanta. Pavydžiu žmonėms, kurie patyrė tik badą, o ne nenumaldomą troškulį laimės, kurią mums demonstruoja it turtingų tėvų sūnelio žaislus kambarinės vaikui, drausdami prie jų prisiliesti.

– Vogti yra pareiga.

Kad išgyventume, esame priversti kvėpuoti. Neturime teisės atsisakyti pabėgti, kai koridoriaus gale durys praviros. Netrukus mus sučiups, pažemins ir metų metams uždarys vienutėje. Bet burnoje išliks laisvės skonis, ir, nepaisant raktų skimbčiojimo bei besikariančiųjų šauksmų vidury nakties, kartais prisiminsime, jog didžiuojamės tuo, kad negyvenome kaip šunys, visada pasiruošę laižyti juos ką tik primušusią šeimininko ranką.

– Kad duotų ėdalo.

 

 

Alberas Londras*

 

Filmavome kankinimų ir žudymo scenas, kad iškeltume viešumon nepriimtinas barbariškumo savybes. Negalite informaciniam televizijos kanalui priekaištauti dėl to, kad jis rodo realybę. Net jei akivaizdu, kad smerkiame jų elgesį, turime pagerbti šiuos kankintojus, leidusius mums pajusti tikrąją gerovės ir gyvenimo vertę. Teisybė, po truputį su jais suartėjome.

– Sukūrėme, taip sakant, darbinius santykius.

Galiausiai su kai kuriais užsimezgė draugystė. Kankintojai mums padėjo įgyvendinti užduotį, pavyzdžiui, susilaikydami nuo įkaitų susprogdinimo, nes tokio poelgio atveju ekrane tesimatytų pilkų dūmų kamuolys ir vargu ar tai padidintų mūsų kanalo žiūrimumą.

– Vaikų egzekucija būtų sugraudinusi tiek turtingus, tiek labiausiai nepasiturinčius žiūrovus.

Net ir vidury nakties būtume galėję pritraukti kelis milijonus žiūrovų. Bet tokia metodika nepatiko reklamos vadybininkams, išsigandusiems dėl prekių kūdikiams gamintojo įvaizdžio.

– Tad paprašėme kankintojų pasigailėti vaikų.

Daugybė vaikų mums skolingi gyvenimą, net jei jie ir toliau tebekalinami apleistuose rūsiuose ir karjeruose, kurių lokacijos negalime atskleisti policijai darbo etikos sumetimais.

– Mus kaltina išskirtinai noriai filmavus moterų kankinimus.

Primenu, kad keletas mūsų komandos narių buvo moteriškosios lyties ir kad vyriausioji redaktorė atvyko į filmavimo vietą, idant galėtų tiesiogiai įsitikinti mūsų darbo profesionalumu. Ji konstatavo, kad net jei moterims nebuvo taikomi patys baisiausi kankinimai, jos šaukdavo šaižiu, veriančiu balsu ir pravirkdavo po pirmojo elektros šoko.

– Filmavome jas su pagarba ir meile.

Be to, dėl moterų dorovės išsaugojimo paprašėme, kad medžiagėle būtų pridengtos jų krūtys, antraip televizijos žiūrovai būtų pamatę jų sužalotus spenelius.

– Visgi negalėjome reikalauti, kad jas kankintų prieš tai prigirdę skausmą malšinančių vaistų.

Trumpai sakant, didžiuojamės šia reportažų serija, darančia garbę mūsų profesijai. Jei būtų gyvas, Alberas Londras dirbtų su mumis ir dalyvautų šiame didžiajame žurnalistiniame nuotykyje.

– Būtų pasitarnavęs kaip moralinis autoritetas. 

 

 

 

Grožis nešvaistomas

 

– Kalėdos – ne tragedija.

Įjungtas televizorius, žvakė ant stalo, langustų salotos, kalėdinio pyrago gabalėlis, puspilnis butelis šampano, geras miegas, rytas be pagirių ir jokios nostalgijos vakarykštei šventei. Beje, galiu pati sau padovanoti dovanėlę, paslėpti virtuvėje ir eiti jos ieškoti prieš miegą, o paskui stovėdama priešais veidrodį sau padėkoti, kad neužmiršau savęs. Galbūt kas nors vakare paskambins arba aš paskambinsiu draugei, prieš tai sužinojusi jos telefoną informacijos tarnyboje. Jei snigs, per reklamines pertraukas žiūrėsiu į besileidžiančias snaiges, o prisnigus pakankamai balkone nulipdysiu senį besmegenį. Nepavyks į save paleisti sniego gniūžčių, bet galėsiu sniegu išsitrinti veidą ir taip prisiminti mūšius, kuriuos keldavom eidami namo po pamokų. Laimė nėra sudėtingas dalykas, tereikia surasti siūlo galą ir išvynioti ją tarsi siūlų kamuolį.

Man nepavyko gauti teisės auginti Mariną, todėl rūpinsiuosi savimi kaip dukra. Galėčiau net nusipirkti pliušinių žaislų ir lėlių. Vaikystė ne tokia ir tolima, esu tikra, kad sugebėsiu žavėtis ar šokinėti per virvutę, jei tik tai leis man pasijusti dešimtmete. Nusipirksiu Kalėdų eglutę ir praleisiu visą popietę ją puošdama, klausydamasi radijo visu garsu, kad tik nebūčiau viena. Graži girlianda, mirksinti kaip geltona šviesoforo šviesa, raudoni kaip vyšnios burbulai, o viršūnėje pasidabruota žvaigždė. Neužmiršiu apsivilkti rausvos aksominės suknelės ir apsiauti lakuotų batelių. Praleisiu tiek laiko, kiek prireiks, bet noriu būti graži kaip kaimynų mergaitė, pirmame aukšte sėsianti prie šventinio stalo tuo pačiu metu kaip aš.

Tą šventinį vakarą Marinos tėvas neprivalo jai leisti man paskambinti. Beje, ja dėta būčiau per daug užsiėmusi dovanų išpakavimu, kad galvočiau apie kitus. Visi žavėsis Marinos šypsena, kuriai jau trūksta kelių pieninių dantų. Džiaugiuosi, kad ja galės bent kas nors grožėtis, antraip visai netekčiau vilties.

– Šis žavesys būtų paleistas vėjais, o grožis nešvaistomas.

Neįsivaizduojate malonumo, kurį patiria mama, vaikštinėdama greta švytinčių parduotuvių ir pasiruošusių sprogti iš džiaugsmo vitrinų. Ji myli visus pro šalį einančius vaikus, lyg šie būtų jos. Ji žino, kad teisėjas kada nors pakeis savo sprendimą ir leis jai pabučiuoti dukrą Naujųjų metų dieną. 

 

Vertė Mantas Jonaitis