Tibeto vėjai

 

Akys mano

Mano akys yra žibintai, kuriems atsimerkus ekranuose atsiranda paveikslai

Spalvotos vėliavos plaikstosi vėjuje, o debesų nerasta žydrame danguje

Mano akys – tai maldų vėliavos, plazdančios mano sieloje, siūbuojančios prie maldų malūnų, kuriuos tu pasuki ranka ir nueini

Mano akys – tai maldų malūnai, kurie sukasi tavo rankose, sukasi tavo vėjuje, sukasi apie tavo pasaulio ašį matydami visų keturių pasaulio pusių horizontus

Mano akys už horizonto, kuomet tik jauti, kas artėja, žinai, kas ateina, ir aiškiai matai, kas pripildys sielą tavo ir mano

 

●

 

ten už to posūkio kai aš pamatysiu

ką pamatysiu?

bus tai

ko galėčiau tikėtis ir dešimtgubai tiek

ko nesitikėčiau

pamatęs tai

eisiu tolyn sau

ramiai

 

●

 

Rytais kuomet nemiegu bet jau gyvas

matau šauniausius pasakų vaizdus

po to kai pabundu ir tai praeina

dainuoju kasdieninę realybės dainą

 

●

 

Laukiančio begalinė kantrybė

Kai šitaip toli, kad net nematyti

Ar ateis kas

 

●

 

Jeigu leistų, jei sakytų prašau

Kur tu būtum dabar

Kur tu būtum?

 

●

 

Perplaukus upę

Nematyt kito kranto

Nieko visai nematyti

 

●

 

Žvirblis ant laido čirškia

Vis apie tą patį, vis apie tą patį

 

●

 

Ten kur baigiasi iliuzijos

Nesibaigia

Niekas nesibaigia

 

●

 

Dangus virš Varanasio

Dangus virš Berlyno

Angelai maudosi Gange

 

●

 

Kodėl tu vėlei prašai, kas taip paprasta, sugalvok ką nors sudėtingo

Kam tikiesi išsipildymo scenarijaus, seniai parašyto, kur aiškūs dialogai ir raiškūs monologai

Visa seniai jau mano ne man, jau ne mano

Ypač kai žiūriu pro karpio auksinio akis į žvilgančius Potalos rūmus

Vandens paviršius iškreipia mano įvykių horizontą

Mano mintys iškreipia pasaulio veiksmų horizontą

Nenoriu palikti šio tvenkinio

Šio parko nenoriu palikti žvelgdamas į dykumą

Už tvoros, kurią perėjau nepastebėtas

Nepastebėjau, kaip perėjau