Sakmė apie bambukų kirtėją
„Sakmė apie bambukų kirtėją“ (Taketori monogatari) laikoma pirmuoju japonų naratyvinės prozos žanro monogatari („daiktų pasakojimas, atpasakojimas“) kūriniu. Šis žanras atsirado Hejano laikotarpiu (794–1192), kuriuo klestėjo japonų aristokratų kultūra. Monogatari autorės dažniausiai būdavo išsilavinusios imperatoriaus rūmų damos, tačiau spėjama, kad pirmuosius šio žanro kūrinius parašė vyrai (jų vardai liko nežinomi). Ankstyvieji šio žanro kūriniai – tai japonų pasakų ir legendų literatūriniai perpasakojimai, kurie jau po šimtmečio virto įmantriais prozos kūriniais, tokiais kaip monogatari karaliumi vadinama ir daugelio literatūrologų pirmuoju psichologiniu romanu pasaulyje laikoma „Sakmė apie princą Gendžį“ (Genji monogatari), kurios autorė – Murasaki Shikibu (apie 973–apie 1014).
Savo kūrinyje monogatari protėviu ji vadina „Sakmę apie bambukų kirtėją“. Tiksli šios sakmės sukūrimo data nėra žinoma. Ji parašyta japonų skiemenine abėcėle kana, kuri susiformavo maždaug IX a., grafiškai supaprastinus kinų hieroglifus. Be to, kūrinio pabaigoje minimas rūkstantis Fudžio kalnas, pagal istorinius duomenis seismiškai aktyvus buvęs iki 905 m., todėl spėjama, kad „Sakmė apie bambukų kirtėją“ buvo parašyta IX a. pabaigoje ar X a. pradžioje. Nežinomas ir jos autorius. Manoma, kad ši sakmė, kaip ir kiti ankstyvieji šio žanro kūriniai, buvo sukurta vyro, gavusio puikų klasikinį išsilavinimą. Nors „Sakmė apie bambukų kirtėją“ parašyta skiemenine japonų abėcėle, jos tekste galima rasti nemažai kinų hieroglifų ir žemyninės literatūros motyvų, pavyzdžiui, nuorodų į kinų legendą apie ugninę pelę arba mitologinį kalną Penglajų. Tai reiškia, kad autorius buvo susipažinęs su kinų literatūra ir mokėjo kinų kalbą, o tokio pobūdžio išsilavinimą senovės Japonijoje paprastai įgydavo tiktai vyrai. Kita vertus, „Sakmė apie bambukų kirtėją“ nuo vėlesnių šio žanro „moteriškųjų“ kūrinių skiriasi lakoniškumu ir griežta kompozicija.
Nors čia esama fantastikos elementų, autoriniu kūriniu virtusi pasaka panėšėja į satyrą – nė vienas jos veikėjas nėra idealizuojamas, net ir Kaguja, kuri galiausiai pasirodo esanti Mėnulio mergelė, – kilmė ją akivaizdžiai sieja su Kinijos Tangų dinastijos laikų (618–907) daoistinėmis novelėmis. Kilmingi Kagujos jaunikiai ne aukštinami, bet išjuokiami, nė vienas nesugeba įvykdyti gražuolės užduočių.
„Sakmė apie bambukų kirtėją“ yra pirmas japonų grožinės prozos pavyzdys, ji panaudota vėlesniuose japonų literatūros kūriniuose, jos pagrindu sukurtos kelios pjesės, pastatyti kino filmai. Pirmi keturi sakmės pasakojimai lietuviškai buvo skelbti žurnale „Metai“ (2005, Nr. 5–6), čia publikuojami dar du iš likusių trijų kūrinio pasakojimų.
Pirmasis vicepremjeras Otomas ir brangakmeniai nuo drakono kaklo
Pirmasis vicepremjeras Otomas no Mijukis sukvietė visus žmones, tarnaujančius jo namuose, ir taip jiems pasakė:
– Sakoma, kad ant drakono kaklo kabo brangakmeniai, švytintys penkiomis spalvomis. Tam, kuris sugebės gauti tuos brangakmenius ir pristatyti juos man, suteiksiu viską, ko tik jo širdis pageidaus, – toks buvo vicepremjero noras.
Vicepremjero namuose tarnaujantys vaikinai, išgirdę šiuos žodžius, taip prabilo:
– Pono noras yra sunkiai įgyvendinamas. Juk šiuos brangakmenius rasti nėra taip jau paprasta. Tiksliau pasakius, kaip išvis įmanoma gauti tuos brangakmenius nuo drakono kaklo? – taip kalbėjo tarnai.
Į tai vicepremjeras atsakė:
– Jūs, kurie vadinatės mano tarnais, juk jums privalu netgi tada, kai tenka paaukoti gyvybę, išpildyti bet kokį savo pono norą. O juk drakonas nėra kažkoks stebuklingas padaras, kurio nebūtų mūsų šalyje, dėl ko tektų keliauti į Kinijos platybes ar į tolimąją Indiją. Drakoną galima rasti ir čia, tai čia, tai ten jie skraidžioja po mūsų kalnus ar jūras. Taip pagalvojus, ar jums derėtų skųstis, kad gavote sunkią užduotį?
– Na, taip, mes tikrai niekuo negalime skųstis. Kad ir koks sunkus būtų darbas, mums derėtų klausyti pono įsakymų, tad kilkime į kelią, pildykime valdovo norą, – taip atsakė tarnai.
Čia vicepremjero pyktis atlėgo:
– Jūs nešiojate garbingą mano tarnų vardą, visi jus už tai gerbia ir lenkiasi iš tolo. Tad kaip dar drįstate nepaklusti savo pono įsakymams, dvejoti, svarstyti, ar verta juos vykdyti ar ne? – pabaręs tarnus, kad kuo greičiau būtų surastas trokštamas dalykas, liepė tučtuojau pradėti paieškas.
Atidaręs rūmų sandėlius, negailėjo nieko, liepė duoti paviržio kelionei, įvairiausio maisto, šilkų ir medvilnės, pinigų ir viso kito, kas tik ten buvo sukrauta, viską gražiai sukrovė ir leido naudotis, kaip tik išmanys, kad tik kuo greičiau būtų įvykdyta užduotis.
– Kol negrįšite namo, ruošiuosi gyventi kaip atsiskyrėlis: valyti sielą ir kūną. Tad net nebandykite grįžti namo, jei negausite man brangakmenio, – pridėjo vicepremjeras.
Tarnai, išklausę pono įsakymą, susiruošė kelionėn. Bet jie vis tiek nebuvo patenkinti. Jie skundėsi vienas kitam:
– Gera ponui pasakyti: „Nebandykite grįžti namo, kol negausite brangakmenio.“ Tačiau kaip tai padaryti? Eiti, kur akys veda, kur kojos neša? Gauti brangakmenį bet kokia kaina? O kaip? – tad gavę įsakymą išsiskirstė kas sau.
Vieni besislėpdami nuo pašalinių akių užsidarė savo namuose, kiti iškeliavo į tolimus kraštus, kur jau seniai norėjo nukakti.
– Nors ir sakoma, kad reikia paklusti savo tėvams ir šeimininkui, tačiau ką daryti gavus tokį neįvykdomą įsakymą? – taip, neturėdami kitos išeities, kalbėjo apie vicepremjerą.
O vicepremjeras nusprendė, kad būtų tiesiog begėdiška Kagują parsivesti į tokius namus, todėl pasistatė nuostabiai gražius rūmus, juos nulakavo, o sienas papuošė paveikslais1. Rūmai buvo dengti įvairiausių spalvų aksominėmis juostomis, o visas vidus išpuoštas nenusakomo grožio tapytais šilkais. Be to, nusprendęs būtinai vesti Kagują, pametė visas ankstesnes savo žmonas ir suguloves, gyveno vienui vienas, su niekuo nesusitikdamas.
Vicepremjeras laukė dienas ir naktis, laikas ėjo, tačiau tarnai vis nesirodė, iš jų nebuvo jokių žinių. Praėjo dar šiek tiek laiko, nekantra vis didėjo, vicepremjeras nebegalėjo daugiau laukti. Tad pasiėmęs tik porą smulkių patarnautojų, kad nebūtų atpažintas, apsivilko nudriskusiais piemens rūbais, nuvyko į Nanivos pakrantę ir paklausė ten dirbančių žmonių:
– Norėčiau jūsų paklausti, kas atsitiko žmonėms iš vicepremjero Otomo rūmų, kurie turėjo sėsti į laivą, nužudyti drakoną ir gauti brangakmenius nuo jo kaklo.
Į šį klausimą jūreiviai taip atsakė:
– Kokia keista jūsų kalba, – ir nusijuokdami pridūrė: – nėra tokio laivo, kuris galėtų atlikti tokius darbus.
„Kvaili jūreiviai, šneka kažkokias nesąmones. Nieko jie nežino, o tik niekus tauškia“, – pamanė sau vicepremjeras, o garsiai pridūrė:
– Aš, pasinaudodamas štai šiuo lanku, kai tik sutiksiu drakoną savo kelyje, netikėtai nusitaikęs staiga jį nukausiu ir parnešiu brangakmenius nuo jo kaklo. Ir nebereikės laukti tų vėluojančių tarnų, – taip taręs sėdo į laivą ir išplaukė į jūras.
Jis plaukiojo tai čia, tai ten, kol galiausiai atsidūrė labai toli, nusiyrė iki pat Cukušio žemių.
Bet staiga nutiko kažkas labai keista: pradėjo pūsti baisus vėjas, dangus aptemo, pasidarė tamsu kaip gūdžiausią naktį, vėjas laivą blaškė į visas puses, visiškai nebeklausė vairininko. Dangus maišėsi su žeme, laivą išnešė kažkur toli toli į atvirą jūrą, negalėjai suprasti, iš kur atplaukei, kur tau dar reikia plaukti, aukščiausios bangos svaidė laivą it lengvą skiedrelę, apsupo iš kairės ir dešinės, iš priekio ir galo, staiga nutviskęs žaibas vos nepadegė stiebo. Vicepremjeras labai išsigando:
– Nesu matęs baisesnio reginio už šį. Kaži, ar gali atsitikti dar kas blogiau? – sumurmėjo sau.
Vairininkas atsakydamas taip prabilo:
– Iki šiol, kiek tik esu plaukiojęs jūromis ir mariomis, dar neteko matyti baisesnio reginio už šį. Jei pono laivas nenukeliaus į jūros dugną, tai jį tikrai nutrenks žaibas. O jei, laimei, dievai nuspręs išsaugoti jūsų gyvybę, tai greičiausiai būsite nuneštas į tolimas pietų jūras. O man, tarnaujančiam šalia nelaimingo savo pono, tikrai teks visiškai netikėtai baigti savo dienas, – rypavo vairininkas.
Vicepremjeras, tai išgirdęs, taip prakalbo:
– Nuo to laiko, kai tik įžengiau į šį laivą, visiškai pasitikėjau vairininko žodžiais ir darbais, tu buvai lyg aukštas kalnas, už kurį tvirtesnio nėra šiame pasaulyje, tad kodėl dabar taip bauginančiai kalbi? – šnekėjo vemdamas kažką mėlynai žalią.
Vairininkas taip atsakė:
– Aš juk nesu dievas, tad ką daugiau galėčiau padaryti? Tai, kad pučia stipriausias vėjas, mus į visas puses blaško baisiausios bangos ir dar žaibas vis kėsinasi trenkti į laivo stiebą, visa tai tik dėl to, kad ponas susiruošė į kelionę nukauti drakono. Atrodo, kad šis staiga kilęs stiprus vėjas – tai tik slibino kvėpavimas. Greičiau melskite dievus pagalbos, – kalbėjo.
– Gerai sakai, – tarė. – Vairininko dieve2, išklausyk mane. Aš taip kvailai, taip vaikiškai, taip niekingai ketinau nukauti drakoną. Nuo šiol pasižadu, kad dėl mano kaltės nuo drakono nenukris nė vienas plaukelis, – prabilo tokiais maldos žodžiais.
Stojosi, sėdosi, beveik verkdamas šaukė dievui, gal tūkstantąjį kartą kartojo vis tą patį ir tą patį, tikėdamasis, kad padėtis pagerės, ir baisus griausmas po truputį po truputį apstojo. Šiek tiek nušvito ir staiga papūtė smagus vėjelis. Vairininkas taip pasakė:
– O tai tikrai yra drakono darbas. Dabar pučiantis vėjas – tai vėjas, pučiantis į gerą pusę. Tai ne vėjas, pučiantis ten, kur nereikia. Atrodo, kad jis pučia atsisukęs į gerąją pusę, – kalbėjo, bet vicepremjeras visa tai praleido pro ausis.
Vėjas nekeitė krypties kokias tris keturias dienas, ir galiausiai laivą vėl grąžino į žemę. Kai jūreiviai pamatė pakrantę, suprato, kad tai Harimos žemės Akašio krantas3. Vicepremjeras, pamanęs, kad jį greičiausiai bus atnešę prie kažkokio Pietų jūros kranto, garsiai atsidusęs pargriuvo. Nors laive buvę vyrai pasakė tikrąjį žemės vardą, nors tai buvo patvirtinta ir atėjusio žemės valdytojo, vicepremjeras nebegalėjo atsikelti, todėl visą laiką gulėjo laivo denyje.
Pušų šilelyje patiesę demblį, pintą iš įvairių žolių, ant jo paguldė iš laivo iškeltą poną. Ir tik tada vicepremjeras galiausiai įsitikino, kad čia tikrai ne kažkokia tolimos Pietų jūros pakrantė. Vargais negalais pakilo nuo žemės, apsidairė aplinkui… Sunkiai peršalęs žmogus atrodo sveikas palyginti su tuo, ką matė tarnai žiūrėdami į nelaimingą savo poną: pilvas išpampęs, lyg prigėrus jūros vandens, akys iš tolo švietė skaisčiu raudoniu, lyg vietoj jų kažkas būtų įstatęs po porą slyvų. Net ir žemės valdytojas visa tai matydamas slapčia šypsojosi.
Ir nusiuntė vicepremjeras įsakymą į savo žemę, paliepė padaryti neštuvus, kad galėtų parkeliauti namo. Tarnai vos pakėlė nuo žemės neštuvus su juose sėdinčiu ponu ir pargabeno į rūmus. Tai išgirdę vyrai, pasiųsti nukauti drakono, išlindo iš visų pašalių, susirinko priešais pono dvarą ir taip jam prakalbo:
– Pone, prieš išsiųsdamas mus atlikti užduoties, pasakėte: jeigu nesugebėsime gauti brangakmenių nuo drakono kaklo, kad net nebandytume grįžti į pono dvarą. Tačiau dabar, kai jūs pats supratote, kaip sunku yra gauti tuos brangakmenius, mes, tikėdamiesi išvengti sunkios bausmės, drįstame pasirodyti jūsų akyse ir vėl pasiūlyti jums savo paslaugas, – taip kalbėjo tarnai.
Vicepremjeras pakilo iš patalo, atsisėdo ir taip prašneko, atsisukęs į tarnus:
– Tarnai mano, jūs tikrai labai gerai padarėte nevykdę mano įsakymo. Juk drakonas ne šiaip sau drakonas, geriausias jo draugas yra griaudžiantis dievas, jie veikia išvien. Jus būtų nužudęs vien už tai, kad išplaukėte paimti tų brangakmenių. Negana to, vien už tai, kad pasiunčiau jus sugauti drakono, ta nelaimė nebūtų aplenkusi ir manęs, ramiai sau sėdinčio rūmuose. Jūs tikrai labai gerai padarėte, nesugavę to drakono. Gražuolė Kaguja yra ne kas kitas, kaip didžiausia nusikaltėlė, baisesnė už visus žmogžudžius, kuriuos matė mūsų žemė, tik ir galvojanti, kaip naują auką pasiųsti į pražūtį. Nuo šiol net nesiruošiu ir artintis prie tos gražuolės namų, lenksiu juos iš tolo. Ir jums draudžiu ne tik ten vaikščioti, bet ir ištarti jos vardą man girdint, – ir taip pasakęs surinko visas gėrybes, kiek buvo likę rūmų sandėliuose, ir išdalino jas drakono brangakmenių neatnešusiems vyrams4.
Tai išgirdusi vicepremjero žmona, kurią ponas buvo pametęs dėl gražuolės, taip juokėsi, kad kone perplyšo pusiau. O įvairiaspalves juostas, kuriomis dengtas gražuolei pastatytas namas, savo snapuose išnešiojo pesliai, varnos ir kiti laukiniai paukščiai besukdami lizdus.
O žmonės taip kalbėjo:
– Kaip sekėsi pirmajam vicepremjerui Otomui? Ar jis parnešė brangakmenius nuo drakono kaklo, ar pavyko juos gauti?
– Ne, ką jūs, nieko panašaus nebuvo. Jo didenybė grįžo tik su dviem skaisčiai raudonais brangakmeniais, panašiais į slyvas, prilipusiais prie abiejų jo akių, – taip atsakė kiti.
– Oi, karčiai atsikando tų slyvų, – taip kalbėjo.
Ir nuo tų laikų, kalbant apie nemalonius ir nepavykusius darbus, tapo įprasta sakyti: „Atsikando.“
Antrasis vicepremjeras Isonokamis ir stebuklinga kregždžių kriauklė
Antrasis vicepremjeras Isonokamis no Marotaris, surinkęs visus savo tarnus, taip jiems prakalbo:
– Praneškite man, kai laukinės kregždės pradės sukti lizdus.
Išgirdę tokį įsakymą, tarnai paklausė:
– Ir įdomu, dėl kokio reikalo mūsų ponui reikia visa tai žinoti?
Ponas atsakydamas taip kalbėjo:
– Man tai reikia žinoti, nes ruošiuosi gauti brangią kriauklę, kurią su savimi nešiojasi kregždės.
Tarnai taip atsakė į savo pono prašymą:
– Jūs galite nužudyti nors ir visas kregždes, kurios skraidžioja mūsų padangėse, tačiau vis tiek nerasite tos kriauklės, juk jos nėra paukščių viduriuose. Ir tik tada, kai jos peri paukščius, galima kažkokiu būdu gauti šią kriauklę, – taip kalbėjo tarnai. Ir pridūrė: – Tačiau jei paukštis nors akies krašteliu pamato žmogų, iškart nuskrenda.
Staiga vienas tarnas, atsiskyręs iš didelio būrio, taip prakalbo:
– Tarnų pusėje, po virtuvės stogu, mačiau daugybę kregždžių, lipdančių lizdus. Jei jūs nusiųstumėte keletą tvirtų, patikimų vyrų, lieptumėte jiems užlipti ant aukštų pastolių ir stebėti jas, tikrai sužinotumėte, kai kuri nors kregždė pradės perėti. Greičiausiai tada ir gautumėte taip trokštamą kriauklę, – kalbėjo tarnas.
Vicepremjeras nudžiugęs taip prakalbo:
– O, koks įdomus dalykas. Pasirodo, tiek visko yra pasaulyje, apie ką nieko nė nenutuokiau. Kalbi tikrai džiugius dalykus, – ir taip pasakęs išrinko net dvidešimt stiprių vyrų, kuriais galėjo pasikliauti, įsakė jiems užlipti ant aukščiausių pastolių ir stebėti kregždes.
O pats tuo tarpu vis nekantravo, iš dvaro be perstogės ateidavo klausimai: „Ar jau paėmėte kregždės kriauklę?“ Pačios kregždės, matydamos gausybę žmonių, prisirinkusių prie jų namų, baisiausiai bijojo ir net nesiruošė grįžti į lizdus. Gavęs atsakymą su tokiu paaiškinimu, kodėl viskas taip ilgai trunka, jis visų klausinėjo: „O kaip reikėtų daryti? Kaip įmanoma gauti šią kriauklę?“ ir vis kankinosi nerasdamas atsakymo. Tarnų galo sargas, senukas, kurį visi vadino Kuracumaru, taip prakalbo:
– Jei jūs ketinate bet kokiu būdu gauti kregždžių kriauklę, aš jums padėsiu sugalvoti planą, kaip tai padaryti, – pasakė atėjęs priešais pono dvarą.
Vicepremjeras pasikvietė jį pas save ir, atsisukęs veidu5, įdėmiai jo klausė.
Kuracumaras taip kalbėjo:
– Būdas, kaip jūs dabar ketinate gauti kregždžių kriauklę, yra labai blogas, visiškai neapmąstytas. Ir todėl, jei ir toliau taip tęsite, niekaip negausite trokštamos kriauklės. Kur tai matyta, ant įvairiausių pastolių prilipę tokia daugybė, net dvidešimt žmonių, ir visi ką nors veikia. Aišku, kad kregždės iš baimės nė neprisiartins prie savo lizdų ir tikrai negrįš ten perėti. O kaip ponui reikėtų pasielgti? Manyčiau, visų pirma turėtumėte nugriauti visus pastolius, paleisti visus tarnus, tegul jie dirba savo darbą, o pasiliktumėte tik vieną tvirtą ir stiprų vyrą. Tada šį vyrą įsodinkite į pintą krepšį, prie to krepšio reikėtų pririšti virvę, ir maždaug tuo metu, kai kregždės susiruoš perėti vaikus, šiuo įtaisu pakelkite krepšį prie lizdų. Ir tada labai paprastai gausite tą kriauklę, manau, kad taip būtų geriausia pasielgti, – kalbėjo senukas.
Vicepremjeras tarė:
– Labai gerai pasakyta, – ir taip taręs įsakė sugriauti visus pastolius, o visiems tarnams grįžti į rūmus.
Vėliau vicepremjeras taip kreipėsi į Kuracumarą:
– O kaip būtų galima sužinoti, kada kregždės peri vaikus? Ir kuriuo metu reikėtų iškelti vieną žmogų į viršų? – paklausė.
Į šį klausimą Kuracumaras taip atsakė:
– Kregždės maždaug tuo metu, kai susiruošia perėti vaikus, pakelia uodegą, apsisuka septynis kartus ir tada deda kiaušinius. Taip žmonės kalba. Taigi, kai tik pamatysite, kad kregždė apsisuko septynis kartus, reikia pakelti pintą krepšį, ir taip galėsite paimti taip trokštamą kriauklę, – kalbėjo.
Vicepremjeras tai išgirdęs labai apsidžiaugė ir, visiškai niekam nesakęs, net nesiruošdamas to pranešti daugybei žmonių, kurie dirbo jo namuose, tikėjosi paslapčia nueiti prie tarnų pastato, įsimaišyti tarp ten dirbančių žmonių ir tada, kai diena taps naktimi, paimti kriauklę.
Išklausęs paskutinius Kuracumaro žodžius ir labai besidžiaugdamas būsima sėkme, ponas prabilo:
– Nors ir nesi čia tarnaujantis žmogus, mano džiaugsmas yra beribis, žinant, kad tuoj išsipildys mano troškimas. Ir viskas tik tavo dėka, – taip pasakęs nusivilko savo prabangų kimono ir užmetė senukui ant pečių.
– Taigi, kai ateis vakaras, nueisiu prie tarnų pusės, – taip pasakęs vicepremjeras grįžo į savo kambarius.
Kai atėjo vakaras, ir saulė pradėjo leistis, ponas atvyko prie tarnų galo, pažvelgė į namų sienas ir pamatė, kad iš tikrųjų kregždės pradėjo sukti lizdus. Kaip ir buvo pasakojęs tarnas Kuracumaras, kregždės pradėjo suktis nuleidusios uodegas, todėl ponas į pintą krepšį įsodino žmogų, pakėlė beveik iki pat stogo, o jis įkišęs ranką į lizdą pradėjo apgraibomis ieškoti:
– Čia nieko nėra, – atsakė po kiek laiko.
– Kadangi nesugebi ieškoti, tai nieko ir nerasi, – perpyko vicepremjeras. – Ir kas gi daugiau galės tai padaryti? Jau matau, kad teks man pačiam lipti į šį krepšį ir pakilti ieškoti, – taip taręs įlipo krepšin ir įsakė jį pakelti aukštai, iki pat kregždžių lizdų.
Pamatęs, kaip kregždės pradėjo greitai suktis, ištiesė ranką ir įkišo į kregždės lizdą, ir tuo metu, kai į vicepremjero delną įkrito kažkoks plokščias daiktas, jis džiaugsmingai sušuko:
– Štai, aš jau laikau tai savo delne. Na, o dabar nuleiskit mane. Senuk, viską aš gavau, – susirinkę tarnai jau norėjo nuleisti poną žemyn, todėl per staigiai patraukė laikančią virvę, ir ši, neišlaikiusi svorio, trūko.
Vicepremjeras net nespėjo susivokti ir krito aukštielninkas ant apačioje stovinčio varinio trikojo, kuriame virdavo ryžius.
Tarnai prisiartino prie pono, baisiai išsigandę pakėlė jį nuo žemės. Akys nerodė jokių gyvybės ženklų, matėsi tik akių baltymai. Tarnai sėmė vandenį ir bandė apšlakstyti poną, kad jis dvasią atgautų. Galiausiai vicepremjeras giliai įkvėpė, o šeimynykščiai, sugriebę jį už rankų ir kojų, pabandė nukelti nuo trikojo ant žemės.
Vos kvėpuojančio pono paklausė:
– O kaip jūsų kilnybė jaučiasi? Ko pageidautų?
– Aš, nors ir suprantu, kas čia aplinkui vyksta, dar gyvenu šiame pasaulyje, bet beveik negaliu pajudinti kūno. Tačiau savo delne laikydamas tvirtai sugniaužtą kregždžių kriauklę jaučiuosi laimingas. Iš pradžių atneškite kokį nors paprastą žibintą. Noriu geriau apžiūrėti, kaipgi atrodo šita kriauklė, – pakėlęs galvą ir atgniaužęs delną pamatė, kad visą tą laiką rankoje laikė tik sudžiūvusį kregždės mėšlo rutuliuką.
Tai išvydęs vicepremjeras sušuko: „O, juk tai ne kriauklė!“, ir nuo tada apie dalykus, kurie tampa visai kitokie, nei tikėtasi, sakoma: „Nėra kriauklės.“6
Pamatęs, kad rankoje neturi jokios kriauklės, jis visiškai palūžo, nuotaika sugedo, pradėjo blogėti sveikata: jam vis labiau skaudėjo sužeistą nugarą. Atrodė, kad stuburo slanksteliai išniro, jis jautėsi kaip blogai surinkta skrynia, kurios dangtis niekaip negali užsidaryti.
Vicepremjeras vis bijojo, jaudinosi, ar tik žmonės nešneka, kad jis mirė niekinga mirtimi, bandydamas atlikti kažkokį vaikišką darbą, ir nors nebuvo tuo tikras, dėl to tik dar labiau pasiligojo ir neregėtai nusilpo.
Kiekvieną rytą atsibusdavo su mintimis ne apie tai, kad nesugebėjo gauti kriauklės, o galvojo tik apie tai, kaip žmonės kalba apie jį ir išjuokia, ne tiek mirties ar ligos bijojo, kiek be galo jaudinosi ir gėdijosi žmonių apkalbų.
Tai išgirdusi mergelė Kaguja nusiuntė į vicepremjero namus eilėraštį, kuriame klausė apie visus įvykius:
Prabėgo daug metų,
Ir bangos jau nebeskalauja
Pušynėlio ant Suminojės krantų.
O mano lauktosios kriauklės nėra,
Ir žmonės sako, kad jos jau nebebus.
Girdėjau šiuos gandus ir klausiu, ar tai tiesa.
Vicepremjeras buvo toks nusilpęs, kad nebegalėjo pats perskaityti šių eilių. Jis vos pakėlė galvą, paėmė tarnų ištiestą popieriaus lapą ir drebančia ranka vos įskaitomai parašė:
Norėdamas atsakyti,
Kriauklė yra ar nėra,
Aš paleidau savo gyvybę,
Kuri nuskrido lyg paukštė pabaidyta.
Ar sugausi ją dėl manęs?
Nes ji jau toli toli.
Taip parašęs atsisveikino su gyvenimu.
Tai išgirdusi gražuolė Kaguja pagalvojo, kad jai galbūt šiek tiek gaila vicepremjero. Todėl nuo tų laikų apie dalykus, dėl kurių šiek tiek džiaugiamasi, sakoma: „Yra kriauklė.“
Iš senosios japonų kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas
1 Kūrinyje minima tuometinėje Japonijoje populiari technika, kai buvo piešiama auksu, sidabru ir pan. ant dar nenudžiūvusio lako (čia ir toliau – vert. past.).
2 Kreipiamasi į laivuose garbintą šintoizmo dievybę, kurios dėka jūra būdavo rami. Dar ir dabar garbinama Funatamos, Funagamisamos, Ofunasamos ir kitais vardais, jai meldžiamasi žūklės, kelionės jūra metu.
3 Dabartinės Hiogo prefektūros Akašio miestas, vietovė, esanti netoli nuo uosto, iš kurio išplaukė vicepremjero laivas.
4 Skaitant šią vietą, galima suprasti, kad autorius turėjo tikrai gerą humoro jausmą.
5 Nebuvo įprasta, kad ponai taip bendrautų su savo tarnais.
6 Senovės japonų kalboje junginiai „jokios kriauklės“ ir „jokios naudos“ skambėjo vienodai.
