Poezijos vertimai

LANGSTON HUGHES

(1902–1967)

 

Mama sūnui

 

Ką gi, sūnau, pasakysiu tau:

Mano gyvenimas visai nepanašus į krištolo laiptus.

Jame netrūksta aštrių vinių

Ir atplaišų,

Numindžiotų lentų,

Grindų nedengia kilimas –

Jos plikos.

Tačiau kasdien

Aš kopiu aukštyn,

Nuo vienos aikštelės iki kitos,

Nuo vieno posūkio lig kito,

Kartais klaidžioju patamsyje,

Kur nedega šviesa.

Mano berniuk, nesidairyk atgal.

Neatsisėsk ant laiptų,

Nes tu juk supranti, kaip tai sunku.

Nepasiduok dabar –

Todėl aš vis dar einu, mielasis,

aš vis dar kopiu,

o mano gyvenimas visai nepanašus į krištolo laiptus.

 

 

Kaip aš suaugau

 

Tai buvo seniai,

Pamiršau savo svajonę.

Tačiau ji niekur nedingo,

Buvo šalia tarsi saulė ryški –

Mano svajonė.

Paskui prasivėrė siena,

Vėrės lėtai,

Lėtai,

Tarp manęs ir mano svajonės,

Ji kilo, kol pasiekė dangų –

Siena.

Šešėlis.

Aš juodas.

Guliu šešėlyje.

Prieš mane nebešvyti svajonės šviesa,

Virš manęs jos nėra.

Tik stora siena,

Tik sutemos.

Mano rankos!

Man juodos rankos!

Sugriaukite sieną!

Suraskite mano svajonę!

Padėkit išsklaidyti šią tamsą,

Sutriuškinti naktį,

O šešėlį sudaužyti padėkit

Į tūkstančius saulės zuikučių,

Į tūkstančius saulėje žaižaruojančių

Svajonių!

 

Vertė Aušra Lukšaitė-Lapinskienė