Poezijos vertimai

Katarzyna Fetlińska (g. 1991) – lenkų poetė, dviejų poezijos knygų autorė, gyvena Varšuvoje. Varšuvos universitete yra baigusi anglų kalbos studijas. 2011 metais tapo Vroclavo leidyklos „Biuro Literackie“ organizuoto debiutantų konkurso laureate. Šiais metais lankėsi Vilniuje, dalyvavo tarptautiniame audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalyje „Tarp“.

 

Awkwardfamilyphotos.com

 

Alicijai

 

Atsiversti, kad vėl sutikčiau tave apmirusią,

su sidabrine lape ant peties. Priešais namą,

saulės išblukintą, vis tokia pati

styrai kaip pirštas nuoširdi; sniege

 

ar gyvenime (artistiškai smaugdama katę) –

paveldėtos podagros, virvių ir alergijos pagrėbstai.

Virš torto, prie užpūstos žvakės,

tarp dejonių ir snarglių įtikinėju save, kad

 

tai pabaiga – daugiau nebepasikartosime. Darsyk

ištraukiu tave iš folijos. Vonioje, su putomis

plaukuose pliuškeni alkūnėmis, repetuodama

tai, kas po dešimties metų prasidės

 

sriubsniu ir mėšlungiu. Na, ir visi buvusieji –

tetos, mieli kaimynai su staigmenų pilnais

rūsiais, šunys, snaudžiantys vidury lauko

balos purve. Turime tik praeitį ir atminties

 

likučius tarp popieriaus ir akies. Nuotraukų atspaudai

išsibarstę nuo mirties iki mirties, prasidedančios

po vokais. Šeimos židinyje kepi

dešrą, fone murzini vaikai, saulė,

 

paspirta po stalu, ir aklas įsitikinimas, kad nieko

čia sunkaus – įamžinti gyvenimą ir meilę.

 

 

Galvoje vėjai švilpia

 

Asiai

 

Jos nieko nemato – šnabždėdamas kartojo tėvas,

kai ji nuo galvos, rūpestingai, movė ant kabliuko

apsiuvas, lukštenamas iš vėsių gurgždančių šarvų;

netrukus tarp gluosnių jie jau laukė užkimbant: išgąstingas

 

kuojos pliuškenimas, raudžių sidabriniai blyksniai ar vijūno

diskantas. Nuo glitaus žuvų kvapo jos pirštai tapdavo lipnūs dar

naktį, lovoje – ten tankiai apaugusiose vietovėse

tęsėsi slaptas nerštas, o visi troškimai, prioritetai

 

ar ateities planai grimzdo guotu į patį

sielos dugną tarsi šamai, šaltoje vandens prieblandoje

ieškantys priebėgos. Retsykiais ištraukdavo iš gelmės

vieną tų kankinių (karojo bejėgės, be jokios tvarkos

 

išmargintos žaižaravo prarastų galimybių vaivorykštėmis),

skausmingai nužvelgdavo ir grįždavo namo, sunkiai vilkdama

pilnus riebių karosų kibirus – karstus; o žvejai

šaukdavo: Matytų tave tėvas, tai didžiuotųs!

 

 

Vėlinės

 

Michaeliui

 

Dovilės Bagdonaitės piešinys

Vaikystėje nenoriai lankiau kapines, pilnas miglų ir kapų,

kur teškantis glitus purvas aplipdavo kastuvų ašmenis ir duobkasių kupras,

sulinkusias virš negiliai kasamų duobių. O kasti buvo sunku –

suplūktos žemės grumstai, apaugę žvyru, šaknų gyslomis,

priešinosi delnams, suaugusiems su kastuvo kotu, vėjas šlifavo debesis,

 

lietus kapojo stiklinį antkapių glotnumą – į tuos veidrodinius spąstus

krito šakos, kovai, įdegęs saulės veidas neryžtingai slidinėjo

paminklų paviršiais apšviesdamas užrašus – klišių ir kičo registrą:

„Pasauliui buvai dalelė, man – visas pasaulis“, „Viešpatie,

koks skausmas…“, „Netrukus prisikelsiu“, „Miegok, mano Angelėli“, –

 

aidėjo granite iškalinėti balsai, tarsi bendras gyvenimas

juos būtų suartinęs – kryžius, pilnas vandens žvakės indelis, amžinoji buksmedžio žaluma.

Kapai, kaip daržai, buvo pilni moterų, mosuojančių įrankiais, per Vėlines šnekučiuojantys

vyrai vidury tako klaupėsi prieš kunigus, o vaikai nuo medžių rinko parduoti skirtas

varganas flegmatiškas sraiges – kapinės buvo keista vieta, kurioje susipindavo

 

praeitis, dabartis, nemirtingumas ir niekis; čia buvo po lygiai ir siaubo, ir susitaikymo:

plyšiuose vešėjo pelėsiai, varį traukė drumzlinos apnašos, tarp maldų maišėsi tai,

kas pasaulietiška ir šventa, asmeniška ir vieša, iškilminga, ir vis dėlto

pro visą šurmulį prasimušdavo tos „neginčijamos tiesos“ paprastumas –

 

turi sutvarkyti močiutės kapą, – pasakė tėvai prie vartų

įduodami pirštines, žvakę, kibirėlį, grėblį į sugrubusias vaiko rankas, –

o kai užbaigsi – pasimelsk, iškart uždek žvakeles ir grįžki namo.

 

 

Virtuvinės revoliucijos

 

Ninai

 

Išklibęs staliukas virtuvėje, dvi šlubos kėdės,

dvi lėkštės su pietumis – banali scenos dekoracija,

kurioje atsistumiame vienas nuo kito, tarytum mūsų kūnai

turėtų tuos pačius elektros krūvius po keleto

bendro buvimo metų; ir tik indų rietuvės barškesys,

grūstuvėlio belsmas, riebalų šnypštimas, lakoniškas dialogas

leidžia tikėti, kad tarp mūsų vis dar yra kibirkštis,

kad šis tas liko iš buvusio artumo ir

žodžių visai nebereikia, idant suprastume vienas kitą.

 

O vis tiek gerklėje kažkas stringa. Vėjas kilnoja užuolaidas,

į namus plūsteli gaivus rugsėjo

oro gūsis – taurės, stiklinės dreba,

tarsi namuose būtų šalta, ir staiga širdį suspaudžia sielvartas

ar baimė, kad mums jau nebeteks patirti

alkio, troškimo – kažkur prie jūros,

griaudžiančios sūrioje tamsoje, atšipusiu peiliu darinėti

austrių; kaip kadaise, pagiriomis, stovyklaujant

 

Karvyje, su pasimėgavimu dideliais kąsniais ryti kraujinę dešrą

arba prisikimšti šlionskinės šaltienos, virtos iš kiaulės kojų su visais šeriais, –

tačiau elegantiškai siurbčiodami ir pūsčiodami į šaukštus

pietaujame tyloje. Kavinuke vėsta kava.

Tirščiuose juodos mintys. Jau esu soti, –

pagaliau tyliai sumurmi, ir nors – be jokios abejonės – taip

galėtų prasidėti svarbus pašnekesys, kažkas verčia atsakyti:

suvalgyk, aukseli, bent mėsą. O bulvytes palik.

 

 

Survival

 

Filipui

 

Čia šaudydavome iš laidynės: tirpdavo mūsų rankos ir prakaituodavo lankstus lazdyno medis,

kol sunkus šovinys, guolio rutuliukas švilpterėdavo per properšą tarp sultingų lapų:

laimikis krisdavo į žolę, medžius apkibę rasos lašai tykšdavo ant varnalėšų baldakimo tarsi mušdami būgną,

 

o mes, rėkaudami tarp gervuogių ir viržių, – minutė po minutės, metras po metro, –

krėsdavome neliestą miško erdvę: čia nukrito laukinis balandis, ten voverė atskilo

nuo eglės šakos lyg surūdijusi skiedra, kibirkštis, kuri, užuot sukėlusi gaisrą, – gesina paklotę.

 

Pelės, kiškiai, rupūžės, žebenkštys – visi bandė pratęsti savo gyvenimą,

brūzgynams patikėdami cypsmą, vilną, spyglių sukruvintą drebulį. Pamenu dieną, kai

kažkuris iš mūsų atsitiktinai aptiko kurapką žolėje: bejėgiškai sustingusi, apsimetė akmeniu.

 

Priėjau, šoviau. Priešmirtinio pamišimo pagauta plakė sparnais, tarp plunksnų žioravo krešuliai –

net gaišdama sutraiškė visus kiaušinius lizde. Po šlakuotais, plonais, lūžinėjančiais lukštais

lindėjo paukščiukai – didžiaakiai ir slidūs jie viliojo muses. Sukūrėme laužą.

 

Kažkas pasakė, kad grobį vertėtų iškepti molyje. Purviną neišdarinėtą paukštį

kepėme ant ugnies, vėliau nulupome apanglėjusią odą (ji tapo masalu

graužikams, driežams, ežiams, kitiems mitriems padarams) ir kramtėme, tylomis, kietą

 

mėsą, sausą, neskanią. Kažkas piktai sušnypštė, kad tai mano kaltė: kažkas apsiverkė, pridurdamas,

kad esu išsigimėlė, o gamtos grožis nusipelno daugiau. Tada iš visų jėgų

mečiausi bėgti per nelaimę nešančią augaliją. Paskui mane! Vytis puolė tariami draugai.

 

 

Iš: Katarzyna Fetlińska. Sekstaśmy. Wrocław: Biuro Literackie, 2015

Vertė Eugenijus Ališanka