Patarimai septyniolikto amžiaus Londone

1691–1697 m. Londone ėjęs dvisavaitinis laikraštis „Atėnų pasiuntinys“ (The Athenian Mercury) davė pradžią naujam žanrui – patarimų skilčiai. Jo įkūrėjas knygų pardavėjas Johnas Duntonas kartu su keliais bičiuliais įsteigė pusiau slaptą Atėnų draugiją – ją sudarė keturi realūs ir 22 įsivaizduojami asmenys. Tėvo išleistas mokytis knygų pardavėjo amato, nes esąs per kvailas būti dvasininku, Johnas Duntonas troško šio to daugiau nei pinigai – jis norėjo būti pripažintas moralinis autoritetas. Todėl šį autoritetą nutarė pelnyti tapdamas savotišku visuomenės moraliniu arbitru. Su kolegomis du kartus per savaitę susitikdavo „Smith’s Coffeehouse“ atsakyti į skaitytojų atsiųstus klausimus – juos kartu su atsakymais spausdino „Atėnų pasiuntinyje“.

Toks klausimų ir atsakymų formatas tuo laiku buvo nauja idėja ir nors buvo ją priimančių skeptiškai (vienas asmuo rašė klausdamas: „Kodėl varginate save ir visuomenę atsakinėdami į kvailus klausimus?“), ji pasirodė nepaprastai populiari, todėl jau antrajame leidinyje buvo nustatytos taisyklės: klausti tik po vieną ar du klausimus vienu metu, nesiųsti nešvankių klausimų, neklausti apie valdžios skandalus ar konkrečių asmenų piktnaudžiavimus.

Tarsi koks tų laikų „Google“, „Atėnų pasiuntinys“ atspindėjo visą žmogiškojo smalsumo spektrą: nuo mokslinių, teologinių, egzistencinių klausimų iki psichologijos ir intymių reikalų. Natūralu, kad Duntonas ir jo „ekspertų komisija“, kurią sudarė „civilis, fizikos daktaras ir chirurgas“, neturėjo atsakymų į visus klausimus, todėl iš padėties sukdavosi gudriais išvedžiojimais ir išsisukinėjimais, tai atspindi paini sakinių sintaksė.

Šis keistas socialinis sandoris, suliejęs anonimiškumą ir ekshibicionizmą, tapo populiarus tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Moterims atskirai kurį laiką 1693 m. buvo leidžiamas „Damų pasiuntinys“ (The Ladies’ Mercury).

„Atėnų pasiuntinys“ sulaukė nemažai sekimų, taip pat satyros, pavadintos „Naujoji Atėnų komedija“, kuri išjuokė Atėnų draugiją dėl išpūsto ekspertų skaičiaus, o Duntoną to laiko biografai laikė ekscentrišku ir kvaištelėjusiu. Vėliau, 1705 m., slapstydamasis nuo kreditorių Duntonas išleido autobiografiją pavadinimu „Johno Duntono gyvenimas ir klaidos: buvusio Londono piliečio parašyta vienatvėje“.

Paties Duntono teigimu, Jonathanas Swiftas, „Guliverio kelionių“ autorius, buvo vienas „Atėnų pasiuntinio“ skaitytojų ir tų, kurie siųsdavo klausimus.

 

Kl.: Kodėl griausmas yra šiurpesnis nakties metu?

Ats.: Nakties gūdumoj triukšmas atsiskleidžia ryškiau ir todėl šiurpiau dėl visuotinės tylos aplinkui.

 

Kl.: Kaip manote, per kokį laiko tarpą visa kraujo masė apeina kūną?

Ats.: Tatai įmanoma per daug trumpesnį laiką, nei daugelis įsivaizduotų… Valandos metu ji bus pervaryta per širdį šešis ar septynis kartus.

 

Kl.: Mano tėvas turėjo šunį, katrą laikė daugel metų, tuomet turėjau du brolius ir vieną seserį, katrie pasimirė. Ir buvo pastebėta, kad tas šuva – visada dieną prieš jiems mirštant – nubėgdavo maždaug šimtą jardų nuo namų ir nukreipdavo snukį į bažnyčią, kur jie visi palaidoti, ir per tą laiką keistai, bjauriai staugdavo valandą ar ilgiau. O kai mano tėvas pasimirė, jis lygiai taip elgėsi. Regis, tas šuva turėjo kažkokių pranašingų, ar kaip tai pavadinti, žinojimų tuose dalykuose.

Ats.: Negalime jums pasakyti, ką galvoti apie šimtus tokių atvejų kaip šitas, kai kurie iš jų, esame patys įsitikinę, yra tikri. Galime tik pasakyti, kad tame turėtų būti kažkas nežemiško, nes iš kur tokią galią, didesnę nei kitas gyvas padaras gamtoje, turi šuo, numatydamas (ar greičiau užuosdamas) tokius atvejus?

 

Kl.: Jeigu aš [misliju, kad padarysiu] kokį nors didelį ir siaubingą nusikaltimą ar grieką (kaip kad svetimavimas), bet pats iš tikrųjų to nedarau, ar esu kaltas dėl to nusikaltimo ir grieko?

Ats.: Nors mūsų mintys paprastai kyla nuo mūsų protų papratimo, dėl katros priežasties mes esame labiau kalti, jeigu jos esti netvarkingos, tačiau mūsų palinkimas daug priklauso nuo mūsų kūnų temperamento, vien tik nusiteikimas yra daug mažiau nusikalstamas negu veiksmas; bet kur… yra noras tik progai pasitaikius jį užbaigti, Visagalio Dievo regėjime tai yra toks pat nusikaltimas.

 

Kl.: Ar moterims pridera būti mokslingoms?

Ats.: Visi sutinka, kad jos gali kažkiek šviestis, bet klausimas yra ko ir kiek. Kai kurie mano, kad jos apsišvietė pakankamai, jeigu gali atskirti savo vyro kelnes nuo svetimo… Kiti mano, kad joms gana to, kad skaito, tačiau jokiu būdu teneužsiima rašymais. Kiti dargi, kad joms nereikėtų nei rašyti, nei skaityti. Dar didesnis mastas yra tokių, kurie leidžia joms skaityti pjeses, noveles ir meilės romanus – ir truputėlį istorijos, bet čia ir apribojant jų mokslinimąsi, ir neleidžiant joms kištis į filosofiją… kadangi tai nutolina jas nuo namų reikalų ir kadangi tai apskritai užpildo jas savimi… tatai yra silpnumas, būdingas mūsų pačių lyčiai kaipo ir jų… Mes gi nematome jokios priežasties, dėl ko moterys neturėtų būtų mokslingos. Net jeigu esame regėję kokią vieną moterišką, išsikrausčiusią iš proto nuo švietimosi… galima surasti šimtai vyrų, katruos ta pati priežastis padarė tinkamus bepročių namams.

 

Kl.: Ar yra įmanoma vienai moteriai mylėti kitą taip aistringai ir pastoviai kaip ir meilėj tarp skirtingų lyčių?

Ats.: Taip pastoviai jos greitai galėtų, bet taip aistringai kaipgi turėtų, nebent jos būtų iš Teiresijų giminės?

 

Kl.: Kokia yra priežastis vėjų, iš kur jie ateina ir kur link jie nueina?

Ats.: Skaitėme, kad pagonys vaizdavo Eolą, Vėjų dievą, stovintį prie olos angos, lininiu apdaru apsijuosusį ir Kalvio dumplėmis žemai po kojomis.

 

Kl.: Kodėl palinkus ant alkūnės ir suspaudus išorinį dešinės akies kampą daiktai pasidaro dvigubi?

Ats.: Priežastis, kodėl daiktai matomi dvigubi… yra dėl pakeitimo lygumos. Kai lyguma yra dviguba, ji gauna dvigubą paveikslą, kaip ir akis, jeigu kas nors išdrįsta mėginti suspausti ją taip smarkiai, ji pasikels ant raukšlės ir sudarys dvi lygumas, tad ir nupieš du paveikslus ant tinklainės arba optinio nervo.

 

Kl.: Jeigu mėnulio šviesa pasiskolinama iš saulės, kodėl jie atrodo taip skirtingai?

Ats.: Dovanokite, pone, jeigu jums pasakysime, kad jūsų smalsumą lengvai galėtų patenkinti beveik bet kas, nes visi teturi labai mažai žinojimo apie gamtą ir pasaulio sistemą, kad galėtų jums paaiškinti, todėl priešingas klausimas tuo pačiu pagrindu būtų galėtas užduoti, kodėl saulės ir mėnulio šviesa yra tokia panaši, neapmatomi toliai tarpe jų, ir mėnulio netinkamumas atspindėti šviesą, kaipo stambaus žemės kūno, būtų atsakymas į pastarąjį, o jeigu mėnulis būtų sukurtas iš labai gražaus blizgančio kieto metalo, saulės šviesos atspindys nuo jo būtų per didis ir ryškus akiai paveizėti, ir toks yra prideramas atspindys, koks yra, tai tebus už atsakymą jums.

 

Kl.: Šokis, ar tai yra leidžiama?

Ats.: Šokis išrodo tam tikra prasme natūralus: sunku nešokinėti iš džiaugsmo ir visas kūnas neišvengiamai pasiduoda dvasios ir kraujo judėjimui… tai natūralus būdas iškvėpti linksmumą, kuris yra taipogi sveikatingas kūno mankštinimas.

 

Kl.: Kas yra pyktis?

Ats.: Pyktis yra aistra ūmaus potroškio, sukelto dabarties blogio suvokimo, kuris gali būti atremtas, bet su sunkumu.

 

Kl.: Kodėl mėnulio spinduliai neperduoda šilumos kaipo saulės spinduliai?

Ats.: Dėl šių priežasčių, kaip numanom: pirmoji – tai dideliu atstumu mėnulis yra nuo mūsų, tad ir saulės spinduliai atsispindi labai silpnai. Nėra abejonės, jei būtume mėnulyje, pamatytume, kad spinduliai atsispindi nuo jo visoje atmosferoje, kai saulės spinduliai krenta ant žemės, atspindi didelį karštį, ypač nuo sienų ir namų šonų… Antra priežastis gali būti šiurkštumas ir poringumas mėnulio kūno, katras nelabai linkęs atspindėti, nebūdamas plynas ir tankus. Ir galiausiai dėl mėnulio rutuliškumo; kad yra apvalus, jis atspindi saulės spindulius visais būdais ir nesurenka jų taip stipriai į vieną vietą.

 

Kl.: Kas yra meilė?

Ats.: Mylėk ir sužinosi… Mes duosim tau geriausią pavaizdavimą, kokį tik galim, apie šitą aistrą, kurią turim pagrindo pažinti… Tatai yra mišinys draugystės ir geidimo, susaistytas kilnumo ir dorybės principų… Meilė, esanti tarpe tarp grynos draugystės ir tobulo geidimo, yra pakankamai šilta sulaikyti draugystę nuo drebulio, bet ne tokia pasiutiškai karšta, kad viską sudegintų.

 

Kl.: Kas yra laikas?

Ats.: Nuolatinis tekėjimas Dabarčių Grandinės.

 

Kl.: Ar yra, kaip manot, didelė pasaulio dalis dar neatrasta?

Ats.: Taip.

 

Parengė Ž. D.