Perlinių kruopų vaikai
1991 metais gyvenome miestelyje, kurio pavadinimas reiškė „baisųjį galą“. Tačiau nebuvo nei baisu, nei pabaiga. Galiniame bendrabučio kieme viskas buvo panašu į nutįsusį nuo šaukšto iki piršto medaus siūlą: obuoliai, sraigės, iš lizdų iškritę paukščiai ir katės, patisonai ir duona ant pagaliuko, kepami vasaros uždarymo lauže; žvejyba su berniukais, palapinių iš apklotų statymas ir slidės su zuikiu ant vienos, o vilku ant kitos galo; šokdynės, slėpynės, maudynės, „Aukščiau žemės“ ir „12 pagaliukų“.
Taip ir varvėjo diena po dienos, kol būdama 27-erių grįžau į laiką, kai bent du mėnesius Baisiajame Gale be perstojo mama pietums virdavo perlinių kruopų patiekalus – tai sriuba, tai košė, tai bulvės su perlinėmis kruopomis, o tada sriuba, vėl košė… Vis dar bet kurią sekundę galiu grįžti į tą akimirką, kai ant ką tik sudėtų šviesaus parketo grindų, prie tėčio prosenelio kinivarpų išgraviruoto stalo valgome maistą, išvirtą ant senelės „Mašos“, iš magnetofono sklindant Gyčio Paškevičiaus „Šiam pasauly visko būna“.
Medaus statinėje prabėgusi vaikystė nieko nežinojo ir nesuvokė apie Lietuvą, sovietus, okupaciją ir nepriklausomybę. Džiaugėsi nebereikalingais drabužiais, kuriuos atsiųsdavo tėčio draugai iš Prancūzijos, žaidė su lėlėmis, kurias siuvo mama arba pasigamindavome su sese pas močiutę „Lelijos“ fabriko rūsyje iš medžiagų atraižų ir kartono, vasarą dalindavosi su seneliais ledais, o su sese drabužiais ir saldainiais. Žiūrėjo televizorių, kai tėtis išvyko į Vilnių stovėti aikštėje prie Parlamento. Bandė prisišaukti tėtį per bangas greičiau namo, nors jautė, kad tai yra labai svarbu ir susiję tuo metu nesuvokiama sąsaja su Vytauto Landsbergio lipdukais ant medinės rašomojo stalo spintelės.
Persikėlus gyventi į Vilnių, kartu su paauglyste išplatėjo viskas – tiek veidas, klubai ir galūnės, tiek suvokimas apie Lietuvą. Priklausomybės ir meilės jausmas augo ir pasiekė kulminaciją tapus skaute. Manyje ir aplinkiniuose nuolat skambėjo labai lengvai tariami žodžiai „Dievui, Tėvynei, Artimui“. Tuomet turbūt pirmą kartą tapau Lietuvos piliete ne formaliąja, o dvasine prasme. Identifikavau save kaip už Lietuvos ateitį atsakingą asmenį ir suvokiau jos patirtį kaip savo. Lietuva man tapo vyru, kuris sėdi šalia, moterimi, kuri klausia: „Kiek tau metų?“, tėčiu, kuris dirba taip niekinamame Seime, mama, kuri dėsto lietuvių kalbą, ir močiute, bandančia išmokyti Pajūrio kaime profesinės moksleivius interpretuoti „Metus“. Lietuva buvo manimi ir aš buvau Lietuva.
Prisimenu vieną gūdų šaltą Sausio 13-osios vakarą Pamėnkalnio gatvėje, kai negalėjai suprasti – vakarėliai vyksta kaip sovietuose ar kaip užsienyje, bet buvo labai mylima Lietuva. Ypač paryčiais. Tą Sausio 13-ąją sėdėjome aplink apskritą stalą, šnekučiavomės. Kažkas paklausė sėdinčiųjų, ką jie prisimena iš Sausio 13-osios. Buvau jauniausia, todėl iš karto suglumau. Jaučiau, kaip už mane penkeriais ir daugiau metų vyresni žmonės pasakos, kokia tai buvo unikali akimirka, pakeitusi gyvenimus.
Tarti žodį atėjo ir mano eilė. O viskas, ką galėjau sugalvoti tuo metu, buvo tik televizorius „Tauras“ su nespalvotais vaizdais. Vaikystės medus ištrynė vaizdus, jausmus ir mintis. Atsipeikėjau ir pasakiau: „Nieko nepamenu.“
Po mano pasirodymo salė neplojo atsistojusi, įsivyravo mirtina tyla, kurią suskaldė sėdinčiųjų žvilgsniai ir ironiškos šypsenos. Interpretuoti, ką jos reiškė, tuo metu negalėjau. Tą akimirką jaučiau tik begalinę gėdą, kad neatsimenu pakankamai, kad nejaučiu tiek daug, kad negaliu pasakyti nieko daugiau apie tą dieną, išskyrus tai, kad be galo didžiuojuosi visais, kurie atidavė nuo mažiausios smulkmenos iki gyvybės. Bet juk to negana. Sausio 13-osios veidas su kiekviena mano gėdos minute vis tolo, likdamas tik mažas didelis įvykis mano gyvenimo fone, kuriuo visada didžiuosiuosi, bet niekuomet negalėsiu paliesti. Galų gale mano gėda pasiekė aukščiausią tašką ir mus visus mačiau ne prie stalo, o skaistykloje, kur lemiamas klausimas, užduodamas didžiausių Lietuvos mylėtojų, o gal net pačios Lietuvos, lieka neatsakytas ir klausiamasis yra išsiunčiamas į pragarą. Pragarą kartos, kuri nežino, ką reiškia „sovietai“, nes niekada to nepatyrė. Pragarą jaunimo, kuriam visada visur trūksta vietos. Gėdą žmonių, nuolatos jaučiančių karštą reikalavimą, kurio neįmanoma išpildyti. Paženklintus veidus gimusių tarp „viską mačiusiųjų“ ir „nieko niekada nemačiusiųjų“. Nuolatos blaškomų, nes vienai pusei ši karta per kvaila, o kitai – per brandi. Černobylio vaikų pragare, kur šalia sėdinti 37 metų Lietuva niekada nepaliks vietos jų paviršutiniškai ir kančios nepatyrusiai sielai, kol 21 metų Lietuva šnios kokainą per keturias dienas besitęsiantį vakarėlį, o rytoj išmaniuoju telefonu matuos pasaulį.
