Ryžtingas žvilgsnis į posovietinį kosmosą

Ką jau ką, bet aistras Igno Jonyno „Lošėjas“ tikrai kelia. Vieniems tai yra pirmas pagaliau nelietuviškas lietuvių filmas, kitiems – erzinantis jų didžiųjų lūkesčių neišsipildymas. Pavyzdžiui, Vytautas Vyšniauskas praeitame „Šiaurės Atėnų“ numeryje skundžiasi, esą filmas nei per daug intelektualus, nei pakankamai naivus, o kas baisiausia – buvo reklamuotas. Tegul mergaitė tyliai sau sėdi ir šypsosi, tik pamatęs jos kuklų žandų raudonį prieis išsvajotas jaunikis. O jeigu ir neprieis, bent jau mergelė liks dorovinga. Keisčiausia, kad kaip didžiausias priekaištas „Lošėjui“ skamba tai, kad jis patiko kažkam užsienyje. O visa kita – nepasitenkinimas irgi ne tiek pačiu filmu, kiek sava to filmo interpretacija, dažniausiai tiesmuka, herojus ir jų poelgius vertinančia taip, lyg jie būtų kaimynai iš ketvirto aukšto arba bendradarbės anūkai.

Kadras iš filmo „Lošėjas“

Bet, visų pirma, apie lietuvių kiną. Į jį išties spjaudoma dažnai ir kartais ne veltui (pavyzdžiui, lietuviams tikrai nesiseka kuriant buką komercinį kiną), tačiau dažniausiai tai paprasčiausia stoka išprusimo, kas yra ir kas gali būti kinas. Be to, mažai kas tą lietuvių kiną apskritai yra matęs – nebent ką nors per televiziją sekmadienio popietę. O spjaudytis ir šiaip smagu. Ir smagu skaityti, kaip kiti spjaudosi. Net jeigu su tuo besispjaudančiu visiškai nesutinki, nes tuomet gali piktintis, priešintis, kovoti, reikalauti TIESOS ir pan. Mano tiesa tokia – „Lošėjas“ visgi yra lietuvių filmas, ilgai laukta mūsų šiųdienės būklės refleksija, išreikšta turtinga kino kalba. O tas turtingumas būtent ir balansuoja tarp to, kas paprastai identifikuojama kaip lietuviška (lėti kadrai, gili, sunki tematika, besiskleidžianti daugiau idėjų, o ne veiksmo plotmėje, teatrališka vaidyba ir pan.) ir kas identifikuojama kaip holivudiška (dėmesį prikaustanti, visceraliai įtraukianti kinematografijos, įtempto siužeto, šiuolaikinio garso takelio dermė ir pan.). Visgi įdomiau negu „Lošėjo“ lietuviškumas ar nelietuviškumas yra jame iškylančių idėjų lygmuo (kuriame išties jaučiasi ir scenarijaus bendraautorio Kristupo Saboliaus prisilietimas). Gera, bet neideali, nepernelyg įspūdinga ir nesavipakankama aktorių vaidyba kaip tyčia leidžia į tą idėjų lygmenį ir panirti, pajausti filmą ne kaip asmenybių ir įvykių samplaiką, o kaip savitą, tam tikrų dėsnių varomą kitokį pasaulį.

Nuo pačios filmo pradžios į akis krinta intensyvus to pasaulio tempas, gražiai išryškintas tiek garso takeliu, tiek montažu. Toks tempas man net akimirką priminė Andrzejaus Żuławskio darbus, kur jis pasiekia neįtikėtiną, veik absurdišką greitį. Tad ir Jonyno filme man norėjosi visko dar daugiau: vis skubesnių žingsnių koridoriumi, dar daugiau bruzdėjimo sanitarų prikimštuose kambarėliuose, dar daugiau lošimo visur ir visada. Juk būtent šis skubos kuriamas neatidėliojamumo (o gal realybės neiškenčiamumo?) patyrimas nuo pirmų kadrų kelia emocinę įtampą, peraugančią į ribiškumo ir kintančios, nestabilios tapatybės pojūtį. Vėliau labai gražiai su ta skuba kontrastuoja lėti kadrai, atspindintys kiek kitokias veikėjų būsenas.

Kita nuo pradžios išryškėjanti ir nuosekliai per visą filmą plėtojama tema – kūniškumas. Per kūną tarsi bandoma įsiskverbti į vidų, perskrosti rentgenu, pamatyti, koks tas žmogus išties yra, kaip jis gyvena su savo kūnu ir kaip jis miršta irgi būtent kūnu. Toks leitmotyvas savo ruožtu priminė Steve’o McQueeno darbus (palyginkite: merdėjimo scena „Alkyje“). Visgi Jonyno filme kūnas dar atsparesnis, dar labiau nesileidžia būti perskrodžiamas, o žmogus – suprantamas. Visomis priemonėmis aiškiai kuriama distancija, atribojanti žiūrovą nuo filmo herojų. Tai gražiai iliustruoja scena, kai Vincentas (akt. Vytautas Kaniušonis) ir Ieva (akt. Oona Mekas) stovi ligoninės kieme, žiūri vienas į kitą, kol pagaliau Ieva numeta Vincento pinigus ant žemės ir nueina. Visos scenos metu kamera ne žiūri iš veikėjų perspektyvos, ne kartu su žiūrovu gilinasi į jų būsenas (pavyzdžiui: Ieva priėmė moralinį sprendimą ar tiesiog keršija Vincentui už melą?), bet su garsėjančiu kauksmu skrieja aplink juos, smulkius, žemiškus žmogelius, pamesdama jų motyvus, norus, jausmus. Žiūrovą užtat gali apimti kosminis jausmas, atsiribojimas nuo to, kas vyksta. Atsiriboję yra ir Vincentas su Ieva, jų sprendimai niekada nebūna nei visiškai moralūs, nei visiškai amoralūs, veikiau lengvabūdiški. Toks esminis moralinio sprendimo trūkumas, nuolatinė destrukcija ir savidestrukcija (apėmusi ne tik filmo herojus, bet ir nuolat vykstanti kažkur fone, pavyzdžiui, sanitarams besišnekučiuojant nuo tilto nušokanti mergina praskrieja beveik kadro paribiuose), negebėjimas užmegzti ryšio su kitais (per groteskišką šermenų sceną net nematome našlės veido – taip, kaip jo nemato nė vienas iš aplink ją esančių) – visa tai filme atrodo kaip neišvengiamas ir natūralus atsakas į iš dalies aiškiai posovietinę, iš dalies tai-galėjo-įvykti-bet-kur erdvę. Mat filme visi įprasti sovietiniai, pavyzdžiui, architektūros elementai pateikti ne paprastai realistiškai, o šiek tiek mistifikuotai – kuriamas kafkiškas, šaltas, nesvetingas, tačiau universaliai atpažįstamas pasaulis, atspindintis ne tiek Klaipėdą ar Lietuvą, kiek vidinę veikėjų realybę. Visgi lietuviui ta aplinka užsimena apie galimas savas tokio pasaulio egzistavimo priežastis. Įdomią vietą tokiame pasaulyje užima ir mirštantis Ievos vaikas (personažas, į kiną atėjęs iš lietuvių literatūros, iš kokio nors „Gyvenimo po klevu“). Kol nepaaiškėja jo liga (o tai užtrunka ilgai), jis tėra išblyškęs, tylintis, silpnas, kažkokio nuolatinio dvasinio šleikštulio ir silpnumo apimtas vaikas. Atrodo, kad jo kūniškas blogulys kyla būtent iš jį supančio pasaulio nykumo, neištveriamo vaikui, nestimuliuojančio jo, neraginančio gyventi, ieškoti, kurti.

Išties reikia nepamiršti ir to, kad filme vaizduojami būtent sanitarai – tai yra žmonės, įstumti į ribinę situaciją, patiriantys tam tikrą mirties perviršį. Nuolatinis jų susidūrimas su mirtimi nėra kaip nors apdorojamas, suvirškinamas, atsveriamas. Jis tyliai ir kantriai traumuoja. Oficiali, žmonių gerove tariamai besirūpinanti sistema tokiems žmonėms negali pasiūlyti nieko, netgi užtikrinti orių gyvenimo sąlygų. Čia vyrauja sovietinis paradas – antai surengiama ligoninės šventė, kurioje groja saviveiklinis liaudies muzikos ansamblis ir už geriausio sanitaro darbą duodama dešimt hematogenų (o gal net dvidešimt?). Vincentas garsiai ploja muzikantams, atrodo, puikiai jaučia visa ko absurdą, jam nesipriešina, tik linksminasi ir prisitaiko, per visus girgždančius sistemos plyšius verdamas adatą ir siūdamas naują, savo tvarkos lopą. Taip pagrindiniu sanitarų (o kaip vėliau paaiškėja – ir visos visuomenės) savigydos mechanizmu filme tampa lošimas. Lošimas juk pažadina instinktyvųjį žmogaus lygmenį, nubraukdamas bet kokią savirefleksiją, gailestį, kaltę ir pan. Filmo pasaulyje jis lengvai praryja visus – net senelių prieglaudoje, sanitarams išvežant lavoną, matome, kaip visi susėda prie televizoriaus stebėti iš lėto krintančius iki gyvo kaulo pažįstamus „Kenoloto“ n-tojo lošimo laiminguosius skaičius. Beje, Vincentas tai pamatęs net nusišypso, jis vėl puikiai supranta, kas ir kodėl čia vyksta, ir vis tiek pasirenka toliau dalyvauti visuotiniame žaidime ir net pats kurti vis labiau laukines, beatodairiškas jo taisykles, nes kito pasirinkimo nėra, jokios kitos prasmės struktūros nėra likę.

Tiesa, yra dar vadinamoji meilė. Kokia ten meilė? Kažkokia dviejų žmonių santykio užuomazga, prasidedanti aistringa, bet kartu ir visiškai šalta sekso scena. Aplinkybės mat ją padaro ne savaiminiu malonumu, o veikiau atsaku į mirties keliamą siaubą. Kontekstas toks: Ieva laive pamato žiauriai apdegusius kūnus ir praradusi pusiausvyrą įkrinta į jūrą. Vincentas, norėdamas ją, nemokančią plaukti, išgelbėti, turi trenkti jai, kad prarastų sąmonę ir nustotų blaškytis. Išgelbėti per smurtą, padėti per amoralumą yra vėliau ne kartą pasikartojantis leitmotyvas. Šiaip ar taip, po viso šio epizodo ir įvyksta toji sekso scena – ne tik šaltos spalvos ir šalta, lyg povandeninė, muzika sukelia atsiribojimo jausmą. Pati kamera galiausiai palieka herojus ir nuėjusi bjauriais sovietinės ligoninės koridoriais stebi, kaip valytojas renka šiukšles. Taigi kažkoks ryšys atsiranda, bet jo pradžioje jau slypi bandymas ne kurti ryšį, o uždengti vis labiau atsiveriančią tuštumą.

Vincento savižudybė yra galutinis per visą filmą einančios kūniškos destrukcijos aktas – ji skubi, lengvabūdiška, pasirenkama it dar vienas ironiškas žaidimo ėjimas. Jokiu būdu tai nėra pasiaukojimas. Teoriškai Ieva iš to galėjo išlošti pinigų, už kuriuos būtų pirkusi vaistus sūnui, bet jai tai būtų užvertę amžiną kaltę, o ir vaiko, ko gero, neišgelbėję, taigi nusižudyti – vis tiek niekšiška iš Vincento pusės. Kita vertus, filme tikrasis Ievos statymas netgi nėra atskleidžiamas. Keršto vedami kolegos lengvai galėjo sumeluoti Vincentui, esą Ieva pastatė už jo mirtį. Tokiu atveju jis kaip tik atėmė paskutinius jos pinigus, o jo paties paslėpti pinigai lieka amžinai plūduriuoti jūroje. Kaip viskas susiklostė, nėra aišku ir nėra svarbu. Ryžtingai filme nusigręžiama nuo tvarkingos atomazgos. Finalinėje scenoje tėra vienatvė – kosminė, žiauriai sunki. Paradoksalu, bet čia ir slypi šiek tiek vilties. Pagaliau visi nustojo bėgti, nustojo slėptis, nustojo bent jau rodytis ekrane. Ieva apsivelka Vincento dovanotą maudymosi kostiumėlį (dabar nebeskęs) ir išplaukia – ne pinigų pasiimti, ne nusiskandinti, tiesiog pabūti jūros vidury, o paskui gyventi toliau, kaip nors.

Filmas išties stebina daugiasluoksniškumu, įvairumu: čia vyksta žmogaus kūniškumo tyrimas, čia jo pamatinė vienatvė, čia ir visas posovietinis kosmosas, kuriame kaip burtų lazdele lošimas sustabdo visa ko nykumą. Kita vertus, žiūrovas nuosekliai atribojamas nuo konkrečių herojų jausmų ir motyvų (tas atribojimas yra netyčinis, todėl ir nepavykę tik Ievos atveju – lietuviško Oonos Mekas balso pasirinkimas buvo vienintelė rimta filmo klaida, nes intonacijos vietomis ryškiai kontrastuoja su tuo, kas atsispindi aktorės veide, t. y. aktorė vaidina žymiai geriau, negu kalba). Tai, apie ką rašau, visgi tėra nedidelė dalis to, apie ką būtų galima kalbėti, ir tai tik po pirmos, emocingos, filmo peržiūros. Žiūri ir krūpčioji. Žiūri ir aimanuoji. Žiūri ir džiūgauji. Ko daugiau reikia? Man tai čia jau visas oskarų oskaras. Įteikiu.