Nepatogus paveldas, nepageidaujama praeitis

Atmintis yra aktyvi – varijuojant tarp pageidaujamų ir nepageidaujamų istorijos epizodų, selektyviai konstruojamas didysis kolektyvinis pasakojimas apie save. Per šį pasakojimą įamžinamos šlovės, pergalių, kančios, gėdos ir kaltės akimirkos. Šiuo pasakojimu siekiama maksimaliai suderinti istorinį objektyvumą su teigiamu šalies įvaizdžiu, todėl jis visada yra selektyvus, problemiškas ir niekada neužbaigtas. Istorinis paveldas yra vienas iš esminių kolektyvinių ir vietos tapatybės kūrimo komponentų.

Krokuvos rajonas Nova Huta. 1969. Zbigniewo Staszyszyno nuotrauka

Vienas iš probleminių paveldo aspektų – vadinamieji tamsiojo turizmo objektai. Tai yra paveldo objektai, vienaip ar kitaip susiję su kentėjimu ir mirtimi, – koncentracijos stovyklos, masinės kapavietės, monumentai karo ar politinių režimų aukoms atminti. Tamsiojo turizmo objektai užima ypatingą vietą turizmo industrijoje – čia vadovaujamasi visų pirma etikos ir moralės normomis, o ne pramogų industrijos pelno ir pasitenkinimo maksimizavimo logika.

Tamsiojo turizmo objektai nėra lygiaverčiai – čia varijuojama nuo „tamsiausios juodos“ iki „švelnios pilkos“. Objektai klasifikuojami pagal sąsajas tarp objekto ir masinių kančių. Pvz., koncentracijos stovyklos ir atminimo monumentai yra tiesiogiai susiję su mirtimi, diktatorių skulptūros netiesiogiai primena apie režimo nusikaltimus, o tokie objektai kaip Žaliojo tilto skulptūros primena sovietinį laikotarpį be jokių nuorodų į režimo nusikaltimus.

Būtent tokie pastarojo tipo objektai sudaro ypatingą paveldo objektų grupę – vadinamąjį disonansinį paveldą. Disonansinis paveldas – tai objektai, kurie kelia kognityvinį disonansą, objektai, apie kuriuos sunku kalbėti, bet sunku ir tylėti. Tai yra tie objektai, dėl kurių visuomenė nepajėgia pasiekti susitarimo, ką jie reiškia ir kaip jie turėtų būti įkomponuojami į didįjį pasakojimą apie save. Kokios yra pagrindinės šio disonanso priežastys?

Pirma, tai dilema, kurią Kolumbijos universiteto sociologijos doktorantas Zoltanas Dujisinas įvardijo taip: „Ką daryti su komunizmu – pamiršti ar parduoti?“ Dilemos esmę nusako tai, kad posovietinių šalių visuomenės yra linkusios aktyviai užmiršti neseną praeitį kaip nepageidaujamą, jos linkusios pozicionuoti save kaip modernias, vakarietiškas, europietiškas valstybes. Tačiau dažnai turistus, atvykstančius iš Vakarų šalių, domina būtent sovietinis paveldas, ir būtent šis paveldas generuoja papildomus turistų srautus bei papildomas pajamas. Daugelyje buvusių Rytų bloko šalių klesti ostalgijos (vok. Ost – Rytai) industrijos – socialistinio laikotarpio kasdienybės muziejai, sovietmečio virtuvę imituojantys restoranai ir vadinamasis ostrokas.

Kita dilema yra dažnai matomas neatitikimas tarp propaguojamo „modernios, vakarietiškos“ šalies įvaizdžio ir realybės. Buvusios Rytų bloko šalys, siekdamos būti visavertėmis Vakarų šalių partnerėmis, dažnai kratosi tarsi stigmos „posovietinių šalių“ etiketės. Iš viešųjų erdvių kruopščiai šalinami bet kokie sovietinę praeitį menantys ženklai. Šalys dažnai pozicionuoja save kaip modernias, pažangias, vakarietiškas – pvz., turistams skirtose brošiūrose akcentuojami nauji modernūs greitkeliai, pažangias technologijas taikančios gamyklos, madingi restoranai, tačiau jose susiduriama su kitokia tikrove – duobėti keliai, sukčiaujantys taksistai ir šiurkštūs, anglų kalbos nemokantys padavėjai kelia skausmingą disonansą su viešųjų ryšių specialistų kuriamais vaizdiniais.

Trečioji, ir turbūt esminė, dilema yra susijusi su gyventojų nuostatomis – ką šis disonansinis paveldas reiškia jiems patiems? Trauminių išgyvenimų psichologija teigia, kad tiems žmonėms, kurie arba patys tiesiogiai, arba jų šeimos patyrė sovietinio režimo piktadarystes, netgi menkiausi sovietinį režimą primenantys ženklai gali tapti trigger, t. y. dirgikliu, išprovokuojančiu skausmingus prisiminimus ir verčiančiu pakartotinai juos išgyventi taip, lyg jie būtų tikri. Tačiau yra ir kita medalio pusė – tyrėjai taip pat pastebi faktą, kad žmonės skausmingai išgyvena radikalius savo gyvenamosios aplinkos pokyčius. Aprašytasis sindromas, displacement without relocation, t. y. vietos praradimas neišvykstant iš namų, reiškia, kad staiga pasikeitusi gyvenamoji aplinka, kurioje nebelieka pažįstamų, emociškai reikšmingų objektų ir ženklų, pasidaro svetima, nejauki ir bereikšmė.

Taip pat tyrėjai pripažįsta, kad žmonės, norėdami išlaikyti teigiamą savęs įsivaizdavimą, siekia pozityviai identifikuotis su savo praeitimi, kad ir kokia skausminga ji būtų. Antropologės iš Kolorado universiteto Elisabeth Dunn teigimu, posovietinių šalių gyventojai, ypač susidūrę su paternalistiniu vakariečių požiūriu, dažnai siekia parodyti, kad 1990 m. buvusio Rytų bloko šalyse istorija neprasidėjo nuo nulio, kad čia ir iki Rytų bloko žlugimo vyko gyvenimas ir šių žmonių istorijų, jų patirties negalima besąlygiškai atmesti kaip nevertingų. Tam tikrų atminimo ženklų buvimas viešosiose erdvėse padeda išlaikyti tiek kasdienio gyvenimo tęstinumą simboliniu lygmeniu, tiek identiteto stabilumą.

Kokios yra kitų šalių patirtys inkorporuojant nepageidaujamą praeitį ir nepageidaujamą paveldą į didįjį pasakojimą apie save? Dažnai tai yra tiesiog nejaukus tylėjimas – Niujorko miesto universiteto antropologijos profesorės Katherine Verdery teigimu, Vakarai lyg riteris spindinčiais šarvais pasirodo ir pažadina Rytų Europą iš pusę šimtmečio trukusio miego, o 1940 m. yra stebuklingu būdu prijungiami iškart prie 1990 m. Puiki aktyvios užmaršties iliustracija yra Tychų miestas Lenkijoje. Čia vienas pirmųjų sovietinių mikrorajonų, žymimas raide A, vietinių vadinamas Anna, unikalus dėl specifinės architektūros, darbininkų bei valstiečių skulptūrų ir bareljefų, yra aktyviai užmirštamas, o turistus siekiama sudominti gan kukliais XVIII a. architektūros paminklais, moderniu biurų pastatu (jo statyba finansuota ES) ir keistu new age stiliaus viešbučiu – piramide.

Krokuvoje, priešingai, pavyzdinis socialistinis darbininkų rajonas – Nova Huta – aktyviai atsimenamas ir yra tapęs turistų traukos objektu. Socialistinio laikotarpio paveldas yra inkorporuojamas į didįjį pasakojimą apie Lenkiją, naudojant vadinamąjį narative reframing – nors negalima pakeisti paties objekto, galima pakeisti istorijas, kurios apie jį pasakojamos. Teoretikai skiria du atsiribojimo būdus – fizinį (objektas iš aktyviai naudojamų viešųjų erdvių perkeliamas į nuošalesnę erdvę) ir emocinį (objekto fiziškai nutolinti neįmanoma, nuo jo atsiribojama emociškai). Nova Hutos atveju pastebimas emocinis atsiribojimas – socializmas pateikiamas kaip absurdiškas, juokingas, keistas, o ironija palengvina įtampą, atsirandančią dėl sudėtingo santykio su nepageidaujama praeitimi. Pirmoji kompanija, kuri pradėjo siūlyti turus į Nova Hutą, vadinosi „Crazy Tours“ („Beprotiški turai“). Ironiška, kad Nova Huta kurį laiką buvo užmiršta – ją „atrado“ sovietiniu paveldu susidomėjusi amerikiečių pora, ji ir prisidėjo prie kompanijos „Crazy Tours“ įkūrimo. Šiandien Krokuvoje greta kitų tamsiojo turizmo maršrutų (Osvencimas, Šindlerio fabrikas ir kt.) „komunizmo turai“ užima rinkoje savo vietą.

Panaši situacija susiklosčiusi Eizenhiutenštate. Eizenhiutenštatas – buvęs pavyzdinis socialistinis dar-bininkų miestas Rytų Vokietijoje. Žlugus Rytų blokui, Eizenhiutenštatas išgarsėjo ne vien tokiems miestams būdingu ekonominiu nuosmukiu ir plačiai apėmusiu desperacijos jausmu, bet ir ten įsteigtu muziejumi – VDR kasdienio gyvenimo dokumentacijos centru (Dokumentationszentrum Alltagskultur der DDR). Eizenhiutenštatas sulaukė daug dėmesio, kai 2011 m. jame apsilankęs amerikiečių aktorius Tomas Hanksas savo įspūdžius įvertino vienu žodžiu: „Awesome.“ Grįžęs į JAV, Tomas Hanksas savo patirtimi pasidalijo Davido Lettermano šou, stebint 8 mln. auditorijai.

Kokia yra disonansinio paveldo situacija Lietuvoje? Visagine, kadaise buvusiame pavyzdiniu sovietiniu miestu, vadinamuoju model town, pastebima atminties bifurkacija, t. y. skilimas į dvi atskiras šakas. Viešoji atmintis remiasi „aktyvios užmaršties“ principu – iš viešųjų erdvių, turistams skirtų brošiūrų šalinami bet kokie sovietmetį primenantys ženklai ir nepageidaujami istorijos epizodai, konstruojamas naujas, išskirtinai nepolitinis žalio, jauno, kūrybiško miesto įvaizdis. Tačiau privačioji atmintis persunkta sovietmečio nostalgijos – užkulisiuose, turistams ir prašalaičiams nepastebimose erdvėse tebeegzistuoja daugybė sovietmečio atminimo ženklų.

Lietuvoje disonansinis paveldas tebėra atviras, neiš-spręstas konfliktas, bręstantis įvairių interesų sankirtoje. Disonansinis paveldas – tai „nepatogus“ paveldas, apie kurį sunku tiek tylėti, tiek kalbėti. Pats savaime jis nėra toks „tamsus“, kad reikėtų jį eliminuoti iš viešųjų erdvių, bet nėra ir toks „šviesus“, kad galėtų neproblemiškai šiose erdvėse egzistuoti. Disonansinis paveldas – trikdantis ir sudėtingas. Kartu jis primena, kad istorinė praeitis ir žmogaus sąmonė taip pat yra sudėtingi reiškiniai – sudėtingesni, nei kai kurie iš mūsų norėtume manyti.

Straipsnis parengtas remiantis tyrimų projekto „Transformations of the Soviet Urban Utopias“, finansuoto CERGE-EI (Center for Economic Research and Graduate Education – Economics Institute), duomenimis.