Žodžių valstybėse

LAIMANTAS JONUŠYS

Milorado Pavičiaus „Chazarų žodynas“ (Rašytojų sąjungos leidykla, vertė Laima Masytė) – regis, vienas iškiliausių pastarųjų dešimtmečių pasaulio literatūros romanų. Kūrybinga rašytojo fantazija beribė.

Plakamas parklupdytas taip, jog barzda siekė sniegą, Metodijus mąstė, kad Homeras ir šventas pranašas Elijas yra amžininkai, kad Homero poetinė valstybė buvo didesnė už Aleksandro Makedoniečio imperiją, nes tįso nuo Ponto iki Gibraltaro ir dar toliau. Galvojo apie tai, kad Homeras negalėjo žinoti, kas knibžda jo valstybės jūrose ir miestuose, lygiai taip pat ir Aleksandras Didysis negalėjo žinoti, ką galima rasti jo valstybėje. Metodijus galvojo ir apie tai, kaip Homeras vienu sykiu į savo veikalą įrašė ir miestą Sidoną, o drauge su juo, nė nenutuokdamas – ir pranašą Eliją, kurį Dievo valia maitino paukščiai. Metodijus galvojo apie tai, kad Homeras savo didžiulėje poetinėje valstybėje turėjo jūras ir miestus visai nežinodamas, jog viename iš jų, Sidone, gyvena pranašas Elijas, kuris taps kitos, irgi plačios, amžinos, bei galingos, kaip ir Homero, poetinės valstybės – Šventraščio – gyventoju. [ir t. t.]

Nuostabi vizija, tarsi bylojanti, kad medžiaginė (kardo galios ir iškilių statinių) imperija istoriškai yra tiek pat reali, kaip ir žodžių valstybė, kad istorija taip pat yra žodžių kūrinys (ir t. t.). Tokių žavių, turiningų vaizduotės polėkių knygoje yra nemažai.

Apie „Chazarų žodyną“ kitaip

Mano jaunystėje muzikinių vaizdo klipų televizija nerodydavo – pamenu, kokį įspūdį man padarė pirmieji pamatyti klipai praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje (pvz., „Rūdninkų“ bare to paties pavadinimo gatvėje). Kūrėjų vaizduotė ir išmonė atrodė nepaprasta, stulbinanti. Ilgainiui, techninėms galimybėms pranokstant visas ribas, vaizduotei šėlstant be jokios logikos ir prasmės, tas įspūdis smarkiai priblėso, nes toji fantazija galėjo kurti bet ką ir bet kaip. Kai galima skraidyti po vandeniu ir plaukioti padebesiais, kai viskas įmanoma, galiausiai niekas nebestebina, nes fantastinių situacijų lavina praranda galią priblokšti ir kelia tik nuobodulį. Nebelieka nuostabos.

Visa tai prisiminiau skaitydamas „Chazarų žodyną“, nes ir ten, bent kai kur, o ir daug kur, fantazijos viražai, neturėdami pagrindo, virsta tiesiog bet kuo.

„Brankovičius jį išmokė kaire akimi skaityti vieną, o dešine – kitą knygos puslapį, dešine ranka rašyti serbiškai, o kaire – turkiškai.“ Tie kuriozinės, pseudofolklorinės fantastikos pabiručiai liejasi be galo ir be krašto, be pagrindo ir esmės. „[...] prie Dunojaus upės, kur gyveno gentys, talžančios vėją, jų žmonėms ant galvos vietoj plaukų augo žolė, o jų mintys buvo ledinės.“ Gražu? Taip, bet kas iš to, kokią prasmę tai turi knygos kontekste? „[...] gyvates jie varydavo iš odos, vanodami botagais, o jų moterys gimdydavo ore, pakabintos ant šventojo medžio.“

Galiausiai visa tai yra tarsi naratyviniai cirko numeriai (arba kunstkamera), žarstomi padrikai, nesuveriami ant prasmingo pasakojimo smilgos. Galima sakyti, kad knyga stokoja jausmo (jausmai čia minimi, bet tik jais kurioziškai žongliruojant) arba egzistencinio matmens. Erudicinės, racionalios išmonės literatūrai kartais būdingas toks išgalvoto konstravimo efektas (pvz., Rushdie arba Eco). Bet esmė ne ta – to paties Pavičiaus romaną „Vidinė vėjo pusė“ gelbsti nuoseklaus (nors ir daugiasluoksnio) pasakojimo gija. Erudicinės, racionalios išmonės autorius Jorge Luisas Borgesas savo apsakymams sugebėjo suteikti neišvengiamos lemties aurą – jo kūriniai padiktuoti archetipinės, neklystamos ir nepakartojamos būtinybės. „Chazarų žodyne“ daug kur įsisiautėja chaosas – visi tie fantastiniai pabiručiai gali pasireikšti bet kaip ir bet kokia tvarka.

Apie mūsų kalbą kitaip

Moderniosios epochos tautinės valstybės taip pat yra žodžių valstybės, nes kalba yra esminis tapatybės elementas. Pastaruoju metu dėl įvairių priežasčių kai kam tai nepatinka (kai kam ir iš tų, kuriuos čia dabar labai teigiamai cituosiu).

„Naujajame Židinyje-Aiduose“ (Nr. 5–6) pamatinė diskusija apie kalbos vartojimą – tokiu, tarkime, filosofiniu, arba strateginiu, lygiu: Nerijus Šepetys, Arūnas Sverdiolas, Mantas Adomėnas, Eligijus Raila, Petras Kimbrys ir Rūta Marcinkevičienė (vienintelė kalbininkė). Pradžioje kalbėtojai prisipažįsta esantys daugmaž tos pačios nuomonės, nors kalbantis pasireiškia ir tam tikrų skirtumų. Viena iš esminių temų – svetimvardžių rašyba. Sverdiolas kalba apie visuomeninę amneziją ir monologinį kalbėjimą: „Klausimas vėl svarstomas parlamente ir vėl klausiama, kaipgi bus su arabiškais ar kiniškais rašmenimis, tartum nebūtų daugybę kartų aiškinta, kad kalbama tik apie lotyniškus rašmenis, kuriuos tam reikalui vartoja visas pasaulis.“

Čia pridurčiau, kad tie, kurie vis kaišioja klausimą dėl arabiškų ar kiniškų (ar rusiškų) rašmenų, arba tyčia apsimeta neišmanėliais (tik tam, kad pakurstytų sumaištį), arba iš tikrųjų yra (švelniai sakant) neišmanėliai.

Dar Sverdiolas apie tai, kad kai kurie žmonės prikišamai, puikuodamiesi akcentuoja savo neišmanymą (esą mes nežinome, kaip tarti tas užsienietiškas pavardes): „Mokant mokykloje užsienio kalbos, reikėtų tiesiog kelias pamokas skirti apytikrėms vardų tarimo kitomis kalbomis taisyklėms, taip pat parengti paprastutes brošiūras. Bet subrendęs žmogus neturėtų pasirinkti visą gyvenimą sėdėti kūdikio kėdutėje, nes tai nesą draudžiama.“ Tiesą sakant, pagrindinėms taisyklėms užtektų ir vienos pamokos, ir ne brošiūros, o vieno ar dviejų lapų. Bet dabar kai kuriuose mokyklų vadovėliuose tęsiama priešinga tradicija – kvailinimo: svetimvardžiai pateikiami sulietuvinti, net skliausteliuose nenurodant originalios rašybos. Šitaip kai kas skleidžia tamsą, o paskui turbūt tie patys žmonės dejuoja, kad žmonėms neįmanoma žinoti, kaip tie vardai tariami.

Kimbrys apie baimę į dokumentus įsileisti „nelietuviškas“ raides (w, q, x):

Man tai primena tokią maginę sąmonę, kai bijoma tų raidžių kaip tam tikrų ženklų, net nežinau, kabalistinių arba satanistinių. [...] Lietuvoje net nerastum nė vieno žmogaus, kuris negalėtų ištarti tų raidžių.

Na, gal ir rastum tokių, kurie nemoka jų ištarti, pvz., gyvenančių sąvartynuose…

Raila. Kitas klausimas – kaip originalią vardo formą įjungti į kalbą: pridėti galūnes, nepridėti? Kai kas ir su galūnėmis nebeatpažįsta – vakariečiams apskritai nesuvokiama, ką tos galūnės reiškia.

Čia vis dėlto yra aiškūs principai: rišliame tekste mes pridedame galūnes (ne tik mes, bet ir visi sintetinių kalbų vartotojai, pvz., slavai), o kitur – ne. Deja, šitos paprastos taisyklės mūsų didžioji žiniasklaida (išskyrus gal kultūrinę) nesuvokia. Prieš pasaulio futbolo čempionatą laikraščiai pateikė visų komandų sudėčių sąrašus: aibė vardų ir pavardžių. Kam prie jų reikia pridėti galūnes, turbūt niekas nesugebėtų motyvuoti. Kalbant apie popierinę žiniasklaidą, tai ir ekonomijos klausimas: 32 komandos po 23 žaidėjus = 736, – ir didžioji dauguma su prilipdytomis galūnėmis, kurios niekam nereikalingos.

Šioje diskusijoje kalbėta ir apie perdėtą kalbos gryninimo aistrą.

Adomėnas. Jau viskas, daržas išravėtas, piktžolių nebėra, liko tik daržovės, bet šita daržovė ne tokia graži, panašią tarsi jau turim, – nieko, išrausim ir ją.

Sverdiolas. [...] Jei ką nors išgrynini, tai kitas dalykas šalia pasirodo negrynas, išnaikini tą – dar kitas. Tai toks neurotinis begalinis ravėjimas.

Čia, kaip ten minėta, susidaro įspūdis, kad kalbos normintojai neturi ką veikti. Bet veikti yra tiek daug, kad nesuspėjama aprėpti, – iš svetur nuolat plūsta nauji naujausiųjų technologijų ir reiškinių žodžiai. Nepaisydami to, kai kurie kalbininkai (tarkim, daug ir teigiamai nusipelnęs Jonas Klimavičius), regis, atsilošę varto tarptautinių žodžių žodyną ir svarsto, ką dar galima išravėti. Ir ne tik šį žodyną – vis randama dingsčių ravėti ir jau seniai nuolat vartojamus, pripažintus lietuviškus žodžius (anūkas, rūbas).

Ir dar vienas akcentas: lietuvių kalba yra ne tik senoji, archajiška autentika – ji jau seniai savyje organiškai suvirškinusi didžiulį europinį paveldą, ir tai ją esmingai praturtino.

Adomėnas. [...] mūsų tautiškumas negalėtų egzistuoti be iš šalies atėjusio pavidalo, mes nebeatpažintume savęs, jeigu nebūtume tapę savimi per europietišką prizmę, veidrodį ar formą, jeigu nebūtume jos suformuoti kaip tauta, atpažįstanti save kaip tautą. Ir todėl visi bandymai pabėgti nuo tos civilizacijos, užsisklęsti ir sakyti, kad mums užtenka tik šventų ąžuolų giraičių ar tiesiog miško, pasislėpti archajiškiausios kalbos atvašynuose, – jie gali vėl sunaikinti tautą, kuri, kaip pranašavo Palemonas Dračiula, atvirs gentimi.

Šalia išspausdintas poleminis kalbininkės Loretos Vaicekauskienės straipsnis „Lietuvių kalbos norminimo šimtmetis“. Šioje mokslinėje istorinėje apžvalgoje kėsinamasi į „šventų švenčiausiąjį“ principą – preskriptyvią kalbos norminimo nuostatą. Tai įdomu, bet čia nėra dviejų dalykų – lyginamosios perspektyvos (juk visos kalbos daugiau ar mažiau iki šiol norminamos) ir praktinių pasiūlymų – ar leisti bet ką ir bet kaip?

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.