Apie negyvenimo miestą

DALIA ZABIELAITĖ

Yasmina Khadra. Kabulo kregždės. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė. V.: Žara, 2010. 164 p.

Vieną baisoką negyvenimo vaizdą teko matyti BBC reportaže: jauna moteris uždaryta į moterų pilną kalėjimą dėl to, kad kiti ją apkaltino turint blogą charakterį. Kur tai įvyko? Afganistane. Ten ir daugiau panašių dalykų dedasi. Kokių? Šį tą galima sužinoti iš Yasminos Khadros „Kabulo kregždžių“, romano apie beviltišką žmogaus padėtį Afganistane. Tai romanas, turintis ryškų pažintinį atspalvį. Tad ir vertintinas, viena vertus, pažintinio turinio, kita vertus, meninės vertės požiūriu.

Bet pirmiausia smalsu klausti: kas rašo apie tą negyvenimo dykuma virtusį afganų pasaulį? Rytų rašytojas? Vakarų keliautojas? Žurnalistas? Ne. Romaną parašė žmogus, neapibūdinamas šiomis įprastomis kategorijomis. Ne afganistanietis. Bet didžiąją gyvenimo dalį nugyvenęs Alžyre. Tiksliau – Karo akademiją baigęs karininkas Mohamedas Muleseulas. Iš mokslų ir daugiau kaip 30 metų darbo patirties žinantis, kas dedasi arabų kraštuose.

Savo kūrybinę veiklą Mohamedas Muleseulas pradėjo nuo klasikinių detektyvų. Paskui pasirinkęs Yasminos Khadros pseudonimą ėmėsi ir politinių romanų. „Kabulo kregždės“ yra vienas iš, rodos, daugiau nei dešimties šio autoriaus jau parašytų politinių romanų. Patį tokio romano žanrą, kaip galima spręsti iš „Kabulo kregždžių“, rašytojas modifikuoja, sakytume, paįvairina, politinę tematiką susiedamas su meilės istorija, detektyvo elementais ir pažintinėmis kelionių literatūros detalėmis.

„Kabulo kregždžių“ turinio politinis aspektas, sudarantis romano pažintinį pagrindą, yra talibų režimo metai po sovietų invazijos į Afganistaną, talibų šovinistinė antivakarietiška propaganda, jų religinis fanatizmas, afganų teokratija, socialinis neteisingumas, ekonominis skurdas ir kt. Iš viso to susideda romane pavaizduota tamsi Afganistano realybė, tas, pasak rašytojo, pūvantis pasaulis, kur „dykuma nesustabdomai plinta, šliaužia per žmonių sąmonę, mąstyseną“ (p. 6).

Į šį pūvantį pasaulį įkomponuota dviejų afganų šeimų istorija: kalėjimo prižiūrėtojo talibo fundamentalisto Atiko Šaukato ir jo sergančios žmonos Musaratos ir buvusio verslininko Mohseno Ramato ir jo gražuolės žmonos advokatės, kovotojos už moterų teises Zunairos dramatiški likimai. Tai dvi monogamiškos, į vakarietiškas panašios šeimos, ir tai, kad būtent jas tokias, o ne afganų poligamiją, vaizduoja rašytojas, tikriausiai yra romano pažintinio turinio trūkumas.

Romano pradžioje Mohsenas, po sovietų invazijos viską praradęs verslininkas, atsitiktinai gatvėje pamato viešą egzekuciją, įsilieja į įtūžusią minią, sviedžia kelis akmenis į pasmerktą moterį ir mirtinai prakerta jai galvą. Romanas baigiamas irgi viešos egzekucijos scena, taip tarsi parodant, į kokį užburtą žiaurybių ir socialinio neteisingumo ratą yra uždaryti Afganistano žmonės: akmenimis užmėtomas ir sutrypiamas kalėjimo prižiūrėtojas Atikas, kai „antgamtinės jėgos varomas“ (p. 159) puldinėja gatvėje nuo vienos moters prie kitos, plėšia nuo galvų čadras ir ieško Mohseno žmonos Zunairos, kurią saugomą kalėjime įsimylėjo.

Tarp romano pradžios ir pabaigos nutinka ir daugiau tamsių istorijų: Mohsenas ir Zunaira nesėkmingai pasivaikščioja ginkluotų talibų kontroliuojamomis Kabulo gatvėmis; Atikas bastosi po gatves, nepakęsdamas būti purvinuose namuose su sergančia žmona Musarata; talibai rimbais varo žmones į mečetę ir kt. Šias negyvenimo scenas rašytojas pateikia kaip afganų socialinio gyvenimo charakteristristikas, parodydamas, kokie nereikšmingi čia yra daiktai ir žmonės, pajungti religiniam fanatizmui. Rašytojas ypač išryškina afganų mizoginišką žiaurumą (pvz., Atiko draugas Mirza liepia jam išvyti iš namų sergančią žmoną ir pasidovanoti sveiką), parodo gyvenimo džiaugsmus draudžiantį talibų ekstremizmą (pvz., Kabule viešas juokas priskiriamas prie mirtinų nuodėmių ir kt.). Šiais ir kitais turinio aspektais, kurių kai kurie šiandien jau nėra nežinomi, Yasmina Khadra įtikinamai parodo, pasak užsienio kritikų, kodėl Vakarams Afganistanas – žmogaus teisių juodoji skylė. Parodo su nemaža menine įtaiga. Jo nupiešti afganų negyvenimo vaizdai palieka ryškų įspūdį.

Kita vertus, teko skaityti, kad Yasmina Khadra nėra buvęs Afganistane. Jei tai tiesa, suprantamas tampa kitas įspūdis, kylantis skaitant romaną, įspūdis, kad kai kurie Afganistano vaizdai, vizualiai gyvi ir tikslūs, vis dėlto yra televiziniai. Pvz., Kabulo gatvės su kirbine berniūkščių, smėlingos dykumos ir kt. Kitas, netelevizines, Afganistano detales rašytojas, ko gero, sužinojo kitaip, nebūtinai tiesiogiai pamatydamas, – nebūtų karininkas, jei nežinotų apie Kabulo viešas egzekucijas ar kalėjimus ir kas dedasi mečetėje, turguje bei kt. Šie ir kiti romane aprašyti Kabulo vaizdai tikroviški, nors autentikos detalių gal ir galima pasigesti. Veikėjų psichologija vietomis atrodo rytietiška: žiauroka, impulsyvi, permaininga, iracionali. Bet esmė ta, kad visa toji autentika nėra tikrai autentiška. Tiksliau sakant, ji pateikta iš autoriaus vakarietiškos kritiško žvilgsnio perspektyvos. Skaitydamas romaną jauti, kad tai nėra afganistaniečio kūrinys. Kad rašo vakarietiškos mąstysenos žmogus, pažįstantis Afganistaną, bet ne iš vidaus (pvz., ilgasis demagogiškas mulos Baširo pamokslas mečetėje sakomas vakarietiška knygine leksika niekinant Vakarus, p. 78–80).

Kita vertus, ar afganas galėtų parašyti panašią kritišką knygą apie afganus? Ir kokia apskritai afganų literatūros padėtis tame neraštingame ir suvaržytame krašte? Islamiškame pasaulyje to pasaulio kritika – draudžiamas dalykas. Sakoma, kad į rašytojus ten žiūrima su panieka. Tad suprantamas Yasminos Khadros atsargumas kalbant apie islamo pasaulį, atsargumas, kuris, regis, jam trukdo atviriau kalbėti apie afganų žiaurumą. Ir nekeista, kad šis rašytojas karininkas ilgai slėpėsi po slapyvardžiu ir tapatybę atskleidė tik tada, kai išėjo iš karo tarnybos ir iš Alžyro persikėlė gyventi į Prancūziją.

Kad ir atsargiai, apie afganų kraštą rašytojas rašo gražia menine kalba. Yasmina Khadra tikrai turi stilių, tačiau siužetą konstruoja silpnokai. Šio rašytojo gretinimas su kitu iš Alžyro kilusiu prancūzų rašytoju Albert’u Camus, ko gero, yra nepamatuotas. Juos sieja gal tik grakštus realistinis stilius. Bet kaip Albert’as Camus aprašo žmogaus padėties beviltiškumą! „Kabulo kregždėms“ iki to toli.

Šio romano pasakojimas aiškus ir racionalus, siužetas turi labai paprastą linijinę struktūrą. Romane nėra nieko panašaus, pvz., į Salmano Rushdie pasakojimo alogišką rytietišką misticizmą. Pasakojimas rutuliojamas iš lėto, galbūt sąmoningai panaudojant retardaciją, kad parodytų lėtą afganų gyvenimo tėkmę – negyvenimą pirma laiko nykstančiame mieste. Kita vertus, dėl lėtumo pasakojimas tampa nuobodokas, stokoja aštresnės intrigos. Krinta į akis ir kitas kompozicijos trūkumas: užuot padaręs netikėtą siužeto digresiją ir papasakojęs įterptinę istoriją, rašytojas ją paverčia personažų dialogo dalimi. Dialogai dėl to vietomis per ilgi, netikroviški, patetiški.

Negali nepastebėti ir to, kaip vienpusiškai rašytojas idealizuoja afganų moteris. Romane matome jas dvi, Zunairą ir Musaratą, dviejų vyrų vieninteles žmonas, ir abi jos netipiškos, iš jų paveikslų nedaug sužinome, koks yra moterų gyvenimas iš esmės poligamiškoje afganų visuomenėje. Nežinia, kiek tikroviška egzaltuota romano moterų kalba. Tokie perdėtai egzaltuoti yra Musaratos žodžiai vyrui Atikui (kokia ji laiminga, kaip trokšta išsimaudyti jo ašarose ir kt.), kai ji supranta, kad Atikas įsimylėjo Zunairą, ir kai siūlosi mirti egzekucijoje vietoj Zunairos, kad tik jis būtų laimingas su ja. Ši kulminacinė scena ir kelios kitos scenos yra perdėm melodramiškos.

Kalbant apie romano lietuvišką vertimą, reikia pasakyti, kad jis gerai perteikia melancholišką pasakojimo toną, nykią afganų tikrovės atmosferą. Vienas vertimo neapsižiūrėjimas gal būtų tas, kad neišlaikytas nuoseklumas aiškinant afganų gyvenimo specifines realijas: vieni jas įvardijantys žodžiai (pvz., sukas, šeša, gitunas, šuraviai, mumininai ir kt.) paaiškinti išnašose, tačiau antroje romano pusėje tokie specifiniai žodžiai (pvz., kadžiai, salatas) išnašose jau neaiškinami. Ir dar: abejotinas atrodo vertimo žodis „vualis“, romane pasikartojantis ne vienąkart. Nežinau, kaip yra originale, bet gal geriau būtų buvę versti tiesiog „šydas“ ar kitaip, nes „vualis“ yra europietiškos realijos įvardijimas. Kažin ar kalbant apie afganų čadras prancūziškas „vualis“ tinka kaip jų sinonimas?

Nors turi formos ir turinio trūkumų, romanas vertas dėmesio kaip šiuolaikinės literatūros apie Artimuosius Rytus ir islamo pasaulį reprezentantas. Ne itin vykęs meniniu požiūriu. Jei vertintume pažintiniu požiūriu, informatyvesnis nei šiemet išleistos Amino Maaloufo „Baltazaro klajonės“, truputį vaikiškas irgi Prancūzijoje gyvenančio arabų kilmės rašytojo romanas apie arabų kraštus. Romanas „Kabulo kregždės“ dar reikšmingesnis pasirodytų, jei žvelgtume į jį kaip į dalį trilogijos, kurią sudaro po šio romano Yasminos Khadros parašytas L’attentat (2005) apie Izraelį ir palestiniečius ir Les sirènes de Bagdad (2006) apie Iraką. Šie trys romanai pasakoja apie Artimųjų Rytų karštuosius taškus. Nors „Kabulo kregždėse“ aprašytas Afganistanas dabar jau posttalibaninis, kitoks nei prieš keletą metų, kai buvo rašomas šis 2002-aisiais pasirodęs romanas, skaitydamas jį supranti, kodėl JAV ir kitos NATO narės dar ir šiandien deda tiek pastangų diegti demokratiją šiame anapus gyvenimo nykstančiame krašte.

_____

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“