Kilni tinginystė
Jack Kerouac. Dharmos valkatos. Romanas. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2007. 215 p.
„Dharmos valkatos“ – autobiografinis romanas, liudijantis bytnikų įkvėpėjo Jacko Kerouaco susidomėjimą dvasiniu budizmo keliu. Jame apimamas maždaug vienų metų laikotarpis: veiksmas prasideda 1955-ųjų rugsėjo pabaigoje, kai pagrindinis knygos herojus Rėjus Smitas įšoka į išvykstantį iš Los Andželo prekinį traukinį ir pasineria į dharmos paieškas. Knygos autorius neneigia susitapatinimo su pagrindiniu knygos herojumi, atskleisdamas asmeninę patirtį ieškant nušvitimo, kuriam trukdo nuolatiniai girtavimai ir laisvų meilės orgijų vakarai.
Rėjaus kelionė yra savotiška piligrimystė, kurią jis atlieka kartu su budizmo žinovu Džefiu ir šio draugužiu. Knygos pradžioje labai daug dėmesio skiriama Džefio išvaizdai, charakteriui ir gyvenimo būdui. Vis dar gan paslaptinga Kerouaco biografijos detalė – biseksualumas – galbūt savaip paaiškintų tokį atidumą šio herojaus portretui. Užsimenama, kad Džefio idealas yra poetas atsiskyrėlis, gyvenęs kalnuose. Džefis ir Rėjui tampa savotišku dvasiniu idealu. Tačiau įpusėjus knygai paaiškėja, kad ir idealas nėra idealus. Džefis bijo eiti į pernelyg prašmatnias vietas, nes visą gyvenimą buvo valkata ir jį gąsdina Amerikos gerovė. Ar gali taip būti, kad jis gėdijasi to, kaip atrodo, ir nesijaučia pranašesnis už kitus savo dvasiniais pasiekimais? Gali, tačiau labiau tikėtina, kad tai gąsdina todėl, kad baisoka išvysti, kokia tuštybė ir materiali neišvengiamybė jį supa.
Pasak vertėjo Andriaus Patiomkino, bytnikais vadinamas būrelis amerikiečių rašytojų, kurie, atmetę materializmu, naudos principu ir vartojimu grindžiamą socialinę sistemą ir standartizuotą miesčionišką gyvenseną, įvairiais netradiciniais būdais – rytietiškų religijų savarankišku studijavimu ir praktikavimu, nuolatinėmis klajonėmis, gyvenimu gamtoje, svaigalų vartojimu, ritualiniu seksu, eksperimentais su narkotikais – siekė gilesnio savęs ir pasaulio pažinimo, sąmonės išlaisvinimo ir nušvitimo, o šių ieškojimų patirtį liudijo savo kūryba. Toks bytnikų apibrėžimas kuo puikiausiai atspindi Rėjaus ir jo draugų gyvenimą. Labiausiai į akis krinta egzotiškas ritualinis seksas, būdingas šiai kartai. Tai, kad Kerouacas yra bytnikų pradininkas, tačiau jo veikėjas nesimėgauja seksu ir kaip įmanydamas jo vengia, priverčia įdėmiau paanalizuoti šią situaciją. Viena iš tokių sekso vengimo scenų vaizduojama Rėjaus draugo Alvos namuose, kai žaidžiamas „Jab-Jum“ žaidimas, kuris veikiau primena sekso orgiją. Džefis paaiškina, kad šis žaidimas esąs sakralinis ritualas, atliekamas Tibeto šventyklose, skambant šventoms giesmėms. Džefis ir Alva nepritaria Rėjaus požiūriui į seksą, jo budistinei skaistybei. Kalbėdamas su Rėjumi Alva teigia: „Per savo budizmą, Rėjau, pasidarei menkysta, net bijai nusirengti dėl paprastos, sveikos orgijos.“ Viena iš Budos paskelbtų tauriųjų tiesų yra ta, kad kančių priežastimi laikomi žmogaus savanaudiškumas ir aistros. Dėl to, galima spėti, Rėjus vengia kūniškos meilės. Budistai nepripažįsta dievų ar dievo, neprivalo oficialiai išsižadėti anksčiau išpažintos religijos, tačiau privalo gyventi pagal budizmo etikos normas. Pradedantiems praktikuoti šią religiją privaloma blaivybė. O tai jau visiškai prieštarauja pagrindinio herojaus gyvenimo būdui, juk jis geria beveik kiekvieną dieną. Taigi, galbūt ir atsisakymas dalyvauti orgijoje yra ne kruopštus budizmo principų laikymasis, o… jau minėtas biseksualumas, gal net slepiami Rėjaus jausmai Džefiui.
Svarbu aptarti tinginystės klausimą, nes vieniems „Dharmos valkatų“ skleidžiama žinia gali asocijuotis su gyvenimo būdu, kuris suteikia pilnatvę, kitiems – su elementariu dykinėjimu. Visą žiemą Rėjus praleidžia Roki Maunte, motinos namuose. Čia jis nieko neveikia – vien medituoja, kuria ir miega. Tai kelia šeimai pasipiktinimą. Paprastai žvelgiant, susidaro įspūdis, kad Rėjus yra paprasčiausias veltėdis, kuris verčiau jau keliaus autostopu ir dirbs už maistą, negu laikysis socialinių normatyvų. Tačiau budizmas teigia, kad darbas nėra tikslas; Rėjus dirba tik tada, kai to neišvengiamai reikia pragyvenimui. Dzenas meditavimo užsiėmimus programuoja kaip asmeninę būtį. Atsitiktinio vairuotojo samprotavimai šia tema paneigia „tinginystės“ versiją: „Aš žudau save, maluosi šituo trantu, lakstau pirmyn atgal iš Ohajo į Los Andželą ir užkalu daugiau, nei tu kada esi turėjęs rankose per visą valkatišką gyvenimą, bet gyvenimu mėgaujiesi tik tu, ir ne vien tai – mėgaujiesi neardamas ir neužkaldamas didelių pinigų. Taigi kas gudresnis – tu ar aš?“
Rašytojos Aleksandros Fominos pastebėjimu, Kerouacui pavyko perteikti Rytų išmintį ne intelektualiomis kalbomis, o visu savo gyvenimu. Jame svarbiausia – nepriklausomybė. Saugiam ir patogiam pasauliui priešinama žiauri, tačiau taip pat ir nuostabi laukinė gamta, kurios apsuptyje žmogus lieka pats su savimi, be nereikalingų materialių daiktų. Tik gamtos gaivalingumas Rėjui ir jo draugams leidžia rasti dzeno kelią, kuris ir yra pagrindinis romano ieškinys. Neatsitiktinai vaizduojamas trijų draugų kopimas į kalno viršūnę, deja, jis vyksta ne taip, kaip tikimasi. Vienintelis Džefis pasiekia galutinį tikslą, nes jis kur kas daugiau laiko praleido gamtoje. Rėjus žvelgia į Džefį kaip į dvasinį idealą, todėl vasarą nori praleisti kalnuose, kur nebūtų nė vieno žmogaus, tik jis ir jo mintys. Džefio teigimu, „kuo arčiau esi prie tikros materijos, – akmenų, oro, ugnies ir medžio, – brol, tuo dvasiškesnis pasaulis“. Du mėnesius kalnų trobelėje praleidęs Rėjus pagaliau pasijunta visiškai laisvas. Jis įtiki, kad šią laisvės viziją išsaugos visuomet. Palikdamas trobelę jis jai padėkoja, nes taip darydavo Džefis, bet tada vyptelėjęs priduria, kad tai nesąmonė, mat žino, jog trobelė ir kalnas viską ir taip supranta. Šis jo pripažinimas tarsi apibendrina, ko jis pasiekė per tuos du mėnesius kalnuose. Jam nebereikia dvasinio idealo, kuriuo turėtų sekti, jis jau pats gali gyventi budos gyvenimą, nepaisydamas kitų mokymų.
Kiekvienas geras romanas priverčia mąstyti apie tai, kaip gyvenu dabar. Būtent tokiu romanu galėčiau vadinti Jacko Kerouaco romaną, kuriame perteikiami vidiniai išgyvenimai ir klajonės ieškant dzeno kelio. Nesudėtinga, keistai raminanti knyga galvoje sukėlė virtinę apmąstymų. Galbūt ties viduriu šiek tiek prailgo, tačiau ne tiek, kad norėtųsi knygą padėti į šalį ir daugiau nebeimti į rankas. Skaityti geriau jau iš anksto susipažinus su budizmo sąvokomis; arba skaitymo metu bent jau panaršyti internete. Tačiau, apibendrindama skaitymo patirtį, galėčiau kiekvienam pasiūlyti atlikti šią piligriminę dharmos valkatos kelionę, kuri viduje sukels šiokį tokį maištą prieš esamą gyvenimo situaciją.
