Adomas ir Ieva

CHARLES FERDINAND RAMUZ

CHARLES’IS FERDINANDAS RAMUZ (Šarlis Ferdinandas Ramiu, 1878–1947) – šveicarų rašytojas, rašęs prancūzų kalba. 1901 m. baigęs Lozanos universitetą, kuriame studijavo literatūrą, trumpai mokytojavo Obonos koleže (Vo kantone) ir Veimare. 1902 m. išvyko į Paryžių rašyti daktaro disertacijos, bet atsidėjo kūrybai. 1904 m. savo lėšomis išleido pirmąją knygą – eilėraščių rinkinį „Kaimelis“ (Le petit village). Paryžiaus laikotarpiu parašė penkis romanus: „Alina“ (Aline), „Samiuelio Belė gyvenimas“ (Vie de Samuel Belet) ir kt. 1914 m., likus kelioms savaitėms iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, grįžo į Šveicariją, įsikūrė Vo kantone ir gana atsiskyrėliškai gyveno čia iki mirties.

C. F. Ramuz kūrybinės brandos periodas – trečiojo dešimtmečio pabaiga ir ketvirtasis dešimtmetis, kai parašomi romanai „Panika kalnuose“ (La grande peur dans la montagne), „Grožis žemėje“ (La beauté sur la terre), „Derboransas“ (Derborence), „Savojos vaikinas“ (La garçon savoyard), „Jei saulė negrįžtų“ (Si le soleil ne revenait pas), esė knygos „Klausimai“ (Questions), „Didybės poreikis“ (Besoin de grandeur).

C. F. Ramuz sėmėsi temų iš archajiško valstiečių gyvenimo, kurio šaknis įžiūrėjo Biblijoje. Atskleisdamas su gamta susiduriančio žmogaus vienatvę, žemės poeziją, žmogaus prigimties nekintamumą, per konkretybes siekė universalumo, kūrė gana tragišką būties vaizdą.

Daug ginčų kėlė C. F. Ramuz kalba ir stilius. Rašytojas manė, kad mokyklose išmokta taisyklinga prancūzų kalba yra negyva, kad ja neįmanoma išreikšti savo minčių, ir teikė pirmenybę šnekamajai kalbai, įdiegė ją ne tik į dialogus, bet ir į pasakojimą, laužė gramatikos ir sintaksės taisykles. Ekspresyvų C. F. Ramuz stilių vertino Paulis Claudelis, Louis-Ferdinandas Céline’as, André Gide’as.

Romaną „Adomas ir Ieva“ (Adam et Éve, 1932) ketina išleisti leidykla „Versus aureus“. Siūlome ištrauką.


V

Bolomėjus sėdo skaityti Šventojo Rašto ant pasaulio krentant sniegui: Adomas yra vienas, trečias puslapis.

Jis užkūrė ugnį, nes tą dieną buvo šalta; ir kol ugnis liepsnojo jam už nugaros, virpindama visus skardinius krosnies lakštus: trečias puslapis, Adomas iš pradžių guli vienut vienas, paskui šalia jo – moteris.

„O, visai kaip aš!“ – galvoja Bolomėjus.

Jis buvo atsivertęs Šventąjį Raštą ant virtuvės stalo; balta šviesa, sklindanti nuo žemės, ne iš dangaus, liejosi pro langą ir atsimušusi į lubas krito ant knygos lapų.

Snigo pačiame balandžio viduryje. Pasitaiko.

Snigo baltai ant kriaušių ir vyšnių baltų žiedų; snigo pilkai ant obelų pumpurų, kurie yra rausvi.

Bolomėjus sėdėjo prie stalo priešais Šventąjį Raštą; buvo tylu, tylu kaip prieš atsirandant gyvybei ar visai gyvybei išnykus.

Tik kartkartėmis nuo šakos nukrisdavo sniego gumulas, dunkstelėdamas nei sunokęs vaisius; kartkartėmis virš namo karkdamas praskrisdavo pulkas varnų arba krosnyje spragteldavo pliauska, kaip kad pliaukšteli botagas.

Ir viskas. Buvo girdėti, kaip šlama Bolomėjaus verčiami lapai.

Jis perskaitė trečiąjį skyrių dar kartą; paskui užsimerkė ir viską aiškiai pamatė.

Sėdėdamas prie stalo, sniegui už langų klojant sodą, Bolomėjus matė juodus debesis, matė, kad saulė kaitri kaip prieš audrą, nes nuo šiol žmogaus dalia bus gyventi arba kuo didžiausiame karštyje, arba kuo didžiausiame šaltyje.

Jie ką tik išėjo iš rojaus sodo: jie niekados nebegalės ten sugrįžti.

Nuo šiol jie buvo pasmerkti metų laikams, pasmerkti suktis kartu su metų ratu nuo pradžios iki galo, žiemos šiaurvėjus, nuo kurių skerdėja rankų oda, keičiant vasaros karščiams, svilinantiems veidą.

Jie išeina iš pasaulio, sukurto žmogui ir žmogaus malonumui, jie žengia į pasaulį, priešišką jam; išeina iš pasaulio, padėjusio žmogui, ir žengia į pasaulį, atmetantį jį; o Dievas pastatė kerubą su liepsna švytruojančiu kalaviju prie rojaus sodo, kad neleistų jiems sugrįžti.

Ak, kaip aiškiai jis viską mato!

Ar snigtų, ar būtų per karšta – tas pats galas. Pasaulis mums priešiškas. Jame neįmanoma gyventi. Jie išėjo iš rojaus sodo; prieš akis driekėsi neįdirbta bevaisė žemė. Jie alks, jie trokš, o varge, anksčiau nepažinoję nei alkio, nei troškulio. Jie patirs nuovargį. Tai mūsų Tėvas ir mūsų Motina: taigi jis mato, kaip jie iš pradžių išsigąsta ir atšoka atgal; jie sako „ne“ gyvenimo pradžiai, gyvenimo pabaigai (jis nei baigiasi, nei prasideda); tačiau yra priversti žengti į priekį.

Vyras eina pirmas, moteris paskui jį; Adomas eina pirmas, Ieva seka iš paskos. Jis tikriausiai pargriuvo kniūbsčias, pirmą kartą ištiesęs koją, ir ji taip pat; jie griūna ir stojasi, vėl griūna, vėl stojasi.

O, jis aiškiai mato ir viską supranta! Čia apie Bolomėjų. Jis paskaitė Šventąjį Raštą. Ką tiktai perskaitė trečiąjį skyrių. Sninga, krosnyje dega ugnis.

Jis užsimerkia; jis vienas virtuvėje, vienas gyvenime; sako sau: „Viskas per juos.“

Sako sau: „Mes pasmerkti, štai kas.“ Skaičiuoja. Dabar jiedu, ji ir jis, buvo vienas ir vienas. Vienas ir vienas yra du.

Bet tai ir yra pasmerkimas, nes vienas ir vienas šiandien yra du, o iki to buvo tik vienas, – kad ir kaip stengiesi suprasti, nesupranti nors tu ką.

Jis mato, kad jie atskirti ir mes atskirti. Mato, kad jie yra nebe vienas ir mes esame nebe vienas.

Juk tai, kas darosi su jais pasaulyje, tėra atspindys to, kas darosi jų viduje; jie buvo išguiti iš rojaus sodo, bet pirmiausia buvo išguita jų tikroji prigimtis; jie atšoka atatupsti, nes bijo, bet pirmiausia jie bijo savęs pačių.

Jie atsitraukia, spyriojasi, nesutinka; o paskui, kadangi juos slegia kaltės našta, vis tiek griūna kniūbsti.

Šitaip jie pasisako sutinką, nes yra priversti sutikti.

Tačiau ji vis dar graži, graži ir aukšta. Bolomėjus mato ją iš nugaros, mato visą nuo galvos iki kojų, nes Adomas eina pirmas ir jinai jį užstoja, o jos niekas neužstoja. Ak, mūsų Motina, ak, kokia vis dėlto ji graži ir aukšta! Kailio apsiaustas, jai velkant koją už kojos, nusmuko nuo pečių ir nuslysta ant kelių. Ak, ji dar nesuvytusi nuo amžiaus ir nuovargio, dar neišdžiūvusi nuo alinančio darbo ir svilinančios saulės. Ak, iš kurgi tai, kas mums liko nelaimėje, iš kurgi tas laimės troškimas ir grožio pomėgis, slypintis mumyse, kai viskas bjauru, kilnumo pomėgis, kai viskas menka; tyrumo pomėgis, kai viskas sugedę? – bet ji dar tik eina iš rojaus sodo ir nuo jos dar dvelkia grožiu, nuo jos dar dvelkia jėga, kaip matyti iš jos rankų, kaip matyti iš jos strėnų ir šlaunų. Ji stabteli, jis sako jai: „Eik!“ Ji vėl eina, ir Adomas stabteli ir vėl eina. Ji papurto galvą, tada plaukai užkrenta jai ant skruostų. Atsargiai stato dailias, plonas kojas ant akmenų, kol pavargsta ir nebesisaugo. Griūna į priekį, išsilaiko ant kojų ir vėl griūna.

Graži ir aukšta, tvirta ir miela. Jos švelnių atspalvių odoje vis riba raukšlelės ir šešėliai, čia dingdami, čia atsirasdami kitur, kaip kad per gyvo vandens telkinį perbėgus vėjo gūsiui. Glotni ir spindinti, glotni ir banguojanti, aukšta ir tyra; pečiai platūs, strėnos atsikišusios, rankos šviesios, rankos apvalios. Ji vėl palinksta, vėl atsitiesia; ir jos kūnas be paliovos čia suyra, čia vėl sukimba, vienas ir įvairiopas, sujungtas ir laisvas, pakrikas, paskui vėl vientisas. Šešėlis tarp jos pečių lyg kviečiai rėtyje. Plona kulkšnis sulinksta, blauzda lyg šilkinė, prie kulno rožės žiedlapiai. Bet kurgi ji eina? Ar pati žino?

Mat ji dar kartą sustojo ir pašaukė: „Adomai!“ – bet jis nė neatsisuka.

– Adomai!

– Ko nori?

– Kur mes einame?

– Ar aš žinau?

Jis nežino. O ar mes patys žinome?

O, dabar Bolomėjus viską supranta. Čia žiemos vargai, o ten vasaros vargai, nes dabar metų laikai kupini nuožmumo. Dabar jau yra metų laikai, nors iki to jų nebūta. Ten jie ką tiktai įžengė į blogą orą, nors jų kūnai pratę gerai jaustis, o ne kentėti. Adomas traukia Ievą už rankos ir griūna kniūbsčias, taigi eina į priekį. Jis griūna ir griūdamas verčia ją eiti į priekį. Adomas lenkiasi, jo kūnas šlainiai pasvyra, ir tas šlainumas tempia Adomą, o jis tempia Ievą. Ak, Bolomėjus viską supranta, nes suprasti nesunku: ir mūsų kelias tėra vienas krytis po kito. Jie griuvinėja, jie griuvinės be pabaigos – iki pabaigos: ir mes taip pat. Jų kakta sunki dėl kaltės, nes ten, kur slypi kaltės suvokimas, ten ir svoris didžiausias. Juos abu į priekį tempia kakta. Kakta veda juos į pabaigą ir kaktoje, ne kur kitur, glūdi šios pabaigos suvokimas: štai kodėl jų kaktos palenktos žemėn.

Girdėti, kaip dejuoja vėjas, kol Bolomėjus lėtai linguoja galvą po fetrine skrybėle su juodu kaspinu, paraudonijusiu nuo daugybės liūčių ir saulės per ilgus metus, – ir mes kilę iš jų, galvoja jis, mūsų nelaimės tiek susipainiojusios ir tiek susaistytos su jų nelaimėmis, kad jau niekada negalėsi jų išnarplioti; visai kaip rezgės (tie dideli tinklai plačiomis akimis, kuriuose į kalną vežamas šienas), kai įsipina viena į kitą, galvoja Bolomėjus, – mes, nori nenori einantys pirmyn laike, vienam metų laikui keičiant kitą, kitaip tariant, mirtin, – mes, pasmerkti katorgiškiems darbams, pasmerkti kurti, paskui ardyti, paskui kurti iš naujo, kol patys suirsime, dėl to, kad jiedu kadaise buvo išvaryti iš rojaus sodo, jis ir ji, Adomas ir Ieva, o Tėve mūsų ir Motina mūsų; išvaryti iš rojaus sodo visiems laikams, – vadinasi, pasaulyje išsilaikai tik griaudamas ir viskas yra karas, viskas iškyla tik ant griuvėsių, kad taip pat virstų griuvėsiais.

Iš: Charles Ferdinand Ramuz. Adam et Éve. Lausanne: Éditions L’Age d’Homme, 1978
Vertė Diana Bučiūtė

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.