Architektai su sunkiasvorėmis kuprinėmis
Su 2013 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatais architektais, kultūros paveldo tyrinėtojais dr. MARTYNU PURVINU ir MARIJA PURVINIENE kalbasi Juozas Šorys
– Už Lietuvos, ypač Mažosios Lietuvos, tradicinės etninės kultūros tyrinėjimus esate įvertinti garbinga premija. Kas lėmė esminius gyvenimo pasirinkimus? Tai buvo nesirenkama gimimo vietos, šeimos vertybių, sakant senybiškai, įtekmė, architektų gyvenimo būdo rinkimasis ar tiesiog palankių sutapimų visuma?
Martynas Purvinas: Istorijos ratai iš dalies pervažiavo ir per mano likimą – turiu etninės mažumos žmogaus patirties. Į senatvę ėmiau labiau suprasti, kokia iš tikrųjų buvo mano tėvo Eriko Purvino gyvenimo drama – lyg klasikinių graikų tragedijų atvejis, nors, žinoma, reta žmonių, kurie nesusiduria su egzistencijos iššūkiais. Pasaulis verčiasi aukštyn kojomis, o tu turi rinktis tai, ką laisva valia atmestum. Tėvas buvo kilęs iš Mažosios Lietuvos, išgyvenęs XX a. kataklizmus, bet buvo sąmoningai apsisprendęs ir labiau linko prie lietuvybės, sąžiningai sakant, priklausė panašių pažiūrų lietuvininkų mažumai. Kai 1939 m. hitlerinė Vokietija užgrobė Klaipėdos kraštą ir reikėjo rinktis – nori tapti Didžiosios Vokietijos piliečiu ar likti su Lietuva, jis buvo tarp kelių šimtų tų, kurie pasirinko Lietuvos pilietybę. Paskui tėvas, aišku, perėjo į Didžiąją Lietuvą, bet tada negalėjo nė pagalvoti, kad 1940 m. ji kaip valstybė nustos gyvavusi. Atsidūrė vienas kaip pirštas kitame pasaulyje, o vaikystės draugai, įprasta gyvenimo aplinka pradingo. Gyvi likę giminaičiai artinantis frontui ir po karo pasitraukė į Vakarus. Vaikui teko augti nepažįstamoje etninėje kultūroje. Ką ir kalbėti apie išpažįstamą liuteronų reformatų tikybą, kuri „prie ruso“ buvo kaip nesusipratimas. Vegetavome tarsi iš kažkur nukritę ateiviai.
– Ir tarsi nejučiomis visa tai susiurbėte į pasąmonės tamsiąsias belanges, kurios koregavo posūkius gyvenimo kryžkelėse?
– Būdamas vaikas augau tarsi natūraliai, tik retkarčiais išlįsdavo sunkiai paaiškinamos svetimumo pajautos. Panašiai nutikdavo, kai pradėjau dirbti. Kartais nugirsdavau: „Ai, ko iš jo norėti, jis gi prūsas!“ Pasijusdavau lyg koks juodaodis ar kitamanis. Beje, po 1990 m. įvykių teko vaikščioti po Klaipėdos krašto kaimus ir sena moteris papasakojo tokią istoriją. Sodyba, kurioje atsikėlusi ji gyveno, buvo nuošaliame kaime, ir 1944 m. pabaigoje ten užėjo ar sovietų kareiviai, ar jų talkininkai, ar stribai ir nušovė pasipainiojusį po ranka šeimininką. Mat kažkoks vietinis… Atsirado žmonių, kurie jį užkasė kieme po trobos langais. Vėliau ant jo kapo ir tepalus traktorius liejęs, ir karvė „tortus“ kepusi… Kai užsiminiau, kad juk buvo žmogus palaidotas, ta moteriškė pasakė: „Bet juk tai buvo vokietis!“ Ne žmogus – vokietis… Nors buvo koks Adomaitis ar Petraitis, bet juk ne lietuvis katalikas, o liuteronas, kalbėjęs vokiškai…
– Svetimumo išgyvenimas veikė, bet kodėl rinkotės architektūros studijas?
– Kartais pagalvoju – gal nutiko koks netyčiukas… Vaikystėje skaitant knygas ir mamai klausiant buvo šovusi mintis būti eiguliu, gyventi miške… Šį tą paišinėjau, tai pastebėję tėvai nutarė mane leisti į dailės mokyklėlę parko pašonėje, ją lankė keliolika vaikų, joje dvelkė šeimyniškumu, jautėmės laisvi, neužuiti privalomų mokslų. Vis dėlto vidurinei mokyklai artėjant prie pabaigos pajutau, kad dailė – gražu, bet neturiu ypatingų gabumų, be to, nespjoviau ir į tiksliuosius mokslus, nors ir buvau, švelniai tariant, nestandartinis vaikinas. Nusprendžiau studijuoti architektūrą, o joje buvo dvi pakraipos – pastatų ir gyvenviečių projektavimas. Domėjausi gyvenvietėmis, bet krypau link gamtos įprasminimo jose – gal todėl, kad tėvas buvo botanikas. Domino parkų projektavimas, kraštovaizdžio panaudojimas – tai, kas toli nuo civilizacijos. Tai simbolika, iš dalies suartinusi su tėvu, – senatvėje jis prisipažino, kad bandė visokias specialybes, buvo įstojęs į Karaliaučiaus, Kauno universitetus, vėliau, kadangi gimė ir gyveno Klaipėdoje, galvojo būti laivo mechaniku, bet ėmęs mokytis pajuto, kad technika nebus prie širdies, todėl įniko į gamtos studijas. Sakydavo, kad gamta – kažkas amžino. Esu dėkingas tėvams, kad buvo radę sodybėlę kaime prie Vilkijos, joje praleidau dvi puikias vasaras. Motina dar Chruščiovo laikais Kaune gaudavo maišą miltų ir juos parvežusi ratiniu garlaiviu, statytu baudžiavos laikais, kepdavo naminę duoną. Tiesa, kaimo darbais beveik nesidomėjau, bet mačiau, kaip kaimiečiai kerta rugius, pjauna šieną, aštrina dalgius… Ir kai Kauno politechnikos institute baigiau studijas ir turėjau galimybę rinktis, nuėjau į Žemės ūkio projektavimo institutą projektuoti kaimų, nors greit paaiškėjo, kad standartinių silikatinių gyvenviečių… Bet greit pavyko ištrūkti į aspirantūrą Vilniuje.
– Ponia Marija, koks buvo Jūsų, kaip architektės, žemaitės, gimusios ir daug metų praleidusios Ukmergėje, kelias į etninės kultūros tyrinėjimus ir paveldosaugą?
Marija Purvinienė: Žemaitiškumas gyvas mano būde ir kraujyje, nors ir gimiau Ukmergėje, kaip dažnai sakau, egzilyje. Augau pas senelius, mamos tėvus, jie buvo mokytojai. Sakyčiau, kad mano vaikystė buvo komfortiška, nes mus siejo tarpusavio supratimas, gyvenome kaip trys draugai. Kiti vaikai man net pavydėjo, nes mėgavausi inteligentiška laisve. Man patiko humanitariniai mokslai, bet sekėsi ir tikslieji. Buvau pragmatiška, toli nuo romantikos, todėl galvojau, kaip sujungti polinkius į humanitarinius ir tiksliuosius mokslus. Nusprendžiau, kad turiu stoti į architektūrą, kad ji labiausiai atitiks mano prigimtį. Mokykloje nebuvo mokoma braižybos, todėl dar prieš porą metų pradėjau rimtai ruoštis. Mokslai sekėsi, vidurinę mokyklą baigiau sidabro medaliu, dar lankiau septynmetę muzikos mokyklą, kur viskas ėjosi lyg per sviestą. Tiesa, prieš stojimą galvojau ir apie dizainą, žinote, daikto kosmosas… Mano močiutėlė buvo labai inteligentiška moteris, ji sakė: ką, negi visą gyvenimą eskizuosi kokį telefoną? Ir dar nežinia, ar pavyks įgyvendinti tavo dizaino idėjas. Gražiai suorientavo. Lengvai įstojau į architektūrą Kaune, su Martynu mokėmės viename kurse. Studijas baigiau 1970 m., mano specializacija buvo tūrių architektūra. Močiutė ir ten kiek orientavo – sakė, kad turiu išmokti ir pastatus projektuoti. Kai mokėsi, eisi, kur norėsi. Traukė urbanistika, todėl ten ir pasukau. Sprendimų priėmimas, miesto organizmas… Ėmiau galvoti ir apie paveldo bei šiuolaikinio miesto poreikių derinimą, juolab kad sovietmečiu koją kišo prastos statybinės medžiagos. Įstojau į aspirantūrą, domėjausi mažųjų miestelių, pavyzdžiui, Žagarės, Ukmergės, urbanistine raida. O mano gulbės giesmė – Trakai. Andropovo laikais teko pakovoti, kad senoji sostinė nebūtų užstatyta. Vadovaudama tam darbui subrendau kaip architektė, jaučianti profesinę atsakomybę ir gebanti pakovoti už esmines idėjas. Antai architektūros objektus man reikėjo įvertinti pagal dvylika faktorių, kai dažniausiai architektai tai darydavo pagal tris ar penkis faktorius. Vėliau Trakų apymiesčio teritorija buvo paskelbta nacionaliniu parku. Paskui įsitraukiau į Mažosios Lietuvos liaudies architektūros, kapinių tyrinėjimus.
Nuo 1994 m. ėmėme važinėti į Vokietiją, į Baltijos jūros akademiją, kuriai vadovavo dr. Ditmaras Albrechtas. Jis atvėrė mums platesnius Mažosios Lietuvos paveldo, į užmarštį nugrimzdusios senosios Prūsijos istorijos horizontus. Jo dėka prie daug ko priėjome ir sužinojome, bet vėliau daugiausia už tai, kad padėjo panašiems į mus tautiniams priklydėliams, jį išmetė iš darbo (inicijavome, kad būtų sukurtas režisieriaus Arvydo Baryso filmas apie jį vokiečių kalba). Ten pajutome, kaip dirbama be klišių, be iš sovietmečio architektūros konferencijų įgrisusių baimių, tendencingumo. Supratome, kad turime ten lankytis, kartu ėmėme važinėti ir į Vokietijos mokslinio tyrimo institutus, pavyzdžiui, į Berlyno Dalemo archyvą, ir ten žymiai rimčiau rinkti medžiagą, nors ir sudėtinga rodėsi senovinė vokiečių kalba, rašytinis XVIII–XIX a. šriftas, vadinamasis Handschrift, prie jo turėjau prisitaikyti ir jį perprasti kaip dizainerė, nes perskaityti topografinės medžiagos legendas buvo ne juokas. Iš ten sukauptos medžiagos ir rimtesnę studiją apie senuosius pamario kaimus rengiame. Aišku, visa tai buvo svarbu ir rengiant straipsnius „Mažosios Lietuvos enciklopedijai“. Kartą atvažiavome į Liuneburgo institutą ir paprašėme, kad mums leistų padirbėti prie kopijavimo aparato. Instituto specialistai ėmė klausinėti: vis dėlto kokia jūsų mokslinė sritis? Alles, sakau, viskas. O jie: bet pasakykite tikrai, be juoko. Sakau: alles. Mus domino medžiaga visiems 24 skyriams, kurie įeina į enciklopediją.
– Man dar dirbant Lietuvos kraštotyros draugijoje Kazio Šešelgio ir Jūsų vadovaujamų VISI studentų vasaros ekspedicijų darbai buvo deponuojami jos saugykloje.
M. Purvinas: Aspirantūroje beveik prieš savo valią ekspedicijose su studentais pamažu ėmiau domėtis paminkliniais kaimais – 1971 m. ėmęs rašyti disertaciją apie kraštovaizdį, gamtos grožio vertinimą architektūroje susidūriau su garbiais dėstytojais Klemensu Čerbulėnu, K. Šešelgiu, kurie jau fiksavo ir tyrinėjo liaudies architektūrą (pradedant nuo 1970 m. Zervynose). Kadangi buvau jaunas, ir man tai „užkrovė“, iš pradžių purkštavau, bet paskui noriai įklimpau. Tiesa, būta apribojimo, kad bus fiksuojami tik tie kaimai, kurie buvo įtraukti į oficialų paminklinį sąrašą, o begalė vertingų senųjų gyvenviečių likdavo už borto. Kai 1980 m. apsigyniau disertaciją, galutinai perėmiau ir šių ekspedicijų organizavimą. Ėmiau rašyti rimtas mokslines ataskaitas. Lyg netyčia parengiau tris tomus apie du aukštaičių kaimus ir septynių šimtų puslapių studiją apie Miežionis (išspausdinta tik pirmoji dalis). Apie maždaug šimto metų kaimo, kuriame buvo apie šimtas sodybų, istoriją ir žmonių likimus, sodybų ir trobesių pokyčius. Galop dėl panašių darbų institute ėmė kauptis juodi debesys. Apie 1987 m. buvau įvardytas kaip antisovietinis elementas. Per patį aršiausią svarstymą fakulteto dekanas, užsilikęs nuo stalininių laikų, be kitų uolaus triuškinimo, nustatė baisiausią diagnozę: „Jis tyrinėja senus kaimus!“ Toliau jau nebuvo kur…
Atsidūriau pas pažįstamus Rusnės apylinkėse, ir tai buvo nepaprastai laimingas aplinkybių sutapimas. Kaip keliautojas ten lankiausi ir anksčiau, bet po Rytų Lietuvos kaimų tyrinėjimo nušvito akys, nes supratau, kur iš tikrųjų patekau. Tada atrodė, kad iš naujo atrandu pasaulį – tiek unikalių pastatų, jų detalių, etnokultūrinių realijų… Sodybos šeimininko imi klausinėti, koks meistras darė drožinius, imi kalbėtis ir paaiškėja, kad ten nėra jokių vietinių… Kur jie? Gali aptikti tik likučius, paklausti nėra ko. Be apleistumo, suniokojimo, buvo išlikusių ir vertingų liaudies architektūros pavyzdžių. Pamažu ėmė šviestis visai kitoks, bet spalvingas ir intriguojantis pasaulis, juolab kad turėjau laisvą vasarą – nebereikėjo rūpintis studijų planais. Apėjau fotografuodamas Rusnės salą. Paminklų sąvade beveik nieko nebuvo, pavyko užfiksuoti retų dalykų. Dar buvo sovietmetis, dabar daug kas jau nušluota, perdirbta, kitur neįeisi arba baisu užsukti – nežinai, ar beišeisi…
Moteris, gyvenanti šalia Rusnės, ten atkelta po karo, kaip pati sakė, iš sausų vidurio Lietuvos vietų, pasakojo, kad pateko tarp didelių vandenų, salų, potvynių ir atoslūgių, daugybės žuvų. Važiuodama į tą vargo kraštą, ji dar Stalino laikais atsivežė gero metalo keptuvę! Kartą kaimynė atėjo jos skolintis. Negi neduosi, bet jai pasidarė smalsu, ką ji veiks su ta keptuve. O anoji buvo prisigaudžiusi ungurių ir juos sukapojusi ėmė kepti. Mato, kad ungurių gabalai rangosi, rodėsi, kad gyvatės vyniojasi… Pasižiūrėjo pašiurpusi, jai kilo toks siaubas, kad atsiėmė „auksinę“ keptuvę ir ją išmetė.
– Ir pamažu, daugelį metų keliaudamas ne į kurortus, o su sunkiasvore kuprine ir kamuodamas anksčiau pažeistą stuburą, kartu su žmona sukūrėte savitą to krašto kultūros paveldo fiksavimo ir tyrinėjimo metodiką.
– Įsidarbinus Statybos ir architektūros institute Kaune mus „apkrovė“ sovietinio laikotarpio urbanistikos tyrimais. Nelaukdami direktyvų iš „baltųjų namų“, po 1991 m. darbo Bitėnų ir Rambyno apylinkėse kėlėme idée fixe vis labiau didinti vietovių aprėptį. Vaikščiodavau pėsčiomis, kartais labai pavargdavau, nes ir sveikata nebuvo geležinė, šlubavo stuburas ir širdis, atsimenu, pajusdavau, kad jau būtina išsitiesti šalikelėje ir pailsėti, o paskui apsidžiaugdavau, kad tądien nenumiriau… Ir įvyko stebuklas – atsirado žmonos giminaičių iš Amerikos, jie mums abiem nupirko sulankstomus dviračius. Vos ne pusės šimtmečio sulaukęs ėmiau mokytis važinėti dviračiu, nes vaikystėje jo neturėjau. Dirbau senu išklerusiu fotoaparatu, bet kaip tada trūko fotografijos juostų! Pastatų šimtai, vaikštai nežmoniškai įsitempęs, nes turi taupyti kadrus! Galvodavau, kad dar atvažiuosiu, bet po kelerių metų pastato jau nerasdavau. Buvo suorganizuota ekspedicija burine kuršvalte, vadinamuoju kurėnu, ja pavyko apiplaukti menkai prieinamus rytinius Kuršių marių kaimus, o turėjau tik kelias juosteles. Kai sukome link Šarkuvos, jau buvau viską išpyškinęs…
Laikantis klasikinės metodikos galima tiksliai užfiksuoti kaimo trobą. Pasiimi ruletę, nusipaišai kontūrus ir per savaitę gali ją apmatuoti, padaryti brėžinius. Tiesa, tai dviejų darbas. Spjoviau į tokį tempą, nes pamačiau, koks objektų okeanas tyvuliuoja prieš akis. Per dieną smėlėtais keliukais tekdavo apvažiuoti po dešimt sodybų. Dar jas reikėdavo surasti, fotografuoti, nusipaišyti, žmones pakalbinti… Dirbdavau ir žiemą, buvo apėmusi tarsi manija. Kelerių metų darbo rezultatas – dešimtys tūkstančių paveldo objektų nuotraukų ir aprašų. Liko neužfiksuota tik šiaurinė krašto dalis, nes užgriuvo vyriausiojo redaktoriaus pareigos „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ redakcijoje.
– Jūsų ekspedicijų medžiaga visuomenę pasiekė knygomis, albumais, straipsniais. Ką laikote vertingiausiais darbais?
M. Purvinienė: Svarbia darbo kryptimi laikau Mažosios Lietuvos kapinių tyrimą. Pirmoji monografijos „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ dalis pasirodė 2010 m., joje apimti Rusnės apyruožis, Lauksargiai, Smalininkai. Antrajame tome publikuosime Priekulės, trečiajame – Kuršių nerijos kapinių medžiagą.
M. Purvinas: Iš pačių didžiausių mūsų darbų minėtini du ciklai: Mažosios Lietuvos kultūros paveldas (kapinės, sodybos, pastatų architektūra) ir Lietuvos kaimų istorinė raida (gal pavyks apimti ne tik Aukštaitiją, Mažąją Lietuvą, bet ir Žemaitiją). Metų pabaigoje turėtų pasirodyti Mažosios Lietuvos istorinių kaimų tomas, kuriame bus medžiaga apie 46 Kuršių nerijos pakrančių kaimus. Tai žvejų kaimai, kuriuose vyko visai kitoks gyvenimas nei laukininkų gyvenvietėse.
Pavyzdžiui, viename iš didžiųjų žvejų kaimų Gilijoje gyveno apie tūkstantis žmonių, buvo apie šimtas sodybų, bet jame buvo laikomi tik du arkliai. Žvejo žmonos prisiminimuose aptikau aprašą, kaip seniau gyveno žvejų šeima. Vėlų rudenį ar žiemos pradžioje jie pirkdavo arklį, jį laikydavo per žiemą, su juo atsiveždavo malkų, nuvažiuodavo į miestą ir kitur, bet pavasarį jį parduodavo. Atvirkščiai, nei darė žemdirbiai. Vasarą žvejams arklys nereikalingas, nes tada jie tiesiog gyvena vandenyse. Žvejų vandens kultūra egzotiška ir romantiška. Jų gyvenimo ciklas startuodavo, kai prasidėdavo žvejybos sezonas. Išplaukdavo pirmadienį anksti ryte, dažnai dar tamsoje, ir mariose plūduriuodami žvejodavo kone visą savaitę, parplaukdavo tik šeštadienio vakare. Sekmadienį būdavo namuose, eidavo į liuteronų bažnyčią, tvarkydavo namus ir žvejybos priemones. Pirmadienį vėl išplaukdavo. Didele medine burine valtimi plaukdavo du vyrai. Vasaros viduryje mariose jausdavosi neblogai, o žvejyba tęsdavosi, kol užšaldavo marios. Pavasarį dažnai pradėdavo žvejoti plaukiodami tarp ledo lyčių. Užeidavo audros, lietūs, perkūnijos ir niekur nedingsi, nepasitrauksi, nes nuo kaimo nuplaukdavo po keliolika kilometrų. Aptikau žuvusių žvejų sąrašus, juose mirga įrašai: paskendo, paskendo… Pavyzdžiui, įrašas, kad į marias išplaukė du jauni broliai, jų tėvai, matyt, buvo senstelėję. Vėjo gūsis apvertė valtį ir abu prigėrė. Pagyvenęs žmogus plaukė žvejoti su žmona ar šiaip moteriške, užėjo audra ir jie prigargaliavo. Aptikau iškalbingą užuominą, kad lyg žvejai nesimokydavo plaukti. Matyt, buvo įsišaknijęs toks vidinis nusistatymas ar supratimas, o gal fatalizmas. Juolab kad jie būdavo gausiai apsitūloję, o batai būdavo masyvūs, tad jei per audrą iškrenti iš valties… Jei ir plauktum, ant vandens išsilaikysi tik kelias minutes. Nepaprastas žvejų gyvenimo margumas ir nestabilumas. Pavyzdžiui, susituokė jauna pora, vyras visą laiką žvejojo, moteris kitais metais mirė gimdydama, liko kūdikėlis, o vyras vis tiek žvejojo, nes reikėjo iš ko nors gyventi. Po poros mėnesių ir jis prigėrė. Vaiką priglaudė giminaičiai ar kaimynai, bet po kurio laiko jis numirė, nes siautė infekcinės ligos. Ypač rytinės marių pakrantės kaimų žmonės gyveno žemose vietose. Kai pakildavo vanduo, jis atsrūdavo ir į namus. Šuliniai buvo nehigieniški, į juos vandenys nešdavo nešvarumus ir šiukšles. Vandens nešvara, peršalimai, nuolatiniai reumatai… Į Gilijos kaimą pirmąjį sausumos kelią nutiesė tik 1929 m. Matyt, į jį ir kitus rytinės pakrantės kaimus atplaukdavo tik valtimis iš marių ar upėmis.
Radau nemažai užuominų, kad tuose kaimuose ilgai išliko pagonybė, laikėsi senieji papročiai ir tikėjimai, prietarai. Gal todėl, kad jie jautėsi tarsi atkirsti nuo pasaulio, nors, pavyzdžiui, vieno iš jų kaimynystėje už kilometro buvo žemdirbių kaimas, bet juos skyrė didžiulė pelkė, brūzgynai, kaip čia pereisi… Paprasčiau buvo nuplaukti penkiolika kilometrų į Kuršių neriją aplankyti draugo.
– Kas Jums įsiminė iš pamario kaimų papročių, dvasinio gyvenimo…
– XVI a. Isės klebonas iš kitų vietovių pasamdė žmonių, kad šie nukirstų šventąjį ąžuolą. Akivaizdu, kad tai vyko ne XIII a., kai atėjo kryžiuočiai, o po kelių šimtų metų. Žvejai gyveno taip: sekmadienį sueidavo į bažnytėlę, o po pamaldų minia žygiuodavo prie šventojo ąžuolo, ant jo šakų užrišdavo margus skudurėlius (panašiai, kaip daug kur pasaulyje daromi troškimų, norų arba aukų medžiai). Vėliau Isėje atsirado principingas kunigėlis, jis pabandė sunaikinti pagonybės lizdą. Kaime kilo didžiulės riaušės ir maištas, pasipiktinę žvejai sudegino kleboniją, kunigui teko bėgti slėptis, kviesti net kariuomenę. Akivaizdu, kad to meto žmonės tebegyveno laikydamiesi archajiškų pažiūrų, ir gaila, kad ten neatsirado koks Matas Pretorijus, kuris jei būtų gyvenęs ne ten, kur buvo įsikūrę žemdirbiai, bet ten, kur gyveno žvejai, tai… Net jei papročius būtų užrašinėjęs koks vietinis kunigas, dabar daug ką apie žvejų pasaulėjautą galėtume pasakyti. Regis, M. Pretorijus užrašė, kad dar XVI–XVII a. žvejai ant valčių stiebo patupdydavo stabuką. Dabar galime tik nagus graužti svarstydami, kaip tada atrodė žvejų stabai. Net XX a. pradžioje vietiniai kunigai gal dėl kaimų nuošalumo skųsdavosi, kad juose nuolat atsirasdavo sektų. Užklysdavo koks keliaujantis pamokslininkas ir imdavo lenkti į savo pusę, paskui kitas, žmonės skaldydavosi pagal pažiūras, o oficialūs kunigai būdavo labai nepatenkinti.
Tiesa, Vokietijos archyvuose teko surasti XVII a. kaimo planą su senąja žemėvalda (esu aptikęs ir XVI a. planų). Jis atspindi įspūdį, kad kartais būta ir chaotiško apsigyvenimo. Nebuvo taip, kad atėjo valdžia, viską pamatavo ir nustatė. Matyti išbarstytų, išdarkytų žemės gabaliukų, lyg pirmieji būtų kažką nusigriebę… O XVIII a. valdžia ir su žeme darė tvarką, nes iš kaimiečių rūpėjo išpešti kuo daugiau mokesčių. Ėmė permatuoti žemes. Šiuo atveju susiduriame su pamariškių fenomenu – jie beveik nereagavo į valdžios patvarkymus, nes kai po kokių trisdešimties metų buvo atlikta nauja revizija, paaiškėjo, kad tie rupūžės šienavo ne tik savo, bet ir valdiškų pievų dalį. Vyravo gana anarchistinės nuotaikos, nes valdžia buvo toli. Beje, pamariškiai dažniausiai migruodavo tik pamariu – dėl santuokų, dėl giminystės ryšių. Daugelis buvo pripratę prie tokių sąlygų, išmokę žūklės gudrybių, prisitaikę prie potvynių. Juk nepradėsi mokytis dirbti žemę sulaukęs brandos. Pamario žmones galima skirstyti į ūkininkus savininkus (turėdavo nuosavybę – namą, valtį, sklypelį) ir beturčius, nors jie gal ir būdavo užsidirbę pinigų. Jie neturėdavo žvejybos teisių arba licencijų. Pamaryje nuo kryžiuočių laikų buvo įvesta gudri sistema, kuri kontroliavo oficialius žvejus, o ne pavienius mėgėjus. Suteikdavo savininkams teisę žvejoti, už tai jie būdavo įkinkyti daug ką daryti. Apsukresni žvejai sugebėdavo sukurti nemenkas verslo flotiles.
– Kaip viena kitą veikė baltiškos ir germaniškos įtakos?
– Užsiimu erezijomis, todėl pasakysiu, kad dauguma autorių rašydavo apie Mažosios Lietuvos germanizaciją, o aš užsimenu apie Mažosios Lietuvos lituanizaciją. Lietuviai įsigalėjo, asimiliavo prūsų likučius. Mano akimis, atradau fantastiškų dalykų. Vokiečių ten atkeliaudavo, bet išlikdavo kiekybinė jų mažuma ir jie sulietuvėdavo. Tai matyti iš jų vardų ir pavardžių – Vokietijoje vokietis būtų buvęs Mikael Schmidt, o jo palikuonis pavardę rašė Mikas Šmit. Negražu sakyti, bet lietuviška kaimų prie marių terpė buvo truputį agresyvi. Kiti turėdavo prisitaikyti, be to, būta ir mišrių šeimų. Kai skaitai, net akims šilta, mirga Mikai, Jurgiai ir kiti, užrašyti lietuviškomis formomis ir su galūnėmis. Gausu ten tokio susimaišymo. Kartais ir vokiškų pavardžių būdavo užrašoma daugiau, bet jei žiūrėtume pagal genetinius požymius ir įvertintume, kad mišrių šeimų moterų pavardės pradingdavo, aišku, kad vis tiek labiau buvo laikomasi paveldėto lietuviškumo. Ir jis ten išliko gana ilgai, bet paskui, kadangi vis didėjo valdžios spaudimas, nebepajėgta spirtis. Lašas po lašo tirpo dėl germanizacijos ir naujųjų laikų modernizacijos. Kita vertus, nuo kryžiuočių laikų buvo labai aiškus šių vietovių gyventojų atskirtumas. Įsiveržė kryžiuočiai, pastatė pilį, šalia pilies sienomis aptvertą miestą, kuriame gyveno kolonistai. Mažojoje Lietuvoje būta ir vokiečiams lojalių prūsų, kuriuos kai kas vadindavo kolaborantais, bet jiems vis tiek neleisdavo gyventi mieste – pastatydavo atskirą priemiestį. Taip sakant, dėl visa ko… Būdavo vokiečiai ir prūsai. O kaimuose iš esmės gyvendavo baltų kilmės žmonės. Beje, visa laimė, kad didysis kryžiuočių įsiveržimas paskui lyg savaime nuslopo. Ir daugiausia dėl to, kad tuo metu Vakarų Europoje prasidėjo ekonominės krizės, maro epidemijos, nederliai. Dėl to sumažėjo parama Ordinui, nes jei visa būtų vykę kaip XIII a., jei taip masiškai iš visur būtų traukę riteriai, tituluoti didžiūnai, kolonistai, būtų buvę riesta. Metams bėgant Ordinas silpo ir tiesiog nespėjo prisikasti iki Klaipėdos ar Skuodo… Beje, ar žinote, koks buvo žymiausias žemaitis, ėjęs aukščiausias pareigas Vokietijoje? Tai buvo Adolfas von Batocki, arba Adolfas iš Batakių, XX a. jis buvo Rytų Prūsijos oberprezidentas, galingesnis už Antaną Smetoną, nes valdė didesnę ir turtingesnę teritoriją. Jo šeima Prūsijoje buvo įsikūrusi nuo reformacijos laikų.
M. Purvinienė: Beje, žemaičiams liuteronybės idėjos patiko dėl raginimų visur vartoti vietinę kalbą, dėl mokesčių nemokėjimo Romai ir kt. Per dvejus trejus reformacijos metus daugelis Žemaitijos bajorų buvo apsikrikštiję kaip protestantai – apie tai rašoma istoriko Vacio Vaivados disertacijoje. Paskui dėl politinių priežasčių jie vėl tapo konvertitais katalikais. Kalbant apie lietuvybę, manau, iki Bismarcko Mažojoje Lietuvoje iš esmės vyko lituanizacija. Atvykę kolonistai greit ištirpdavo – škotai, pabėgę zalcburgiečiai… Vis tiek jie lituanizuodavosi. Minėtinas ir XVI a. gyvenęs paskutinis Ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis. Jo motina Sofija Jogailaitė puikiai kalbėjo lietuviškai, be to, mokėjo ir žemaitiškai – taip rašydavo laiškus į Viduklę: Bilėnai Bilevičiau, pasirūpink, kad pas mane atvyktų dešimties bajoraičių pulkas, aš iš jų padarysiu mokytus vyrus protestantus. Beje, tuo metu Ordinas buvo vienintelė valstybė Europoje, kurioje oficialūs įsakai eidavo ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalbomis. O juk mūsų kunigaikščiai tada jau nekalbėjo lietuviškai, vartojo lenkų, rusėnų kalbas, lotynizuotus raštus… Kai tokius faktus egzilyje suradau Stasio Ylos ir Kanadoje bei JAV mokslininkų raštuose, nuėjau į Vilniaus universitetą ir apie tai papasakojau kai kuriems didžiai reikšmingiems istorikams, jie tiesiog suglumo. Sakė, gaila, kad jis buvo ne katalikas, tuo atveju jam istorijoje tiesiog nebūtų lygių… Albrechtas Brandenburgietis sakė, kad Vytautas Ordiną nugalėjo fiziškai, o aš Ordino likučius sunaikinsiu sukultūrindamas Prūsiją. Buvo Renesanso žmogus, kurio tikslas buvo įsteigti kuo daugiau universitetų.
– Kokią matote dabartinę kultūros paveldo padėtį ir kokių turite ateities vizijų?
M. Purvinas: Manau, kad paveldo padėtis dabar labai prasta. Ir paradoksas, kad ji dabar yra prastesnė nei prieš trisdešimt metų, kai buvo nusistovėjęs tam tikras stabilumas. Persitvarkymai niekada nepadėdavo išsaugoti paveldo. Liūdna realybė – negerėjantis piliečių mentalitetas, atmetantis paveldą kaip vertybę.
M. Purvinienė: Gaivinkime laivininkų kultūrą. Juk nesam visiškų sausumos žiurkių tauta. Turime ruoželį didelių vandenų, būtina, kad jie taptų artimesni žmonių poreikiams. Juolab kad seniau buvo išvystyti jūrų, marių, upių, kanalų keliai ir verslai jais. Neatsitiktinai tai sakau – esame „Budžio“ klubo nariai (Martynas – komandoras, aš – atstovė spaudai). Turim atgaivinti istorinių mažųjų laivų tradiciją, kad galėtume ne tik pasiplaukioti, bet ir pažinti laivininkystės bei vandenų naudojimo istoriją. Pavyzdžiui, Bismarcko laikų Lenkijos teritorijoje sukurta kanalų sistema dabar pritaikoma kultūros poreikiams – neišsižiojusios močiutės su vaikaičiais laiveliais gali saugiai paplaukioti ar paburiuoti.
