Apie globalią moralinę atsakomybę

DONATAS PAULAUSKAS

Visada pabosdavo klausyti tų, kurie nepailstamai postringauja apie šiuolaikinėje visuomenėje neva išsikerojusį egoizmą. Tokie pamokslininkai aiškina, kad kiekvieno asmens pasirinkimai šiandien grįsti tik iš anksto pamatuota nauda, kad nėra jokio kilnaus altruizmo, kolektyvizmo ir nuoširdumo socialinių ryšių džiunglėse. Sielvartaujama taip, lyg tai būtų egzistavę, ir ne kada nors, o visai netolimoje praeityje! Aplink juos vien tik egoistai – visuomenės nuosmukio ir kultūrinio dekadanso kaltininkai.

Tokios šnekos pabosta ne tik dėl tono, kuris, pripažinkime, itin erzinantis ir, švelniai sakant, per daug pasitikintis savo idėjos įžvalgumu ir įtaigumu. Tiesiog tokia diagnozė – klaidinga. Jei visuomenėje egoizmas būtų taip įsišaknijęs, kaip dažnai teigiama, ji tiesiog nebeveiktų. Jei ši visuomenė iš tiesų būtų egoistų visuomenė, nebūtų nei funkcionuojančių socialinių santykių, nei daugelio socialinių institutų, nei kultūros, nei valstybės, na, gal tik rinka liktų – toks plikas naudos mechanizmas, nes visų kitų išvardintų dalykų egzistavimui reikalinga kolektyvizmo ar visuomenės perspektyva individo veiksmuose ir pasirinkimuose.

„Amnesty International“ nuotrauka

Tad tai tikrai ne egoizmas. Reikia pasakyti, kad ne tik diagnozė čia klaidinga, gerokai šaunama pro šalį identifikuojant problemą. O problema yra ne visuomenės nuosmukis, kultūrinis dekadansas ar moralinė krizė. Visi šie scenarijai pernelyg dramatiški ir neatsakingai abstraktūs. Šiuolaikinė visuomenė turi labai daug įvairių problemų, pavadinti jas vienu vardu tėra ideologinis triukas. Socialinė nelygybė, skurdas, lygių teisių ir galimybių disproporcijos, žmogaus teisių pažeidimai, smurtas ir prievarta, visuotinis atšilimas, tarša ir panašios problemos pasireiškia skirtingais mastais ir skirtingomis formomis, tačiau daugiau mažiau pasižymi universalumu. Nesiveliant į detales, įdomioji dalis slypi čia: kokios to priežastys ir kas už tai atsakingas? Tai labai populiarūs ir daug diskusijų sukeliantys klausimai.

Taigi, kaip jau minėta, čia baisėtis egoizmu nelabai verta, nes jis mažai kuo dėtas. Tačiau verta atkreipti dėmesį į priekaištus, taikomus šiuolaikinės visuomenės individams. Prof. Leonidas Donskis kartu su prof. Zygmuntu Baumanu Lietuvoje visai neseniai kalbėjo apie tai, kad įvairios blogybės (žmogaus teisių pažeidinėjimai, fundamentalios grėsmės žmonijai, socialinės katastrofos ir tragedijos) egzistuoja dėl visuomenėje gyvenančių individų moralinio aklumo. Moralinis aklumas, jautrumo stoka leidžia toms blogybėms klestėti.

Pasak šių mąstytojų, individai šiandien reaguoja tik į moralinius impulsus. Tai gali būti kažkas blogo, kas vyksta priešais mūsų akis ir į ką mes reaguojame. Arba tai gali būti graudžios individualizuotos istorijos ar pasakojimai – kažkas, kas akimirką paliečia mūsų jausmus ir yra artima, bet tik tiek. Moraliniai impulsai išprovokuoja reakciją, tačiau ji trumpalaikė, nesukelianti jokių realių pokyčių, tik nuraminanti sąžinę. Maža to, reaguodami tik į impulsus, individai neturi moralinės vaizduotės – jie reaguoja tik į tuos stimulus, kurie yra čia ir dabar, realūs ir pasiekiami, tačiau yra visiškai abejingi brutalioms blogybėms kitame pasaulio gale. Jie sureaguos į išmaldos prašantį benamį, o ne į brutalų Kinijos smurtą prieš tibetiečius.

Kadangi šiuolaikinėje visuomenėje gyvenančių individų moralinis lygmuo apsiriboja tik impulsais, visos visuomenės blogybės atrodo nenugalimos, nes neįmanoma jokia ilgalaikė moralės perspektyva. Tad štai – individų moralinis aklumas yra tas reiškinys, kurį tam tikri mąstytojai laiko atsakingu už įvairiausių blogybių mūsų visuomenėje egzistavimą.

Su kai kuo išties reikėtų sutikti. Abejingumas vieno kitam nėra retas reiškinys, o kito patiriamo skausmo, skurdo ar stokos ignoravimas, rodos, būdingas daugeliui. Karlas Marxas, o vėliau ir daugybė kitų vadino tai susvetimėjimu kapitalistinėje santvarkoje. Paversdama kiekvieną individą rinkoje veikiančiu pirkėju ir kartu preke, tokia santvarka formuoja susvetimėjusių žmonių visuomenę, veikiančią prekinių-konkurencinių ryšių principu. Tokiu atveju bent trumpam iš stingulio pabudinti gali tik tam tikri impulsai.

Pasaulinė žmogaus teises ginanti nevyriausybinė organizacija „Amnesty International“ neseniai pradėjo naują socialinių reklamų kampaniją, kurios šūkis – „Tai vyksta ne čia, tačiau šiuo metu“ („It’s not happening here. But it is hapenning now“). Šios socialinės reklamos, rodomos įvairiuose reklaminiuose stenduose, atkartodamos aplinką, kuri supa konkretų stendą, toje įprastoje aplinkoje demonstruoja skirtingus žmogaus teisių pažeidimus iliustruojančius pavyzdžius. Taip ant šalia ištiesto asfalto atsiranda alkstantis afrikietis berniukas, renkantis trupinius, Gvantanamo kaliniai, kankiniai iš Kinijos kalėjimų, žiaurių politinių režimų aukos ir pan.

„Amnesty International“ nuotrauka

Visi daugiau mažiau žino apie brutalius žmogaus teisių pažeidimus čia ir kitur, kitame pasaulio gale, tačiau mažai kam tai rūpi tol, kol nesusiduriame su tuo akis į akį, kol tai yra kažkur kitur, o ne prieš tavo akis, kol tai nesukelia, kalbant tomis pačiomis sąvokomis, moralinio impulso. Tad vienintelis būdas aktualizuoti šias problemas moralinio aklumo apimtam individui – pakišti jas kiekvienam po nosimi, ko ir siekia „Amnesty International“ kampanija.

Tai puikus metodas sąmoningumui didinti, tačiau ar išties tas, į kurį yra kreipiamasi ir kuriam adresuojami visi priekaištai – tas tipinis šiuolaikinėje vartojimo visuomenėje gyvenantis individas, – yra atsakingas už vyraujančią nelygybę, smurtą ir neteisybę? Ar tikrai eilinis individas, vos sugebantis susitvarkyti su savo paties problemomis ir bandantis užsitikrinti oresnį gyvenimą tam nepalankaus kapitalizmo sąlygomis, yra kaltas ir atsakingas dėl to, kad Gvantaname vis dar kalinami žmonės, Kinijoje dėl Tibeto laisvės susidegina tibetiečiai ar kad kitame žemyne skursta vaikai? Pagaliau reikia paklausti dar kai ko – kodėl taip rūpinamasi, kad ši atsakomybė būtų priskiriama individui? Kodėl taip piktinamasi, kad individas nėra prislėgtas dar ir universalios atsakomybės už viską ir visus? Ir galiausiai – kodėl dėl viso to kaltas lieka vartotojiškas individas (lyg tokio apibrėžimo – kaip prakeiksmo – būtų maža), o ne vyriausybės ir korporacijos, tiesiogiai sukeliančios ir palaikančios šių problemų egzistavimą?

Taip rūpinamasi individų ir visuomenės moralumu, kad pamirštama elementari realybė – beveik visus tuos fundamentalius žmogaus teisių pažeidimus inicijuoja ne moralinės visuomenės ir paskirų individų nuostatos, ne jų moralinis aklumas, ne egoizmas, o konkretūs didžiųjų politikos ar ekonomikos veikėjų interesai ir apskaičiavimai. Visuomenės vaidmuo čia svarbus, bet antraeilis. Taip, vartotojų visuomenės turi savų skaudžių problemų (abejingumas, susvetimėjimas ir pan.), tačiau moralizuoti joms dėl politinių ir ekonominių žaidėjų palaikomo smurto, nelygybės ir neteisybės, kai didžioji dalis (plati kaip vandenynas žemiausioji klasė) bando išsikapanoti iš skurdo – tos juodosios kapitalizmo pusės, – yra arogantiška.

Toks moralinės atsakomybės paskirstymas kaip trafaretas taikomas didžiosioms šiuolaikinėms problemoms – pavyzdžiui, visuotinio atšilimo, taršos ir pan. Visur ir visada girdime, kaip siaubingai žmonija (!) ir vartotojų visuomenė teršia ir naikina planetą. Esu raginamas rūšiuoti šiukšles, nes esu atsakingas už taršą. Senutė, apsiperkanti prekybos centre, moralizuojama imti vieną, o ne du plastikinius maišelius, nes tik ji – senutė – atsakinga už klimato atšilimą ar taršą ir tik ji savo asmeniniais sprendimais (kiek maišelių imti) gali šią problemą paveikti vienu ar kitu būdu. Kitaip sakant, mes esame atsakingi už taip pasisukusį globalų planetos scenarijų, nors… niekada taip ir nebuvome jo kūrėjai. Esame atsakingi, nors planetos užterštumą didžiausiu mastu didina verslo korporacijų smarkuoliai, užkūrę daugybę teršiančių pramonių. Esame atsakingi, nors leidimą teršti ir naikinti aplinką suteikia vyriausybių nariai. Visi jie – korporacijų ir vyriausybių berniukai – didelių, masyvių ir globalių sistemų bei santvarkų įkaitai.

Tad šiuolaikinį moralinį globalios atsakomybės paskirstymo projektą laikau pavykusiu. Niekas nebekaltina nei korporacijų ar kitų ekonomikos veikėjų, nei vyriausybių ar valstybės vadovų, nei režimų ar santvarkų – visa atsakomybė suversta vartotojų visuomenei ir kapitalizmo spąstuose įstrigusiems individams. Tik jie yra apimti moralinio aklumo, egoizmo ir visokio kitokio moralinio blogio. Tad tegul bando atpirkti savo kaltes. Pavyzdžiui, paaukoti alkstantiems kito kontinento vaikams ar įsigyti vieną plastikinį maišelį vietoj dviejų. T. y. nedaryti nieko. Nes globali moralinė kaltė, primetama pavieniams individams ir visuomenėms, tam ir reikalinga – kad tai, kas vyksta, galėtų vykti toliau, kad politikos ir ekonomikos žaidėjų atsakomybė nukristų nuo jų pečių ant nelabai ką nutuokiančios anoniminės individų masės.

Komentarai / 1

  1. gyntars.

    Labai teisingas mąstymas.
    Kažkaip įdomiai atrodo, kad esant tokiom technologijom, kurių nebuvo prieš šimtmetį, bėdos dėl elementarių ir gyvybiškai svarbių poreikių – maisto, vandens ir būsto – niekur nedingo, o tik dar labiau daros aktualios, nes dėl to net žudoma. Keistoka tokia “civilizacija”.
    Pridėsiu, kad monetarinė ekonomika su politikais, kareiviais ir teisininkais turi eit namo.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.