DAIKTAI apie esė

MARIUS PLEČKAITIS

performansas, kaip pirmasis judintojas

prieš keletą dienų draugė man nulakavo nagus. tamsi visa sugerianti mėlynė. negalėčiau tiksliai nusakyti priežasties, paskatinusios taip pasielgti. ko gero, tai buvo mūsų konsensusas, išsivystęs iš ilgai planuoto performanso, vardu betoninis kūdikis, aklavietės. taigi mėlynai nudažyti nagai galėtų atspindėti dviejų sielų vidinį ambivalentiškumą, susiskaldymą, prieštaras masinei savimonei ir kitus disonansus.

vyrui gyventi Kaune su mėlynais nagais (kad ir keletą dienų) – pavojingas užsiėmimas. troleibuse perkant bilietėlius geriau reikalus sutvarkyti viena ranka, sveikinantis patartina vengti atvirų gestų. aišku, tai taikytina tik tarp menkai pažįstamų, mat nepakęsčiau draugo, dėl lakuotų nagų grasančio suduoti (kad ir po poros bokalų alaus). o vakarykščiame renginyje dėl nagų nagelių sulaukiau pakankamai malonaus dėmesio:

– o, kokie tavo nagai! miegantį paėmė?

– ne. pats paprašiau. nori man vožtelt?

– ne. bet turiu draugų, kurie duotų su kaupu.

Autoriaus nuotrauka

betoninis kūdikis gimė, kai su tėčiu ir broliu darbavomės svečio namo kieme. taisėme iškilusias trinkeles. ne naujiena, kad panašaus pobūdžio darbuose sunku apsieiti be jo didenybės Karučio. o šis iš tikrųjų pasitaikė karališkas: platus, gilus, tolydžiai darniai kampuotas, spjovęs į visas tradicijas. į tokį nors pieną su medumi pilk. nors mylimą moterį jame prausk. tiesą sakant, karučiams simpatijas jaučiau ir anksčiau. viena draugė ilgą laiką taip save pravardžiavo, o vėliau įsisąmoninau karutį, kaip reformatorių. jis man buvo neeuklidinė geometrija, apspjovusi Kantą; vienuolis atsiskyrėlis, be Dievo įsikišimo pakilęs į orą; du puolę angelai, sujaukę šviesos pasaulėlį; blogio estetika arba performansas, kaip pirmasis judintojas!

karutyje įsitaisęs betoninis kūdikis – mažoji, karštoji performanso žvaigždutė. kūdikio vaidmenį turėtų atlikti abiturientas. aptaisytume jį dailia balta užuolaida (panašia į krišnaistų apdarus, tik ne geltona). kūdikis turėtų kūkčioti, o lig valiai išsibliovęs – pradėti šypsotis, ploti katučių ir palaimingai spygčiodamas spjaudyti ant tėtušio. tėvelis šauniai dairytųsi, linkėtų praeiviams sveikatos ir badytų į kūdikį smiliumi, pusiaugirdom kartodamas:

– tik pažiūrėkit. jis mano! tas dieviškas kleckiukas mano!

tėtukas po karo. ore sklando kalašnikovai ir moters dejonės. skoningai – kad nebūtų Mozambikas.

neaptarta liko mylimoji. ji stovėtų maždaug penkiolikos metrų atstumu nuo karučio ir mojuotų nešvaria, automobilio padangos raštu pažymėta nosinaite. taip pat mylimoji burnele imituotų tolstančio garlaivio garsus. kita ranka ji glostytų sau pilvą.

suprantate?

meilės reevoliucija

į kurį tik dvasingesnį, socialesnį tekstą ar kitą informacinį vienetą pažvelgsi – visur akcentuojama meilė savam žmogui, šeimai, o ypatingiausios jausmų porcijos siūlomos atiduoti artimiesiems. artimiausieji, kad ir kaip keista, yra tavo biologiniai kadrai, tai yra tėtis, mama, močiutė, dukra, sesė ir taip toliau. panašių tezių rasi ir socialinės psichologijos metrų, ir juodaskvernių, ir net Krišnos pamokymuose.

dažnai nugirsi ir kiek kitokių siūlymų – „mylėk visus“, „mes esame vienis“, meilės revoliucija, avelių vienybė… visgi dažniausiai ir šie šaunūs pastebėjimai virsta mylimosios pilvo apkabinimu ir karštu bučiniu į bambą, sūnaus panešiojimu ant pečių ir pasirūpinimu motinos kiemu (kad šis neuždustų nuo sniego).

taigi, jei jau esame tokie humaniški ir civilizuoti, kodėl milijonai vaikų, jaunuolių, „vartojamo amžiaus personų“ ir senolių auga be tėvų, mylimųjų ar vaikų? juk negali visi jie būti tokie baisiai šlykštūs, atgrasūs, atstumiantys keikūnai ar, atleiskite, nepataisomi glušiai. atsakymas paprastas – nes esame prisirišę prie savųjų, prie artimųjų, prie karaso, prie susikurto (dažnai dirbtinai ir iš reikalo) bendravimo ratelio. tikras sugebėjimas padėti ištiktam nelaimės ar nevedusiam (netekėjusiai) yra kažkur pranykęs, o gal jo niekada ir nebuvo.

suprantu, kad idėja išnaikinti vienišumo standartus, perrašyti juos dailiomis, ką tik į rašalą pamirkytomis plunksnomis bent jau Lietuvoje gali nuskambėti šventvagiškai. mes, daugelį amžių klūpoję po supuvusiais kryžiais ir svastikomis, sunkiai gebame pakelti racionaliojo proto gimimą. meilė ir atsidavimas turi būti visuotiniai ir savaime suprantami. suprantama ir tai, kad visoms didžiosioms utopijoms reikia laiko, o, mano galva, tikslingos motyvacijos ir švietimo – nuo pat kūdikystės.

čia, kas be ko, galima apmėtyti mane akmenimis, apkaltinant propagandos ir proto dulkinimo strategija. bet jei pripažinsime, kad visuotinė meilė (nepainiokite su bažnytiniu imperatyvu) tikrai gali egzistuoti, ir ne bet kaip, o kaip viena iš esminių Utopijos dėlionės figūrų, be kurios neapsieitų ne tik mano anūkai, bet ir jūsiškiai proanūkiai, tai, tarkime, tiesioginės demokratijos metodu šią mintį būtų galima patikrinti.

idėja apie visuotinės meilės įsigalėjimą negimsta, kai esi vienišas. tuo liūdnu periodu mažai ką norisi daryti, tiksliau, ne mažai – o siaurai, gilinantis į vieną kurį opusą, net nebūtinai metafizinį ar jausminį. čia iš pirmo žvilgsnio susiduriama su problema – jei būnant vienišam suaktyvėja smegenų darbas (dėl įvairaus susilaikymo), tai kodėl tą vienatvę reiktų naikinti, galgi ji efektyvi ir gamina ontologiškai naudingą produktą? taip, panaši reprodukcija gali vykti ir be visuotinės meilės apkabinimo, tačiau jinai pasmerkta žlugti – visi didieji mąstytojai galą gauna ne dėl įvykusios meilės. jie nusižudo, pasikaria, užsimasturbuoja, kiša galvą į dujinę viryklę ir panašiai. taigi dabar svarbus momentas – gavęs visuotinę meilę, tiksliau, jos sukurtą produktą, gauni laimę. laimė negarantuos progresyvaus asmeninio tobulėjimo, ji garantuos dviejų ar daugiau asmenų pasitenkinimo samplaiką. todėl visuotinės meilės pažadinimas nebūtinas nuo pat mažumės. juk reikalingas ir gaivališkas, meilei nepažinus technologinis, kultūrinis visuomenės progresas, išnaikinęs savo spragas, vieną dieną gal praaugsiantis pačią didžiąją meilę.

čia susiduriama su maža problemėle, kurią, tikiuosi, visi drauge ir išspręsime. jei jau meilės doktrina bus diegiama nuo kūdikystės, tai kaip sukurti progą vieniems kurį laiką aplenkti didžiąją laimę. variantas, gal nuskambėsiantis kiek totalitariai: meilei iš karto nepasiduodančius apgyvendinti atskirai, sukuriant savotišką meilės antipodo izoliatorių, kuriame veiktų dabartiniai socialinių santykių dėsniai, kiek modifikuoti ir vienaip ar kitaip vedantys į meilės gavimą – pažinimą. klaustukas kabo ir ties mumis, šios Tiesos eksperimento vykdytojais. laimei, šio klausimo sprendimas lengvesnis – mes tiesiog išnyksime, mirsime, palikdami ateities kartas su joms įskiepytu žinojimu ir meile, neaplenkiančia nė vieno.

tebūnie tai šio diskurso pabaiga. diskurso painaus ir spekuliatyvaus. bet tuoj nušvis naktis.

neseniai padėjau rašyti recenziją. filmo recenziją. filmo būta subtilaus, dramatiško, gal kiek susipainiojusio, užsižaidusio (oi, atleisk, sūnau, nežinojau, išeinu, išeinu). vadinosi tas filmas, velniop, kaip jis vadinosi. svarbu, kaip vadinamės mes, surikatos. filmo, lygiai kaip ir surikatos, stiprybė yra kojytės. kojytės geriau būtų lieknos, grakščios, malonios pažiūrėti. ant jų turėtų rastis vienas kitas bicepsas (taip taip, žinau). tai va, kur aš baigiau. ai.

dar viena netikusi graviūra

labai bijau būti supainiotas su ta įgrisusia minia, kuri, suprantama, mane šlovina. kuri trokšta, na, kad ir mano atodūsio. galėčiau jiems prikosėti į nosinaitę. tegu. bet po velnių, nuo kada mano ausis, mano tyrasis išganymas, iškeliavo pas juos, netikšas? įprastumas. jis negali tiesiog tūnoti. jam būtina ataidėjimo skepeta su visa savo liturgija. štai kas mane iš tiesų šiurpina, vyručiai. jie ateina su taikia duonos riekele, na, tikrai duonos, kieno gi daugiau. taigi jie ateina ir pradeda groti. o garsai tai juk triumfas. tai triumfavimas prieš kirmėles ir būtį. kodėl aš neparašiau – pūtį. aaaaai. nestabdykit manęs dabar, tik ne dabar. kai aš pagaliau savo kauluose. kai šį tą sugebu. pasivaideno angelas. nusmurgęs, apiplyšęs sodininkas, jo dangiška giesmė. tetrūksta septynių ir viskas baigta. ridenk juos, piteri! piteris geras berniukas, atneša man laužo, visokio laužo ir truputį kiaulės taukų, kai jau vaizduojuosi esąs gėlytė. suprantama, jis nenori manęs paleisti. o aš toliau vaidinu orią XVIII a. damą, žaisdamas su švytuokle, ir tekėti nenori. suprantama… aš jau ne toks patrauklus. mane nuprausė, mane iššukavo, mane paskiepijo, mane pavalgydino. į ką aš pavirtau? į įgrisusią minią, kurios taip nekenčiu. dvejoju dėl būtojo laiko. žinot, šapas įkrenta į akį, jį išsikrapštai – baisiųjų skausmų kaip nebūta. labai bijau negauti maisto. tai man nebūdinga. mokytoja mėgdavo kartoti daugybos lentelę. man jos prireiks. man jos ką tik prireikė. du sterlingus į euro kišenę. du ten trys ten keturi kitur. svetimaujančios moteriškaitės. dažnai patardavau nekreipti į mane dėmesio. toks jau aš. šapas šiupinyje. o taip. įdomu tik reakcija. kūnas – pasturgalis prakaitas poros. visa tai turi pats. įdomu tik reakcija. imu jausti dar vieną fobiją. bijau, kad man niekas neatneš skrostos žuvies. išskrostžuvneatnešofobija. antonijus turėjo dvi dukras. vieną jų moterim padariau, ehei, aš. kitą pats antonijus. taiklią ranką turėjo. lažindavaus, kad neįmes jos į šiukšlinę. be reikalo. rebekai baigėsi liūdniau. barbara mirė gimdydama. siuzan šiuo atveju – klaustukas. kur mano žuvis. ponai ir ponios, kur mano karpis? vakar skambino ernstas. susižiedavo. šaunuolis. dar vienos pralaimėtos lažybos. ar kada pastebėjot, kad, pralošęs dukart iš eilės, keliauji tiesiai į lęšių konteinerį? į lipnią ir rūgščią trumparegišką pienligę. aš čia. laputės, aš čia. ponai ir ponios, aš čia. nebestabdot, o taip! aktyvinimas ir valdymas! mano pirmas ir paskutinis darbdaviai. visi trys turbūt mirę, o jų kaulai čegžt čegžt šoka jūros purve. švelniai pasakius, tai mane užkniso saulės laukimas. vyručiai. jūrligė.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.